„Buvo dienų, kai nusvirdavo rankos, norėjosi užsimerkti, užmigti ir nebeatsikelti. Kai šešiolikos sūnus įklimpo į lošimus, prekybą narkotikais, susidūriau su visišku teisėsaugos, verslo, socialinės sistemos darbuotojų abejingumu“, – sakė viena tris vaikus auginantis moteris.
Jos vyresnėlis 16 metų buvo įleidžiamas į kazino, o kur lošimai ten ir dideli pinigai, narkotikai, alkoholis. „Kai sužinojau, kas vyksta, kreipiausi į policiją. Kazino buvo išsiųstos nuotraukos, galvojau, tikrai jo nebeįleis lošti. Tačiau ir tada jis buvo įleidžiamas. Tai didelė problema ir tik nesusidūrę su ja galėtų paprieštarauti“, – sakė mama.
Kad kažkas ne taip ji suprato, kai sūnus pasidarė baikštus. Dabar vaikinas Airijoje, pas Janinos brolį. Skolas, kurios viršija 2000 eurų, taip pat moka jis.
Skolindavo sūnui, grąžinti reikalavo mamos
Kaip sužinojo moteris, sūnui pinigų skolindavo jai nepažįstami žmonės. Kai sūnus pradėjo nebepareidinėti namo, skambindavo jai ir reikalaudavo grąžinti.
„Kažkam nepavykdavo parduoti narkotikų, kažkas apgavo... Kaip aš dabar galvoju, tą mano vaiką tiesiog pakišinėjo, o paauglius, kuriems kažko trūksta, labai lengva įtraukti į nešvarius darbelius. Laimei, šiandien jis toli nuo tos aplinkos ir stojasi iš naujo ant kojų“, – pasidžiaugė moteris.
Dabar iš vyresnėlio ją pasiekią SMS su padėka, kad padėjo išsikapstyti. „Ne veltui tos naktys praverktos“, – įsitikina Janina.
Šiurpo žiūrėdama, kaip barmenės neša ir pila vaikams alkoholio
Kai pradėjo lošti, vyriausias Janinos sūnus gyveno su mama, mažesne sese ir broliu. Išeidama į darbą moteris paklausdavo, ar vyresnėlis eis į mokyklą, jis pasakydavo, kad taip, bet pabuvęs keliose pamokose dingdavo.
Janinos žodžiais, paauglį vaiką sunku sukontroliuoti. Kaip dabar mano, jam tikriausiai labai trūko tėvo, vyriško dėmesio. Matyt, norėjosi ir iššūkių, pripažinimo.
Kad kažkas ne taip, įtarimas kilo, kai piniginėje ji pasigedo 100 litų. „Aš savo vaikais labai pasitikėjau, jei paprašydavo pinigų ir turėdavau, leisdavau patiems pasiimti iš piniginės. Tačiau tąkart atsidariusi pasigedau didelės sumos. Vyriausia dukra tada pasakė: „Man atrodo, brolis žaidžia“, – pasakojo Janina.
Vakare apsilankiusi kazino, ji pati tuo įsitikino. Iš karto informavo apsaugos darbuotoją, kad lošimo namuose nepilnametis, tačiau šiam tai nepadarė įspūdžio: „Čia tokių daug. Nelošia, tik atėjo pasižiūrėt“.
Mama šiurpo žiūrėdama, kaip barmenės neša ir pila nepilnamečiams alkoholio. Niekada tokioje vietoje nebuvusiai Janinai tai pasirodė neįtikėtina.
Paliko su trim vaikais, kai mažyliui buvo 11 mėnesių
„Ten ir į skolą duodavo išgerti, skolindavo, kad galėtų lošti, visaip buvo. Paskui pastebėjau, kad pareidavo žolės prisirūkęs. Darėm testus, ar kažko daugiau nevartoja. Ir taip esu už minimumą dirbanti vieniša mama, vaikų tėvas užsienyje, alimentų nemoka, tad už juos tik iš Vaikų išlaikymo fondo išmokas gaunu. O kai sūnus taip pradėjo elgtis, visiškai finansiškai nusistekenom“, – pripažįsta moteris.
Vienu metu ji jau buvo nuleidusi rankas, nebepajėgė susidoroti su situacija. Nepalūžti padėjo mintis: „Ir vis viena tai mano vaikas. Lengva mylėti, kai sekasi, bet kai nesiseka juk reikia dar labiau“.
Kaip dabar papriekaištauja Janinos jaunesnieji vaikai, vienu metu ji tik vyriausiam sūnui dėmesį skyrė.
„O ką man reikėjo daryt? Kai nebežinojau, ko griebtis, susiradau buvusio vyro kontaktus ir paskambinau. Tačiau išgirdau tik tokį atsakymą: „Tavo bėdos“, – liūdnai nusišypsojo mama. Jos vyras geresnio gyvenimo svetur ieškoti išvyko, kai mažiukui buvo 11 mėnesių.
Pats pripažino, kad reikia pagalbos
Užgriuvus vyriausiojo sūnaus paauglystės problemoms, moteris pagalbos kreipėsi į socialinius darbuotojus, psichologus, tačiau, „jie tik duodavo lankstinukų ir patardavo, kur kreiptis toliau“.
Kaip pripažįsta DELFI pašnekovė, lankstinukai gelbėjo menkai. Eidavo ir eidavo į policiją, prašydama, kad jos sūnaus neįleistų į kazino, nes visa šeima atsidurs aklavietėje. „Tačiau du kartus neįleidę, trečią jį vis viena įsileisdavo ir viskas prasidėdavo iš pradžių. Buvo daug ašarų, barnių, bet, ačiū Dievui, viskas tvarkosi“, – pasidžiaugė DELFI pašnekovė.
Situacija pradėjo taisytis tik tuomet, kai pats sūnus pripažino, kad jam reikia pagalbos. „Atėjo ir pasakė, kad labai sunku, nes nebeišsivaduoja iš tų draugų, skolų, lošimo ir narkotikų pardavinėjimo. Tada visą naktį prasėdėjom ir prašnekėjom, galvodami, ką galim padaryti“, – pasakojo mama.
Nutarė, kad geriausia išvyti iš Lietuvos
Pagalbos ranką tuomet ištiesė du žmonės – Janinos brolis ir kunigas V. Rudzinskas, pas kurį nebežinodama ko griebtis Janina nuvažiavo sužinojusi apie Pilnų namų bendruomenę.
„Varėnos rajono Panaros kaimo sūnus pasiliko tą pačią dieną, kai abu nuvykome pasikalbėti su Pilnų namų bendruomenės įkūrėju. Jis man pasirodė šiltas, jaukus ir suprantantis. Pirmas žmogus, kuris nesmerkė, nesakė, kad čia mūsų bėdos, mūsų atsakomybė, reikėjo anksčiau galvot.
Apie problemą bandydavau kalbėti ir su kitomis mamomis, bet jos nesuprasdavo, kaip apie savo vaiką taip galiu kalbėti? Tačiau jei tai tiesa, kodėl turėčiau tylėti, vadinti, kad viskas gerai? Ar ne todėl, kad tylima, pas mus tiek daug vaikų nusižudo?“, – kėlė klausimus Janina.
Ji pati laikosi pozicijos, kad apie tokius dalykus kalbėti būtina, tad savo istorija pasidalijo ir su DELFI, tik paprašė neminėti miesto – ne dėl savęs ar vyresnėlio, o dėl mažųjų vaikų, kurie ir taip mokykloje dėl brolio patiria patyčių.
Draugus, savą aplinką palikęs Janinos sūnus Panaroje turėjo progą pabūti be telefono, kompiuterio, kitų dalykų, trukdančių likti vien su savimi. Bendruomenėje praleido pora savaičių. Paskui nutarė, kad geriausia bus išvykti iš Lietuvos.
„Aš pati tai pasiūliau, o jis labai apsidžiaugė, kad neverčiu baigti dvyliktos klasės. Tačiau svarbiau ne atestatas, o žmogus. Jei norės, jis bet kada galės tęsti mokslus“, – mano DELFI pašnekovė.
Už pagalbą moteris labai dėkinga savo broliui, kuris ją rėmė ir morališkai, ir finansiškai: „Ir dabar padeda. Sūnus pavalgęs, aprengtas. Galima sakyti, jis už mano vaiką prisiėmė atsakomybę kaip tėvas, nors pats turi tris vaikus“.
Janina tiki, kad sūnui pavyks tvirtai atsistoti ant kojų, nes turi galvą, netingi dirbti. Vaikinas pabandė parodyti, ką sugeba autoservise ir gerai užsirekomendavo. „Kol kas prisibijome tik to, kad didelius pinigus pajautęs vėl neatkristų“, – pripažino Janina.
Nuo benamių iki viskuo aprūpintų
„Žmonėms, kurie pas mus atvažiuoja, labai svarbu pakeisti aplinką, įsijungti į bendrą gyvenimo ritmą. Kai jie mato vieni kitus savo varge, atviriau pasikalba, pabendrauja grupėse, išsisako, aiškiau, šviesiau pasidaro. Su panašaus likimo žmonėmis, kurie motyvuoti sveikti, labai gera pabendrauti. Ir kitam tai padidina motyvaciją keisti savo gyvenimą“, – DELFI sakė Pilnų namų bendruomenės įkūrėjas kun. Valerijus Rudzinskas.
Pasak kunigo, savaime gydo dienotvarkė, malda.
Pilnų namų bendruomenėje taip pat bendraujama su priklausomų žmonių artimaisiais, patariama, kaip reikėtų ir nereikėtų elgtis. „Lankstinukai, informacija – tik nuo savęs bėdos stūmimas. Kai žmonės atvažiuoja, reikia turėti atsakymus į jų klausimus. Pas mane daug žmonių atvyksta ir pastebiu, kad visiems to reikia. Gal ne tą pačią dieną pavyksta tuos atsakymus rasti, tačiau paprašai atvažiuoti kitą dieną ir galvoji, kaip galėtum tam žmogui padėt. Kitą kartą vien išklausyti užtenka, atvėrus širdį žmogui lengviau pasidaro“, – pripažino kunigas.
Šio metu Pilnų namų bendruomenėje reabilitaciją atlieka 15 žmonių. „Kiek iš viso išmokusių gyventi su liga, sunku pasakyti. Ačiū Dievui, tokių mes turime. Labai džiaugiuosi, kad pas mus atvažiuoja po daugelio metų, turi šeimas, darbus, susitvarko gyvenimus. Šie žmonės – mano pasididžiavimas ir didžiausias gyvenime džiaugsmas“, – sakė kun. V. Rudzinskas.