„Daugeliu atvejų anksčiau sumušti, sužaloti vaikai vėl grįždavo į tą pačią aplinką ir kartais vėl grįždavo su tais pačiais sužalojimais pas mus atgal. Tai man būdavo pats skaudžiausias, pats neteisingiausias dalykas“, – laidoje „DELFI Diena“ kalbėjo R. Kėvalas.
Profesorius tikina, kad į Kauno klinikų gydytojų rankas pakliūva tik tie vaikai, kurių sužalojimai iš tiesų būna rimti: „Tai būna sudėtingi sužalojimai – sukrėsto kūdikio sindromas su sunkia smegenų trauma ir kraujo išsiliejimu į galvos smegenis, įvairių galūnių lūžiai, mėlynės, nudegimai ir nudeginimai. Tai yra tie (sužalojimai – DELFI), kai reikia medicininio įsikišimo. Tai nėra dažnas reiškinys, bet kartas nuo karto atsitinka.“
Nerimą kelia nepriežiūra
Nors, pasak R. Kėvalo, tokių baisių atvejų kaip Lietuvą sukrėtusio keturmečio Matuko daugiau nepasitaikė, medikams nerimą kelia pastebima nepriežiūra. Ji, sako profesorius, fiksuojama kur kas dažniau nei brutalus smurtas.
„Tas tikrasis, žiaurusis fizinis smurtas nėra pagrindinė problema. Pagrindinė problema yra vaikų nepriežiūra – medicininė, socialinė“, – laidoje kalbėjo profesorius.
Tai patvirtino ir LSMU Vaikų ligų klinikos socialinė darbuotoja Adželika Balčiūnienė.
„Turbūt per televiziją tiek daug nėra rodoma, kad prieš vaikus yra ne tik smurtaujama, vaikai patiria tikrai daug nepriežiūros – apleisti mokslai, apleista sveikata, apleista buitis, skurdas. Kadangi mūsų ligoninė yra trečio lygio, aišku, į mūsų įstaigą atvažiuoja visi patys sudėtingiausi atvejai.
Jūs nepatikėsite, kad šias laikais mes tikrai dar matome ir utėlių, ir niežų ir visokių kitokių dalykų, nors tai buvo karo ir pokario laikų problemos“, – tikino pašnekovė.
Nesupranta masinės isterijos
Paklaustas apie pastaruosius daug diskusijų Lietuvoje sukėlusius įvykius, kai iš Kručinskų šeimos buvo paimti du mažamečiai vaikai, R. Kėvalas tikino nusivylęs kilusia masine panika.
„Aš nusivylęs ta isterija, kuri yra kurstoma, kas stovi už to, ir nusivylęs kai kurių žmonių piktavališkumu manipuliuoti šita labai labai skaudžia tema. Man nepatinka tos isterinės reakcijos ir tokie marginaliniai pareiškimai“, – tikino jis.
R. Kėvalas įgėlė ir smurto sąvoką siūlantiems keisti parlamentarams. „Už tos istorijos yra toks stiprus mūras, kuriuo norima pasinaudoti, ir grįžti į dieną iki įstatymo priėmimo. Yra pakankamai daug konservatyvių, manyčiau, senoviškų pažiūrų, kad dozuotas smurtas kaip auklėjimo priemonė turėtų būti šeimos asmeninis reikalas. Tai aš nieko prieš, kad tai būtų įteisinta ir prieš artimus žmones – žmoną, vyrą. O kodėl gi ne? Jeigu mano išrinktas Seimo narys neįvykdo kažkokių pažadų, kodėl aš negalėčiau panaudoti tam tikro dozuoto smurto. Labai nesumuščiau, bet taip švelniai patapšnočiau, padėliočiau, ausį patąsyčiau. Juk aš už jį balsavau, aš juo pasitikėjau, o koks rezultatas? Nulinis. Kodėl gi ne? O kuo jis skiriasi nuo vaiko?“ – ironizavo medikas.
Kad vadinamoji Matuko reforma turi pliusų, įsitikinusi ir laidoje viešėjusi A. Balčiūnienė: „Nors žurnalistų viešinti straipsniai rašė, kaip yra blogai, tikrai blogai nėra. Galbūt yra dalykų, kuriuos dar galime išgryninti, išdiskutuoti, išgvildenti, bet pati reforma atnešė tikrai gerų dalykų, nes atsirado pagalba ištisą parą, atsirado reagavimas į problemas, į kurias mes daug metų bandėme atkreipti visų dėmesį, kad vaikai yra mušami, kad su vaikais netinkamai elgiamasi. To mums nepavyko padaryti, kol neatsitiko tragedija, kuri atsitiko.“
Įvardijo problemas, trukdančias kovoti su smurtu
Kita vertus, pašnekovai pripažįsta, kad Vaiko teisių apsaugos sistemoje yra trūkumų. Kaip vieną jų R. Kėvalas įvardijo netinkamą specialistų elgesį.
„Problema yra ta, kad tėvai nežino, kaip daryti, pavartoja vienokį ar kitokį smurtą kaip auklėjimo priemonę, o vaiko teisės ir socialiniai darbuotojai užuot suteikę pagalbą šeimai, na aš nežinau, kiek tie mitai pagrįsti, bet daro tokius, pavadinčiau, gąsdinančius vizitus į šeimą.
Jeigu aš nežinau kaip elgtis, o dar kažkas atvažiuoja su tokiais neaiškiais tikslais, o dar pakurstoma ir dabar tokia populiari lietuvių liaudies daina – atims, parduos, išveš – tai, be abejo, aš tada jau visiškai pasimetu, ką man daryti. Man tada reikia pagalbos“, – teigė jis.
Anot R. Kėvalo, pagalbą šeimai turėtų gebėti suteikti ir medikai, ir socialiniai darbuotojai, ir psichologai. Jie esą turėtų mokėti paaiškinti tėvams, kas vyksta su jų vaiku ir kaip galima su tuo susidoroti. Būtent švietimo ir pagalbos tėvams trūkumą profesorius įvardijo kaip antrąją sistemos problemą.
„Aš šitoj vietoj norėčiau pacituoti vienos jaunos kolegės, kuri šiuo metu dirba Šveicarijoje, laišką. Ji rašo – man baisu skaityti, kas šiuo metu darosi Lietuvoje, nes tėvai nežino kaip elgtis su vaiko normalia raida – ožiais, refleksija į aplinką. Nežinodami kaip elgtis mes visada einame paprasčiausiu keliu. Smurtas yra smurtas. Ar tai kepštelėjimas, ar sumušimas, aš nematau čia skirtumo. Taip negalima kalbėti – mažas smurtas, didelis smurtas. Jis neturi skalės. Mes turime pripažinti, kad tai yra mūsų bejėgiškumo išraiška.“
Be to, mediko teigimu, reformai nebuvo tinkamai pasiruošta: „Būtų labai gerai, jeigu mūsų parlamentas priimtų kažkokį įstatymą ir problema staiga išsispręstų. Tai būtų fantastiška. Problema turbūt yra ta, kad naujoji mūsų valdžia darydama reformą, nesvarbu, kokia ji bebūtų, ar tai būtų sveiko maitinimo arba sveiko badavimo reforma, ar tai būtų švietimo reforma, ar tai būtų vaiko teisių apsaugos reforma, aš, asmeniškai, palyginčiau ją taip, kad man duoda 10 eurų, liepia nueiti į prekybos centrą, apipirkti visą šeimą maistu ir dar nupirkti kalėdines dovanas. Tai yra misija neįmanoma.
Kiekviena reforma, jeigu ji vyktų pilnai, ji turi turėti finansinį pagrindą. Antra, tu turi turėti pasiruošimą. Nu negalima viena dieną mostelti burtų lazdele, nieko nepasiruošti, neturėti resursų tiek fizinių, tiek ekonominių ir staiga įvykdyti reformą.“
Dar viena bėda, R. Kėvalo manymu, yra tolerancija smurtui: „Smurtas pas mus dar yra toleruojamas. Jūs kalbėjote apie smurto apibrėžimo keitimą, apie tai 2000 m. buvo kalbama svarstant vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį, kad kiekviena šalis turi apsaugoti vaiką nuo smurto. Netgi iš Jungtinės Karalystės ir Jamaikos buvo tam tikri pasiūlymai, kad kažkaip reikėtų įteisinti tokį vaikų auklėjamąjį smurtą, panašiai, ką dabar kai kurie Seimo nariai siūlo. Buvo priimtas sprendimas, kad taip negali būti. Tada galėtų būti dozuotas smurtas prieš žmoną, prieš vyrą ir taip toliau. Smurtas yra smurtas. Taškas. Čia aš net nenorėčiau daugiau diskutuoti lygiai tiek pat, kad Žemė yra apvali.“