Sunkiai sirgusi moteris iš ligoninės buvo išsiųsta į namus – kitą rytą rado mirusią

Sunkia onkologine liga sirgusi ir net paeiti negalėjusi moteris ligoninėje nesulaukė pagalbos – medikai ją išsiuntė į namus ir nurodė atvykti kitą rytą. Bet jo 70 metų moteris taip ir nesulaukė – ryte atsikėlęs sūnus ją rado jau mirusią.

Tokios aplinkybės paaiškėjo Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus civilinę bylą, kurią mirusios moters du sūnūs buvo iškėlę Utenos ligoninei.

Byloje surinktus duomenis įvertinę teisėjai konstatavo, kad kritinės sveikatos būklės pacientei Utenos ligoninės Priėmimo skyriuje nebuvo suteikta būtinoji medicinos pagalba, ji nebuvo hospitalizuota, o išleista namo, nurodžius rytoj atlikti dializę, o po jos vykti į ligoninės priimamąjį.

„Tačiau pacientė, praėjus apie 12 valandų po apsilankymo Priėmimo skyriuje, mirė“, – pažymėjo teismas.

Teisėjai nusprendė, kad gydymo įstaiga vienam mirusios moters sūnui privalo sumokėti 2,6 tūkst. eurų, o kitam – 600 Eur. Tuo metu jie iš Utenos ligoninės siekė prisiteisti po 30 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti.

„Abu ieškovai palaikė artimus santykius su motina, juos siejo artimi, nuoširdūs ir emociškai tvirti santykiai, todėl jos netektis abiem ieškovams (sūnums) sukėlė skaudžių išgyvenimų“, – teisėjų kolegija pažymėjo, kad vienas sūnus su motina gyveno 11 metų, ja kasdien rūpinosi, todėl būtent šio sūnaus ryšys su motina laikytinas labiau glaudesniu ir artimesniu nei kito sūnaus, kuris gyveno atskirai, ir būtent dėl šios priežasties jų patirta neturtinė žala įvertinta skirtingais dydžiais.

Teisėjos Neringos Švedienės pirmininkaujama teisėjų kolegija pabrėžė, kad kiekvieną artimojo netektį lydi sudėtingi ir skaudūs išgyvenimai, tačiau neturtinės žalos atlyginimo atvejais iš esmės nėra įmanomas padėties, sukėlusio neigiamus dvasinius išgyvenimus, atkūrimas, visiško neturtinės žalos atlyginimo principo įgyvendinimas.

„Sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina į tai, kad ieškovai jų motinos mirties metu buvo pilnamečiai asmenys, sulaukę brandaus amžiaus, turintys aiškią pasaulėžiūrą bei galintys išgyventi artimo žmogaus netektį“, – nurodė teismas.

„Ieškovams neturtinė žala nebuvo padaryta tyčia“, – iš karto nuo paskelbimo įsiteisėjusiame sprendime nurodė Lietuvos apeliacinis teismas.

Į teismą ieškovai kreipėsi dėl įvykių dar 2019 m. sausį – sunkia onkologine liga sirgusiai moteriai vieną dieną labai pablogėjo sveikata, todėl kartu gyvenantis sūnus ją nuvežė į Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) registratūrą. Kadangi šeimos gydytojos darbo laikas buvo pasibaigęs, pacientę apžiūrėjo kita gydytoja, kuri, įvertinusi pacientės skundus, bendrą sveikatos būklę bei skubos tvarka atliktą bendrą kraujo tyrimą, esant kritiškai pacientės būklei, ją nukreipė gydymui į stacionarą.

Kai sūnus motiną atvežė į Utenos ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, jiems buvo nurodyta grįžti atgal į PSPC ir iš ten išsikviesti greitąją pagalbą.

„Pacientės būklė akivaizdžiai buvo bloga, ji kalbėjo silpnai ir nerišliai, pati nejudėjo“, – teismui nurodė ieškovai.

Sūnus tada grįžo atgal pas šeimos gydytoją – ji kreipėsi į skyriaus vedėją, kuris atskubėjo į pagalbą: susisiekė su Santaros klinikomis, bet budintis gydytojas hematologas paaiškino, jog pacientei sergant mielomine liga indikuotinos švitintų kraujo produktų transfuzijos gali būti atliktos tik Santaros klinikų Hematologijos dienos stacionare, kurio darbo laikas jau buvo pasibaigęs, todėl rekomenduota atlikti paprastą kraujo transfuziją Utenos ligoninėje.

Būtent ši ligoninė buvo vienintelė tuo metu, galėjusi pacientei suteikti reikiamą pagalbą, o kitą dieną ją buvo planuoja pervežti į Santaros klinikas.

Tačiau sunkios būklės moteris į ligoninę nebuvo paguldyta – ji buvo išleista į namus, nurodant atvykti kitą rytą atlikti dializės. Bet kitas rytas moteriai neišaušo – apie 7 val. ryte atsikėlęs sūnus ją rado mirusią.

Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba konstatavo, kad pacientei Utenos ligoninėje nebuvo suteikta būtinoji medicinos pagalba, nebuvo imtasi visų galimų ir reikalingų priemonių pagelbėti pacientei, kuri buvo kritiškos sveikatos būklės.

Anot tarnybos, pacientė, atvykusi su siuntimu į ligoninę net nebuvo registruota, taip pat nevertinta jos būklė, nepildyta medicininė dokumentacija ir nesuteikta skubi medicinos pagalba.

Su tokia pozicija Utenos ligoninė nesutiko ir nurodė, kad veiksmas vyko Utenos PSPC ir ligoninės priėmimo skyriuje, tačiau ligoninėje „faktiškai nebuvo kreiptasi dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Utenos ligoninėje, įskaitant ir būtinąją pagalbą“.

„Pacientė iš esmės visą laiką nuo jos atvykimo į Utenos PSPC iki jos išvykimo iš ligoninės priėmimo skyriaus buvo Utenos PSPC dispozicijoje“, – aiškino gydymo įstaigos administracija, nesutikusi su Akreditavimo tarnybos išvadomis.

Tačiau, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas, tarnybos sprendimas yra paliktas galioti.

„Pacientė, kuriai pagal siuntime nurodytus duomenis, esant kritiškai ligonės būklei, buvo būtina skubi ir neatidėliotina medicinos pagalba, nebuvo hospitalizuota, būtinoji medicinos pagalba jai nebuvo suteikta (prieinama), nors tokią pagalbą Utenos ligoninė galėjo ir privalėjo suteikti“, – teisėjai pabrėžė, kad šios aplinkybės rodo didelį gydymo įstaigos nerūpestingumą, kuri, privalėdama teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą, dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, net neužtikrino elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi.