1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18,5 tūkst. žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į gulagų stovyklas.
Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visų visuomenės veikėjų, tarp kurių antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Iš viso į Sibirą SSRS ištrėmė 130 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Birželio 15 dieną, tai yra trečiadienį, bus minima Okupacijos ir genocido diena. 1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. Po metų ir prasidėjo trėmimai, kurie ir yra Gedulo ir vilties dienos atminties pagrindas.
Rusijos intencijos tautas naikinti, tremti, pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus, istoriko Arūno Bubnio, yra gana sena tradicija. Nuo XVI amžiaus, nuo Ivano Rūsčiojo laikų, buvo vykdomi labai žiaurūs užkariavimai. Užimtas teritorijas lydėdavo masinis teroras.
„Ir Novgorodo užpuolimas ir prijungimas, ir Novgorodo elito ir šiaip gyventojų sunaikinimas, – matosi imperialistinė ekspansyvi politika. Ji prasidėjo dar anksčiau (…) – ir Livonijos karas, Maskvos siekimas išeiti į Baltijos jūrą, veržtis Vakarų kryptimi. Ta tendencija labai ryški.
Tada rusams nepavyko, jie iš esmės pralaimėjo tą Livonijos karą, Lenkijos ir Lietuvos valstybė apsigynė, bet tas siekis veržtis visomis kryptimis. Plėsti savo ekspansiją į Rytus – į Aziją, Sibirą, ir į Vakarus – Baltijos jūros link, taip pat Juodosios jūros link. Visa ta tendencija tęsiasi“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kalbėjo A. Bubnys.
Pasak istoriko, kai Rusijos valstybė sustiprėjo, agresyvumas labai stipriai pakilo.
„Petro I politika, siekis gauti uostus prie Baltijos jūros, ir, galų gale, tą imperialistinę tendenciją perėmė ir Sovietų Sąjunga“, – sakė A. Bubnys.
Atsirado naujų tendencijų
Pasak istoriko, trėmimai yra imperijų bruožas. Trėmimai ryškiau pasireiškė nuo XIX amžiaus, kai buvo nuslopinti lenkų, lietuvių sukilimai 1831 m., 1863 m., 1864 metais.
„Tada sukilėlių vadai, šeimos būdavo masiškai tremiamos į Sibirą, bet dar nebuvo pasiekę tokių mastų, kuriuos įgavo Sovietų Sąjungoje, valstybėje, kuri susikūrė po carinės Rusijos imperijos žlugimo. Tačiau, kaip mes matome, ta tendencija – ekspansyvumas, agresyvumas, imperializmas niekur nedingo. Ji buvo tęsiama toliau, kai tik Sovietų Sąjunga sustiprėdavo.
Bet atsirado nauji dalykai, kokių nebuvo Rusijos imperijos laikais. Atsiranda komunistinė ideologija, kuri siekė ne tik rusinti kitas nerusiškas tautas, ne tik susidoroti su elitu, bet apskritai turėjo būti sukurtas naujas žmogus, – visi panašiai galvojantys, jokios pasirinkimo laisvės, demokratijos“, – sakė A. Bubnys.
Lietuvos ir Suomijos bei dabartinės Ukrainos istorijų skirtumai
Istorikas, diplomatas Vytautas Plečkaitis laidoje pabrėžė, kad, kalbant apie Lietuvą, pirmiausia buvo Birželio 15-oji.
„Pirmiausia, mūsų šalis deja nepasipriešino okupantams, skirtingai negu suomiai 1939 metais. Visi gavo ultimatumus (…) įsivesti sovietų karinius dalinius. Jau tada, 1939 metais, prasidėjo nuolaidžiavimas Rusijai“, – teigė V. Plečkaitis.
Pasak laidos pašnekovo, šioje vietoje yra gera pamoka Ukraina.
„Visa Ukrainos vadovybė ir patys ukrainiečiai, nepaisant to, kad jie yra žymiai mažesni, turi keturis kartus mažiau gyventojų, jie priešinasi. Čia yra didžiulis skirtumas tarp to, kas buvo 1940 metais Lietuvoje, kai mūsų elitas arba pabėgo, arba bendradarbiavo. Ir net tokie stambūs veikėjai kaip generolas Raštikis padėjo rusams sovietizuoti Lietuvos kariuomenę“, – kalbėjo V. Plečkaitis.
Jo teigimu, tokie dalykai verčia mus galvoti, ką reiškia, kai kritiniu momentu mūsų elitas yra pasirengęs ginti savo šalį kartu su savo tauta.
„Labai svarbu, kad tas skirtumas tarp tautos ir elito būtų kuo menkesnis, kad jie vieni kitus suprastų ir paremtų. Taip buvo Suomijoje. Bet kodėl taip buvo? Todėl, kad ten buvo Parlamentas. Tai buvo vienintelė Baltijos šalis, kuri buvo parlamentinė respublika. (…) Sprendimą priešintis irgi priėmė Parlamentas. Štai, ką reiškia ir demokratijos dedamoji“, – aiškino V. Plečkaitis.
Pasak diplomato, mes šį dalyką 1940 metais buvome apleidę.
„Ir dėl to atėjo ir tie trėmimai“, – sakė V. Plečkaitis.
Suomijoje sovietams nepavyko
Genocido centro vadovas irgi sutiko, kad suomiai yra geras pavyzdys visoms toms šalims, kurios be pasipriešinimo nusileido agresoriams, leido būti okupuotoms ir vėliau inkorporuotoms į valstybės okupantės sudėtį.
„Suomija yra išimtis. Ji kariavo du karus, ir, drįsčiau sakyti, kad juos laimėjo. Tai yra 1939 m. Žiemos karas ir 1944 m., kai aiškiai matėse Sovietų Sąjungos pergalė, kai jau praktiškai atkovojo tas teritorijas, kurias 1941 m. buvo užėmę vokiečiai, ir ėjo jau gilyn į Europą (…).
Tą patį sovietai bandė daryti ir Šiaurės fronte. Karelijoje irgi bandė „išvaduoti“ Suomiją iš fašistinio režimo. Nors ten buvo tautinė valdžia, nes Suomija nebuvo okupuota. Bet, pagal sovietų ideologiją, Suomijoje vis tiek buvo fašistai, ir juos reikėjo sunaikinti, išvaduoti“, – pasakojo A. Bubnys.
Jis priminė, kad 1944 m. vasarą įvyko didžiuliai mūšiai Karelijoje. Rusai užėmė nemažą dalį tos teritorijos, kurią suomiai buvo atsikovoję 1941 metais, bet patyrė milžiniškus nuostolius.
„Jie buvo priversti sustabdyti puolimą, ir sovietams nepavyko įžengti į dabartinės Suomijos teritoriją. Faktiškai jų tikslai liko neįgyvendinti“, – sakė A. Bubnys.
Skirtumai tarp suomių ir lietuvių visuomenių
Diplomatas aiškino, kad tokiems sprendimams kaip Suomijoje, pirmiausia, reikalinga politinė valia.
„Tas skirtumas tarp tautos ir tų, kurie vykdo tą politinę valią, turi būti kuo menkesnis. Yra visai neseniai išėjusi knyga „Suomija“, suomių istoriko parašyta, tai jis ir pabrėžia tą momentą, kad suomių visuomenėje po 1920 m. susiklostė tokia konstitucinė sąranga ir išsiugdė pilietinė visuomenė, kad piliečiai labai pasitikėjo savo valdžia. Valdžia pasitikėjo savo piliečiais“, – akcentavo V. Plečkaitis.
Pasak diplomato, nepaisant to, kad K. G. Mannerheimas buvo ir carinės Rusijos generolu, bet, sukūrę valstybę, jie iš karto strategiškai numatė, iš kur pavojus grėsė, ir visą laiką ruošėsi.
„Buvo pastatyta Mannerheimo linija, ir visuomenė buvo ruošiama. Bet jie nekariavo žodinio karo, kuris dabar pas mus labai populiarus: visi kariauja žodžiais. To žodinio karo reikėtų vengti, reikėtų tyliai, ramiai ruoštis gynybai, įtraukti kuo daugiau visuomenės. Kad būtų pasitikėjimas tarp žmonių, kad visuomenė pasitikėtų savo valdžia, nekeiktų jos“, – kalbėjo V. Plečkaitis.
Diplomatas priminė, kad tuo metu pas mus tuo metu buvo autoritarinis Smetonos režimas.
„Nepamirškime, kad nuo 1926 iki 1940 metų iš esmės šalį valdė vienas žmogus su savo aplinka, su butaforiniu Parlamentu. Bet buvo įvestas karo stovis, buvo nuolatinė cenzūra. Mylėti valdžios nelabai norisi, ypač, jei esi kritiškai, pilietiškai nusiteikęs žmogus, ir žiūri į pažangias Europos valstybes. Lietuva tokia nebuvo“, – sakė V. Plečkaitis.
Jo nuomone, dabar jau padėtis yra kitokia.
„Vis tik dabar jau visuomenė yra ruošiama“, – teigė V. Plečkaitis.
Dabar geopolitinė situacija yra kitokia
Genocido centro vadovas aiškino, kad ir geopolitinė situacija yra visiškai skirtinga dabartinės Lietuvos laikais negu prieš Antrą pasaulinį karą.
„Galų gale, mes esame labai stiprios karinės sąjungos NATO nariai. Yra NATO įsipareigojimas ginti bet kurią šalį, kuri bus užpulta. O tarpukario laikotarpiu Lietuva bandė sudaryti daugiau politinę sąjungą su Latvija ir Estija, bet kariniu požiūriu tai buvo silpnos valstybės. Net, jei jos būtų sudariusios tą sąjungą, jos nebūtų atsilaikę prieš Sovietų Sąjungos arba Vokietijos agresiją“, – sakė A. Bubnys.
Diplomatas V. Plečkaitis priminė, kad Lietuva buvo paskelbusi savo neutralitetą.
„Tačiau to neutraliteto deja niekas nepripažino, ir tas paskelbimas buvo tuštokas“, – sakė V. Plečkaitis.
Visą „Žinių radijo“ laidą galima klausyti čia: