Teismo posėdis įvyko birželio 23 dieną Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne.
Remdamasis ikiteisminio tyrimo rezultatais, teismas nustatė įrodytais kunigo priesaikos sulaužymą ir melagingus pareiškimus, nepaklusnumą Valdančiajam vyskupui ir visuomeninę veiklą be savo vyskupo palaiminimo (Šv. Apaštalų 39 kanonas), sąmokslą prieš savo vyskupą ir Bažnytinės taiko griovimą (IV Ekumeninio Susirinkimo 18 kanonas ir 34 kanonų V-VI Trulietiškas Soboras), schizmatinę veiklą ir perėjimo į kitą bažnytinę jurisdikciją organizavimą be savo vyskupo palaiminimo (I Ekumeninio Sinodo 16 kanonas), taip pat aktyvų G. Sungailos dalyvavimą Bažnyčios, vyskupų ir brolių kunigų diskreditavimo kampanijoje.
Nenuginčijamai įrodyta, jog schizmatiška G. Sungailos veikla prasidėjo dar prieš vyskupui pasirašant peticiją dėl darbuotojų atleidimo. Pavyzdžiui, balandžio 2 d. jis vienam iš savo kolegų dvasininkų pasiūlė galimybę su grupe kunigų pereiti į Konstantinopolio patriarchatą.
„Viskas buvo daroma slaptai, už vadovybės akių. Kanoninis perėjimas į kitą bažnyčios jurisdikciją vykdomas su savo vyskupo palaiminimu, tačiau tokiu prašymu niekas į mane nesikreipė“, – sakė metropolitas Inokentijus. Pasitelkęs antikarinę retoriką, G. Sungaila su bendrininkais žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pradėjo plataus masto kampaniją, kuria siekiama diskredituoti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčią. Viešose kalbose jis siekė formuoti Vilniaus - Lietuvos vyskupijos vyskupų, kunigų ir pasauliečių įvaizdį, kaip Lietuvai priešiškų, remiančių karą Ukrainoje jėgų.
Pavyzdžiui, metropolitui patenkinus G. Sungailos prašymą dėl pasitraukimo iš aktyvios tarnystės, jis prisiėmė aukos įvaizdį dėl represijų, kurios jam esą teko dėl antikarinės pozicijos. Tuo pat metu bažnytinis teismas jokiu būdu nesvarstė į G. Sungailos politinių įsitikinimų – tyrimas buvo susijęs tik su bažnytinės drausmės ir kanonų pažeidimo klausimais. G. Sungaila ne kartą buvo apleidęs paklusnumą savo vyskupui, o tai taip pat yra bažnytinis nusižengimas. Visų pirma jis pažeidė Valdančiojo vyskupo palaiminimą susilaikyti nuo viešų, ypač politinio pobūdžio, kalbų.
Tokie reikalavimai yra visuotinai priimtini Stačiatikių Bažnyčiose. Pavyzdžiui, šių metų gegužę Estijos Apaštalinė Stačiatikių bažnyčia, priklausanti Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijai, pašalino iš dvasininkų luomo Orentijų Kampusą, kurio kaltė, be visa kito, buvo ta, jog jis „nepaisydamas draudimo teikė viešus pranešimus“ ir „skelbė politines pažiūras“. Žiniasklaidoje jis taip pat aštriai kritikavo Estijos Maskvos patriarchato Stačiatikių Bažnyčią, kaltindamas ją remiant karą Ukrainoje.
„Už viešas kalbas, įskaitant politinių pažiūrų reiškimą, turėtų būti išimtinai atsakinga Bažnyčios galva“, – sakoma Estijos Konstantinopolio patriarchato Apaštalinės Stačiatikių Bažnyčios sprendime. Beje, buvęs Estijos dvasininkas, be to, kad buvo pašalintas iš luomo, taip pat buvo ekskomunikuotas „iki atgailos prieš Šventąjį Sinodą“.
Pagal nustatytus nuostatus G. Sungaila į teismą buvo šaukiamas tris kartus, tačiau neatvyko, todėl sprendimas priimtas jam nedalyvaujant. Bažnytinis teismas patvirtino, kad yra visas pagrindas jį pašalinti iš kunigų luomo. Ši išvada buvo pateikta Valdančiojo vyskupo nuožiūra. Anksčiau Bažnyčios teismas Valdantįjį vyskupą informavo, kad ikiteisminio tyrimo metu G. Sungailos byloje buvo surinkta daug informacijos apie analogiškus bažnytinius nusikaltimus, kuriuos padarė jo bendrininkai - dvasininkai Vitalijus Mockus, Vitalis Dauparas, Georgijus Ananjevas ir Vladimiras Seliavko.
Metropolitas išleido du dekretus – dėl dvasininko Georgijaus (Gintaro) Sungailos pašalinimo iš kunigų luomo ir dėl suspenduotų kunigų Vitalijaus Mockaus, Vitalio Dauparo, Georgijaus Ananjevo ir Vladimiro Seliavko patraukimo į teismą, dėl pašalinimo iš kunigystės luomo, rašoma Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos kanceliarijos pranešime.