Kova su klimato kaita, su pandemija, ekonomikos stiprinimas – visa tai yra naujos Vokietijos valdančiosios – „šviesoforo“ koalicijos darbotvarkės svarbiausi punktai. Ir natūralu, kad apie juos labiausiai linkę kalbėti Socialdemokratų, žaliųjų ir Laisvosios demokratų partijos (FDP) koalicijos partneriai – apie tai, kas vienija galima šnekėti, pridengiant gerokai jautresnes temas, kurios skaldo.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai gali būti postai, kuriuos užims labai skirtingų požiūrių žmonės. Pavyzdžiui sulipdžius trapią pusiausvyrą žadančios užsienio politikos rėmus kyla ne vienas klausimas, kokia bus Vokietijos pozicija dėl „Nord Stream“ dujotiekių – socialdemokratiška, kuri palankiai žiūri į šį bendrą projektą su Kremliumi ar Vokietijos Žaliųjų, kurie priešinasi projektui?
Ir tai – tik vienas pavyzdžių. Viena vertus būsimojo kanclerio, socialdemokrato Olafo Scholzo vadovaujama koalicija pareiškė norinti „padidinti Europos strateginį suverenitetą“, kas skamba palankiai antroje įtakingiausioje Europos valstybėje – Prancūzijoje, kuri iškėlė šį tikslą kaip savo pirmininkavimo Europos Sąjungai, prasidėsiančio 2022 metais, prioritetą.
Antra vertus transatlantiniai ryšiai Vokietijai esą išliks „centrinis stulpas“, o NATO yra šalies saugumo „neatsiejamas elementas“, sakoma susitarime. Kaip tai pavyks suderinti praktiškai – irgi didelis klausimas, mat pastaraisiais metais ir taip aižėjusių transatlantinių santykių, nepaisant skambių pažadų juos taisyti, dar laukia rimtesni išbandymai, nei Donaldas Trumpas. Nes nepaisant formalaus koalicijos susitarimo, tarpusavyje valdantieji nesutaria dėl bendrų saugumo iššūkių ir kaip į juos reaguoti. Ir ne tik dėl „Nord Stream“ – Rusijos ir Kinijos keliami saugumo iššūkiai, JAV vaidmuo, reaguojant į juos bei Vokietijos sąjungininkų Europoje, pavyzdžiui, Lietuvos pozicija.
Per 16 metų derinti šiuos interesus, pusiausvyrą užsienio ir saugumo politikoje palaikyti bandžiusiai kanclerei A. Merkel pavyko išlaikyti asmeninę įtaką ir Vokietijos, kaip svarbiausios Europos žaidėjos įvaizdį. Bet vengiant sprendimų ir atidėliojant dabar juos teks priimti naujai vyriausybei – kažkam teks laužyti priešrinkiminius pažadus, siekti kompromisų, kažkas liks nepatenkintas.
Pavyzdžiui, kaip „stiprinti Europos strateginį suverenitetą“ ir kartu neatstumti skeptiškai šią idėją vertinančių tokių valstybių, kaip Lenkija ar Baltijos šalys? Kaip vienu metu palaikyti gerus santykius su Rusija, ir nuo jos atgrasyti sąjungininkus, laikant vokiečių karius Lietuvoje? Kaip stiprinti santykius su JAV ir tuo pat metu pritarti amerikiečių branduoliniams ginklams bei naujiems strateginiams pajėgumams Vokietijoje, kai tam priešinasi didelė dalis rinkėjų?
Pastarųjų klausimų tenka imtis jau dabar, net jei tai yra nemėgstama O. Scholzo tema. Bet dar formaliai netapęs kancleriu jis jau turėjo spręsti strateginės svarbos klausimus, kurie aktualūs visai Europai.
Schroederio ir kiti praeities šešėliai
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad O. Scholzas ir jo vadovaujama koalicija yra palankus ženklas Rusijai ir bloga žinia vokiečių ambicijoms dėl „ Europos strateginio suvereniteto“ bei transatlantiniams santykiams – jų skaldančia tema pastaraisiais metais vis dažniau įvardijamos išlaidos gynybai, kurios Vokietijoje, nors ir kukliai augo iki 50 mlrd. eurų per metus.
Pagal O. Scholzo, kaip finansų ministro planą iki 2025 išlaidos gynybai turi ne augti, o mažėti iki €45.7 mlrd., t. y. nesiektų nė 1,5 proc. BVP per mtus, kaip yra dabar. Tokia žinia vargu ar bus sutikta palankiai tiek anapus Atlanto, tiek sąjungininkų Europoje, tiek pačiame Bundesvere, kuris paskaičiavęs, jog gynybos biudžetas turėtų siekti 62 mlrd.
Bet iš O. Scholzo to buvo galima tikėtis. Nuo 1975 m., kai tapo jaunuoju socialdemokratu arba nuo 1987-ųjų, kai buvo tarptautinės socialistų jaunimo organizacijos viceprezidentas, O. Scholzas pasisakė už nusiginklavimą, rėmė kraštutinių kairiųjų – marksistinės grupės idėjas jaunųjų socialistų gretose, kritikavo „agresyvių imperialistų Aljansą-NATO“, priešinosi gynybos išlaidų didinimui.
Ne veltui vėliau į O. Scholzą dėmesį atkreipė Gerhardas Schroederis – būdamas dešiniąja partijos lyderio ranka jaunasis socialdemokratas karštai gynė G. Schroederio reformas ir kitus sprendimus, tarp jų ir „Nord stream“ iki pat 2005-ųjų. Tada G. Schroederis kanclerio postą užleido A. Merkel, o pats perėjo dirbti į „Nord stream“ ir dabar užima aukštas pareigas „Rosneft“, neretai sau leidžia išsakyti atvirą paramą Kremliaus režimui.
Vokietijos koalicijos ambicija atsisakyti anglimis kūrenamų elektrinių iki 2030 metų – 8 metais anksčiau nei planuota anksčiau atrodo kaip Žaliojo kurso idėja, tačiau pamirštama, jog tai pereinamuoju laikotarpiu energijos poreikis niekur nedings, priešingai, bus dar didesnis, o vienintelis realus šaltinis bus dujos. Tad Vokietijos priklausomybė nuo Rusijos artimiausiu metu tik dar labiau išaugs.
Ar artimas O. Scholzo ir G. Schroederio ryšys vaidins kokį nors vaidmenį strateginių sprendimų priėmime kol kas dar neaišku – koalicijos sutartis dar šviežia, o pirmieji rimti ir oficialūs susitikimai su užsienio lyderiais laukia tik gruodį , kai planuojama naujojo kanclerio kelionė į Paryžių, prieš pat Europos Tarybos susitikimą Briuselyje gruodžio 16-17 dienomis.
Vis dėlto kai kuriuos strateginius sprendimus, jų priimti nemėgstančiam O. Scholzui jau tenka priimti ir dar teks artimiausiu metu.
Branduoliniai ginklai „į Rytus nuo Vokietijos“?
NATO vadovas Jensas Stoltenbergas net ir būdamas patyręs politikas bei priverstas derinti visų Aljanso narių interesus, t. y. bent jau viešai kalbėti aptakiomis, suderintomis frazėmis, kartais sau leidžia leptelėti daugiau, nei iš generalinio sekretoriaus tikisi santūresni pareigūnai.
Neseniai kalbėdamas Vokietijos Atlanto asociacijos konferencijoje „NATO kalba“ jis atvirai prabilo apie iššūkius, kuriuos kėlė tuomet dar nesuformuota Vokietijos koalicijai. Vienas iš jautriausių jos susitarimo klausimų buvo ir liko – NATO branduoliniai ginklai.
„Alternatyva NATO branduoliniam dalijimuisi yra įvairūs dvišaliai susitarimai. (…) Žinoma, Vokietija gali nuspręsti, ar šioje šalyje liks branduoliniai ginklai, bet alternatyva yra tokia, kad šie ginklai lengvai gali atsidurti kitose Europos šalyse, taip pat į rytus nuo Vokietijos“, – pareiškė J. Stoltenbergas. Tai buvo beprecedentis pareiškimas dėl kelių priežasčių.
Dažnai pamirštama, kad NATO yra branduolinis Aljansas ne tik todėl, kad 3 jo narės turi branduolinius ginklus, bet ir todėl, kad NATO turi Aljansui priskirtas branduolines bombas B-61. Šiuo metu apie 100 jų saugomos Europoje ir pagal NATO branduolinės dalijimosi programą jos yra NATO branduolinio atgrasymo dalis – šios bombos priklauso amerikiečiams, bet jomis, pritarus JAV prezidentui gali naudotis branduolinio klubo narės, tarp jų ir Vokietija.
Prieš kelias savaites vykęs NATO branduolinio planavimo grupės, kuriai priklauso ir Lietuva, posėdis, tik patvirtino šio klubo svarbą – kol pasaulyje liks branduolinių ginklų, juos turės ir NATO. Vokietijos problema ta, kad nei socialdemokratai, nei žalieji nepageidauja amerikiečių branduolinių bombų, kurių apie 20 saugoma Biuchelio oro pajėgų bazėje.
Tai, kad J. Stoltenbergas leido sau įsikišti į ypač jautrius debatus koalicijos formavimo metu buvo ne mažiau svarbu, nei užuominos apie NATO branduolinius ginklus „į rytus nuo Vokietijos“. Sekmadienį viešėdamas Lietuvoje J. Stoltenbergas išsisuko nuo klausimo, teigdamas, kad kalbėjo dar prieš suformuojant valdančiąją koaliciją, tad dabar „tai nebėra klausimas“.
Išties spėliones praėjusią savaitę bent jau laikinai pritildė Vokietijos valdančiosios koalicijos susitarimas, kuriame iš esmės cituojama NATO pozicija, kad „tol, kol branduoliniai ginklai vaidins vaidmenį NATO strateginėje koncepcijoje, Vokietija turi interesų dalyvauti strateginėse diskusijose ir planavimo procesuose“. Tai yra pakankamai abstraktus pareiškimas.
Nors NATO vadovo nuomone, tai reiškia, kad Vokietija ir toliau liks branduolinio dalijimosi nare. Kitaip sakant, specialiai paruošti ir sertifikuoti vokiečių naikintuvai bei jų pilotai toliau mokysis atlikti „branduolinę misiją“, t. y. atskraidinti 50 kilotonų galios bombą ((kelis kartus galingesnę už tą, kuri buvo detonuota virš Hirošimos) iki taikinio ir jį sunaikinti.
Toks Vokietijos valdančiųjų sprendimas gal kiek ir nuramino didžiausius skeptikus, bet kartu neišvengiamai sukūrė ir problemų šviežiai koalicijai.
Antibranduolinės nuotaikos plinta
Akivaizdžiausia problema yra įsipareigojimai rinkėjams: visi trys koalicijos partneriai – tiek Vokietijos socialdemokratai, tiek laisvieji demokratai, tiek juo labiau žalieji pastaraisiais dešimtmečiais neslėpė planų atsikratyti amerikietiškų branduolinių ginklų. Ir nesyk jiems to padaryti nepavyko. Šį kartą O. Scholzas ir jo koalicijos partneriai, regis, pasirinko kitą kelią – vietoje bandymo aklai pramušti sieną ir sugadinti transatlantinius santykius, rastas kompromisas: bombos B-61 kol kas lieka Vokietijoje, tačiau Berlynas pasiruošęs prisijungti prie Jungtinių tautų branduolinio ginklo uždraudimo sutarties. Tiesa – kol kas tik stebėtojų teisėmis.
Bet vien tai yra ryškus pokytis tiek nuo A. Merkel, tiek nuo ankstesnių Vokietijos administracijos politikos. Tarptautinei branduolinių ginklų uždraudimo kampanija (International Campaign to Abolish Nuclear Weapons, ICAN) yra pelniusi Nobelio taikos premiją, o sutartis dėl šio masinio naikinimo globalinio uždraudimo įsigaliojo šių metų sausį. Tiesa, Vokietija, kaip ir branduolinį ginklą turinčios ir netgi vienintelė šalis, kuri yra karo metu patyrusi, ką reiškia branduolinis bombardavimas – Japonija, nėra pasirašiusi šio susitarimo.
Tiek ICAN, tiek pati branduolinių ginklų uždraudimo sutartis yra kritikuojama dėl savo pavojingai naivaus požiūrio į realybę, susijusią su branduoliniais ginklais. Tačiau Vokietijos dalyvavimas stebėtojos teisėmis gali paskatinti ir Japoniją prisijungti prie šio susitarimo, o galiausiai pastūmėti ir kitas valstybes formaliai ratifikuoti sutartį – dėl to branduoliniai ginklai niekur neišnyktų, tiesiog jų nebūtų galima laikyti Japonijoje ar NATO branduolinio dalijimosi šalyse. O tai reikštų dalies amerikiečių karių atitraukimą iš Europos ir NATO, kaip branduolinio Aljanso pabaigą. Tai būtų puiki žinia ne tik branduolinių ginklų priešininkams, bet ir Kremliui.
Kol kas Vokietija tam nesiryžo, tačiau socialdemokratų gretose įsišaknijusios antibranduolinės nuotaikos niekur nedingo. Įtakingas socialdemokratų kairiojo sparno veikėjas, parlamentaras
Rolfas Mutzenichas, kuris užima tas pačias pareigas, kurias kadaise užėmė O. Scholzas, kalbėdamas apie branduolinius ginklus jau pareiškė norintis, kad „tų dalykų šalyje neliktų“. R. Mutzenicho poziciją palaiko apie pusė partijos, ypač kovingai nusiteikęs socialistinis jaunimas, su tradicine ugnele neslepiantis antiamerikietiškų nuotaikų. Panaši padėtis ir Žaliųjų partijoje.
Strateginės autonomijos šnipštas
Kita problema su branduoliniais ginklais Vokietijoje ir NATO branduolinio dalijimosi programa yra techninė, o kartu ir politinė: norint sėkmingai panaudoti šiuos ginklus bent teoriškai reikia turėti atitinkamus orlaivius. Originaliai tam pritaikyta speciali naikintuvų „Tornado“ modifikacija yra morališkai ir fiziškai pasenusi – net modernizavę šiuo naikintuvus vokiečiai tikisi šiuos orlaivius branduolinėms misijoms naudoti iki 2030-ųjų – vėliau nebepadės jokios modernizacijos.
O tai reiškia, kad tam reikalingi nauji naikintuvai. Prieš kelis metus, D. Trumpo vadovavimo įkarštyje, kai tuometinis Amerikos prezidentas aršiai įvairiomis progomis kritikavo Berlyną, Vokietija skandalingai atsisakė JAV ir sąjungininkų 5-os kartos naikintuvų F-35. Pasirinktas ateities naikintuvų kūrimo projektas kartu su Prancūzija. Tačiau tai – kitų dešimtmečių projektas, kuris dar nežinia ar baigsis sėkmingai. O naikintuvų Vokietijai reikės jau artimiausią dešimtmetį.
Dar pernai vokiečiai svarstė, ką daryti toliau – modernizuoti senuosius „Eurofighter“ modelius net Vokietijai pasirodė per brangu, o tuometinė gynybos ministrė Ursula Von Der Leyen neslėpė, kad jos šalies padėtis – delikati: Vokietija nori išlaikyti branduolinių ginklų pajėgumą.
Todėl pernai balandį Vokietijoje galiausiai priimtas sprendimas įsigyti naujus naikintuvus, tarp kurių – mažiausiai 45 JAV gamybos naikintuvai F/A-18 Super Hornet ir jų speciali elektroninės kovos versija „Growler“. Tačiau galutinis sprendimas atidėtas jau naujai vyriausybei, t. y. O. Scholzui šį klausimą teks spręsti 2022-siais, kaip įsipareigota koalicijos susitarime. Tiesa, Socialdemokratų partijos viduje taip pat sklando idėjos moratoriumu „įšaldyti šį klausimą 5 metams“, o glaudesnių ryšių su Prancūzija ir jos peršamos „strateginės autonomijos iniciatyvos“ šalininkai iš viso pageidautų atsisakyti F/A-18 „Super Hornet“, nes tai yra amerikietiški naikintuvai.
Europoje, o ypač Prancūzijoje pastaraisiais metais ypač sustiprėjo didžiųjų Europos gamintojų lobistų paslaugiai kurstomos antiamerikietiškos nuotaikos, kad Europos šalys turėtų rinktis europietišką gynybos pramonės produkciją. Kartojama ta pati daina: esą, „kam reikia kelių dešimčių skirtingų tipų tankų, šarvuočių ir orlaivių, jei galima turėti vieną“, žinoma, Europos gamintojų.
Tai, kad Europos šalys dėl skirtingų priežasčių savo karinėse pajėgose turi skirtingus reikalavimus technikai, įrangai ir ginkluotei, skirtingus poreikius, užduotis, skirtingą kariavimo filosofiją, geografiją ir priešininkus, ką jau kalbėti apie nacionalinės pramonės interesus, tokiai antiamerikietiškai logikai netrukdo.
Tačiau galiausiai praktinis panaudojimas, techninės bei pramonės galimybės ir rinka viską sustato į savo vietas. Pavyzdžiui, Berlyno saugumo konferencijoje Vokietijos karinės pajėgos jau išreiškė interesą artimiausiu metu pateikti formalią informacinę užklausą F/A-18 „Super Hornet“, o „Boeing“ jau patvirtino, kad tokios užklausos iš Vokietijos sulaukė dėl kito galimo įsigijimo – atakos sraigtasparnių AH-64 „Apache“. Šiuos sraigtasparnius naudoja ne tik JAV, bet ir Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, kitų šalių kariuomenės.
Vokietijai tokie sraigtasparniai jau buvo siūlyti anksčiau, tačiau Berlynas atsisakė – bendras Vokietijos, Ispanijos ir Prancūzijos projektas – „Tiger“ atakos sraigtasparniai ir jų modernizavimas atrodė svarbesnis politiškai. Tačiau „Tiger“ niekada netapo tuo sėkmingu, pajėgiu, kaip „Apache“ ir konkuruoti pasaulio rinkose galinčiu orlaiviu, o jo trečias modernizavimo etapas Vokietijoje stringa – jis vadinamas pernelyg brangiu, neefektyviu ir neatitinkančiu Bundesvero poreikių.
Pati formali informacijos užklausa dėl „Apache“ dar nereiškia pradėto įsigijimo – tai rodo tik rimtą susidomėjimą galima sutartimi ir tiekėjo prašoma pateikti daugiau detalių, neretai laukiama ir praktinės prezentacijos.
Ironiška, kad Vokietijos karinėse pajėgose, kurias per pastaruosius kelerius metus sukrėtė ne vienas skandalas dėl ypač prastos karinės parengties būklės – techniką kamuoja įvairūs gedimai, o remonto ir priežiūros darbai nuolat vėluoja, stringa, patikimumo problemų mažiausiai yra su tais pajėgumais, kurie gaminami ne Vokietijoje.
Pavyzdžiui, kol Europa keliolika metų svarstė dėl naujų bepiločių ir pakrančių apsaugos lėktuvų, JAV vos prieš dešimtmetį sukūrė, pasiūlė ir ėmė masiškai gaminti orlaivį P-8 „Poseidon“. Iš patikimo keleivinio „Beoing“ 737-800ERX perdarytas žvalgybinis orlaivis šiemet galiausiai suviliojo vokiečius, kurie nusprendė nelaukti dar vienos 2018-ais pradėto bendro projekto su Prancūzija nelaimingos pabaigos. Tad tiek tos partnerystės ir strateginės autonomijos.
Raketos Vokietijoje – galvos skausmas
Vis dėlto tokie spjūviai į bendrus projektus su ambicingais prancūzais yra niekis, palyginus su tuo, ką JAV planuoja Vokietijoje artimiausiais metais. Kaip tik lapkritį Vokietojoje, netoli Reino buvo oficialiai reaktyvuota 56-oji artilerijos vadavietė.
Šaltojo karo metais šis dalinys vadovavo šimtus balistinių ir sparnuotųjų raketų, nutaikytų į Sovietų sąjungą, pajėgoms. Tuomet siaubą Kremliui kėlusios balistinės „Pershing II“ bei sparnuotosios GLCM (iš sausumos paleidžiama legendinės „Tomahawk“ versija) galėjo per keliolika minučių pasiekti taikinius. Galiausiai tokių raketų su branduoliniais užtaisais buvimą Europoje apribojo 1987 metais pasirašyta Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis (INF).
Tačiau Rusijai pažeidus šią sutartį ji 2019-siais žlugo ir JAV neslėpė ketinimų atnaujinti savo iš sausumos paleidžiamų vidutinio nuotolio balistinių bei sparnuotųjų raketų kūrimo programas. Greitai jos įgavo konkrečių pajėgų pavidalą, o Vokietijoje darbą atnaujinusi 56-oji vadavietė turi užtikrinti sklandų perėjimo etapą nuo kol kas tik skeletinio, teorinio dalinio prie realių kovinių pajėgumų, kurių Vokietijoje nebuvo nuo pat 1991-ųjų.
Jau prieš kelerius metus JAV kalbėta apie naują karinę doktriną ir daugiasrites operacijas (angl. Multi Domain Operations) ne tik sausumoje, jūrose ar ore, bet ir informacinėje, kibernetinėje erdvėje, netgi kosmose. Dabar tokias pajėgas – Multi-Domain Task Force, arba MDTF – jau planuojama dislokuoti svarbiausiuose JAV saugumui regionuose – Ramiojo vandenyno regione, kur siekiama atsverti Kiniją, o taip pat Europoje, kur toks MDTF vienetas taptų atsvara Rusijai.
Šių pajėgų branduolį naujuose strateginės ugnies batalionuose Vokietijoje po kelerių metų turėtų sudaryti šiuo metu sparčiai vystomi pajėgumai: iš salvinės ugnies raketinių sistemų HIMARS paleidžiama balistinė raketa „PrSM“ ir ilgojo nuotolio hipergarsinė raketa (LRHW).
Abi šios raketos paleidžiamos iš sausumos ir abiejų jų šūvio nuotolis viršija leistinas INF ribas: „PrSM“ nominalus šūvio nuotolis siekia „daugiau nei 499 km“, realus – apie 800 km, tačiau spėjamas ir trokštamas – apie 1,5 tūkst. km.
O LRHW hipergarsinės (skriejančios 5 ar daugiau kartų greičiau už garso greitį) raketos, kuri jau pakrikštyta „Dark Eagle“ šūvio nuotolis skaičiuojamas „tūkstančiais kilometrų“ ir tebėra įslaptintas. Abi šios raketos šiemet testuojamos ir dalinius gali pasiekti jau 2023 metais.
Dar vienas pajėgumas, kuris bus panašus į turėtas „Tomahawk“ sistemas, tik mobilus – raketinės sistemos „Typhoon“, kurios tėra mobilūs konteineriai su „Tomahawk“ bei modifikuoja raketos SM-6 versija.
Iš Vokietijos, Vysbadeno „Typhoon“ ir „PrSM“ teoriškai galėtų pasiekti taikinius, pavyzdžiui, rusiškas raketas Kaliningrade, o LRHW – kelti grėsmę Maskvai, kurią gali pasiekti per 20 min. Ir šis pajėgumas buvo išvystytas per rekordiškai šiems laikams trumpą laiko tarpą.
„Nuo tuščio popieriaus lapo 2019-siais mes, kartu su partneriais pramonėje bei jungtinėse pajėgose gavome šią įrangą vos per 2 metus ir dabar galime pradėti treniruotis“, – džiugesio neslėpė generolas leitenantas Neilas Thurgoodas. Vokietijai svarbu, kad visos šios sistemos yra konvencinės, t. y. kitaip, nei ankstesniais laikais „Pershing II“ ar GLCM neturi branduolinių galvučių, tik įprastas, bet dėl šūvio nuotolio bei taiklumo tai vis tiek yra strateginis ginklas.
Įdomu tai, kad atsakydama į Rusijos keliamą raketų grėsmę NATO pastaruosius metus nesyk deklaravo nesiimsianti veidrodinio atsako priemonių, t. y. neišskleisianti branduolinėmis galvutėmis ginkluotų raketų, vietoje to atsaku taps NATO priešraketinė gynyba. Tačiau šiemet, regis, įvyko tam tikri pokyčiai – Aljanso pareigūnai jau atvirai pripažino, kad „reikia investicijų į konvencinius puolamuosius pajėgumus, norint turėti galimybę neutralizuoti Rusijos sistemas Kryme, Kaliningrade“. Būtent minėtos „typhoon“, Dark Eagle“ ir PrSM sistemos ir yra tokie pajėgumai. Tai neakivaizdžiai spaudos konferencijoje „Delfi“ pripažino ir NATO vadovas.
„Mes neturime ketinimų perkelti branduolinių raketų į Europą“, – atsargiai rinkdamas žodžius pažymėjo J. Stoltenbergas, atsakydamas į klausimą būtent apie konvencines amerikiečių raketas. Jis čia pat pripažino, kad būtina atsakyti į Rusijos veiksmus, jei ne veidrodinėmis, tai kitomis priemonėmis – tarp jų investicijomis į priešraketinę gynybą bei „konvencinius pajėgumus“.
Tad viena vertus Rusija gali džiaugtis gynyba tarsi nesusidomėjusia nauja Vokietijos vyriausybe, kuri bus priklausoma nuo rusiškų dujų tiekimo, antra vertus, aktyvūs amerikiečių veiksmai toje pačioje Vokietijoje Kremlaius interesą išvaryti amerikiečius bei jų pavojingiausius Rusijai pajėgumus iš Europos, regis, gali visiškai subliūkšti.