„Ateityje vis viena norėsime susituokti, nors Lietuvoje tikriausiai negyvensim. Savo santykius paviešinome prieš pusmetį feisbuke, pasidalindamos bendra nuotrauka ir informacija apie pakeistą statusą, nors draugai, šeimos nariai jau žinojo, kad esame pora“, – DELFI pasakojo Julija.
Merginos susipažino naktiniame klube, Vilniuje. „Gintarė sakė, kad jai buvau meilė iš pirmo žvilgsnio, o man reikėjo antro“, – juokėsi mergina, po keturių mėnesių nuo pažinties apsigyvenusi su širdies drauge.
Kaip viskas vyksta, kai meilė ir aistra aplanko merginų porą? Ar būna pasimatymų, jaudulių prieš susitikimus? Pasak Gintarės, viskas vyksta panašiai, kaip įprastu atveju – su pasimatymais ir jauduliu prieš juos.
Susitikimai su širdies drauge ir šiaip draugėmis jai labai skiriasi. „Paprastiems susitikimams su draugėmis aš taip nesiruošiau, kaip su Gintare, negalvodavau, kaip čia apsirengti, į kokią vietą eisim, kad viskas gražu būtų“, – pasakojo mergina.
Su šeimos nariais viena kitą supažindino po 3-4 mėnesių draugystės, prieš pradėdamos gyventi kartu. Paklausta, ar patyrė atstūmimo baimės, nerimo dėl galimo nepritarimo neįprastiems santykiams, Julija pripažino, kad Gintarės tėvai ją priėmė lengviau, mat ji prieš tai pakankamai ilgai turėjo partnerę.
„Mano tėtis lyg ir priėmė. Daug apie tai nekalbėjome, tačiau atmetimo reakcijos nebuvo. Pasakyčiau, reagavo pasyviai, o brolis žinią priėmė labai gražiai, neva, jei man gerai – super. Gintarės broliui nepriimtini tokie santykiai, tačiau mes apie tai su juo nediskutuojam. Susitinkame, bendraujame, bet šitos temos neliečiam“, – pasakojo paauglystėje mamą palaidojusi Julija. Sausį jį švęs 23 gimtadienį, Gintarei 25 metai.
Gyvena, kaip šeima
Nepaisant to, kad nebuvo vestuvių, merginos gyvena kaip šeima, dalijasi atsakomybėmis, nors griežto pasiskirstymo, kas ką daro, kas už ką moka, nėra.
Sužadėtuvių faktas Julijai buvo viešas pripažinimas sau ir kitiems, kad su Gintare bus visą savo gyvenimą. „Abi viena kitai darėme žiedus, paskelbėm draugams apie šventę, jie pradėjo klausinėti, kada gali ateiti pasveikinti, tad surengėme sužadėtuvių vakarėlį savo namuose. Dalyvavo apie 20 žmonių, tarp kurių nemažai draugų vyrų“, – pasakojo Julija.
„Labai daug jaudulio buvo ruošiantis šventei. Norėjom, kad sužadėtuvės būtų tik mudviems. Man buvo jausmas, kaip prieš tikras vestuves – ypač tos dienos rytą, kad kelio atgal nebėra, arba turi pasitraukti dabar, arba priimti esminį gyvenimo sprendimą. Protu supranti, kad esi apsisprendęs, bet jaudulys lieka“, – pasakojo mergina.
Svarbu, kad vaikus sietų kraujo ryšys
Planuojant bendrą ateitį paprastai pasišnekama ir apie vaikus. Julija ir Gintarė taip pat supranta, kad su laiku jų šeimoje atsiras mažylių, tačiau kada – priklausys ir nuo lėšų.
„Pačiam vaikų pradėjimui reikės nemažai pinigų, nes arba naudosimės draugo pagalba, kuris jau sutiko būti donoru, arba kitas variantas – spermos bankas. Bet kokiu atveju, reikėtų dirbtinio apvaisinimo, nes apie natūralų kūdikio pradėjimą su vyru net nediskutavome. Mums tai būtų nepriimtina. Tai tik mūsų dviejų šeima, tad trečio dalyvavimas netiktų“, – kategoriška Julija.
Paklausta, kuri ryžtųsi motinystei, DELFI pašnekovė mano, kad abi, pasinaudodamos to paties donoro medžiaga, kad vaikus sietų kraujo ryšys.
„Užsienyje gyvenantis draugas, su kuriuo esame kalbėję apie spermos donorystę, sutiktų pasirašyti visus reikalingus dokumentus, kad jis atsisako bet kokių teisių į vaikus“, – sakė Julija.
Surasti vyrą, kuris padėtų moterų porai susilaukti vaikų, jos teigimu, buvo nesunku, net nereikėjo specialiai ieškoti, tiesiog išėjo iš kalbos, kad, jei reikėtų, jis padėtų.
Tačiau pora dar nėra tikra, ar šis variantas geriausias, nors turi kelis stiprius pliusus: „Viena vertus, su pažįstamu lengviau, kai daug apie jį žinai, pradedant šeima, baigiant sveikatos būkle, kita vertus, niekada nežinai, kaip pasikeis žmogaus nuostata į vaikus, nors ir pasirašyti dokumentai, kad neturi į juos teisės “.
„Kol esame Lietuvoje, artimiausius pora metų neplanuojame gimdyti, bet po to žiūrėsime, kaip bus“, – sakė Julija.
Emigracija DELFI pašnekovei kol kas atrodo vienintelė išeitis jų porai, nes čia nėra galimybės įteisinti partnerystę, susituokti.
„Yra tam tikrų sutarčių, kurių pagrindu tavo porą įleis į ligoninę, jeigu susirgsi, arba padės spręsti turtines problemas nelaimės atveju. Tačiau įstatymiškai kaip šeima mes čia nebūtume pripažįstama. Gali būti, kad su laiku Lietuva šiuo požiūriu pasivys kitas Europos šalis. Tačiau problema ir neigiama visuomenės nuostata homoseksualių asmenų atžvilgiu“, - sakė ji.
Paklausta, kokius konkrečiai nepatogumus patiria, Julija minėjo dėl santykių tiesiogiai jokių, tačiau „dėl vaikų – labai daug neigiamo požiūrio“.
Vis dėlto, jei Lietuvoje joms būtų geresnės karjeros galimybės, nei kitose šalyse, merginos neatmeta galimybės svetur susituokusios ir susilaukusios vaikų grįžti gyventi į tėvynę.
Šalimis, palankiausiomis gyventi homoseksualų šeimoms, Julija vadino visą Skandinaviją. „Dar esme svarstę Ispanijos variantą. Tačiau ne tik dėl liberalaus požiūrio, atvirumo,bet ir dėl klimato, žmonių“, – sakė ji.
Už ir prieš homoseksualų partnerystės įteisinimą Lietuvoje
DELFI primena, jog devyni Seimo socialdemokratų ir liberalų frakcijų nariai įregistravo projektą, kuriuo Lietuvoje siūloma įteisinti homoseksualų partnerystę. Viena iš iniciatorių Seimo narė liberalė Dalia Kuodytė teigė, kad projektu neketinama sumenkinti santuokos reikšmės, tik sudaryti galimybę laisvai rinktis, kaip įteisinti savo santykius.
Pagrindinis konstitucijos pataisos priešininkų argumentas – atsiversianti galimybė homoseksualų poroms įsivaikinti arba susilaukti surogatinių kūdikių. Ar iš tiesų vaikai yra pagrindinė problema ir kodėl Bažnyčia – prieš homoseksualų santuokas, DELFI teiravosi vyskupo Kęstučio Kėvalo.
„Taip, tai vienas iš labai svarbių šios problemos aspektų, – interviu DELFI yra pripažinęs Kauno vyskupas . Pasak vysk. K. Kėvalo, vaikai turi prigimtinę teisę į tėvą ir motiną, nes jie iš jų kyla, be to, jei biologiniai tėvai negali auginti savo vaikų, mes suprantame, kad jų padėtis yra prastesnė nei tų, kurie turi abu skirtingų lyčių juos auginančius tėvus.
Vyskupo teigimu, šią konstitucinę pataisą neišvengiamai seka įsivaikinimo ir surogatinių kūdikių įteisinimas.
D. Kuodytės žodžiais, šiandien ne santuokoje gyvena šimtai, tūkstančiai porų – didelės jų dalies negalėtume pavadinti kitaip nei šeima. Todėl turime gerbti šių žmonių pasirinkimą ir užtikrinti jiems visavertį gyvenimą bei pagrindines teises, analogiškas toms, kurias turi santuokoje gyvenančios poros.
Pagal projektą, partnerystė būtų registruojama pilnamečiams pas notarą užregistravus pareiškimą. Ją registruojantys asmenys taip pat turėtų sudaryti sutartį, kurioje nustatytų bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Siūloma, kad įstatymas įsigaliotų nuo 2017 metų pradžios.
Skirtingose valstybėse – skirtinga tvarka
Registruotų partnerysčių steigimas įstatymų leidėjams leidžia atskirti heteroseksualių ir homoseksualių sąjungų institutus bei pastarajam pritaikyti daugiau apribojimų. Pvz., Čekijos vienalyčių partnerysčių institutas suteikia paveldėjimo, sprendimų priėmimo už sergantį partnerį, galimybės neliudyti prieš savo partnerį ir alimentų teises, bet nesuteikia įsivaikinimo, našlio pensijos, bendros nuosavybės ir kt. teisių.
Prancūzijos civilinės partnerystės (PACS) faktiškai turi „sutarties“, kurią galima bet kada šalių susitarimu nutraukti, statusą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad susituokęs asmuo Prancūzijoje partnerystės sudaryti negali, tačiau jei tuokiasi partnerystę sudaręs asmuo, jo partnerystė netenka galios automatiškai.
Jungtinėje Karalystėje partnerystės nuo santuokų iš esmės skiriasi tik pavadinimu.
Vokietijos registruotos partnerystės suteikia homoseksualams visas santuokos teises, išskyrus įsivaikinimo, mokesčių lengvatų ir kai kurias kitas.
Tos pačios lyties asmenų santuokų institutai yra suderinami tarptautiniu mastu, t. y. bet kurioje šalyje, kurioje leidžiama tos pačios lyties asmenų sąjunga, susituokusios vienalytės poros santuoka yra visiškai pripažįstama bet kurioje kitoje šalyje, kuri šias santuokas yra įteisinusi ar pripažįsta. Registruotų partnerysčių kitos šalys dažnai nepripažįsta, net jei jų institutai yra panašūs.