Kokios vaiko teisių apsaugos galima tikėtis Švedijoje
Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktoriaus Bo Haraldo Tillbergo teigimu, problemos kyla dėl to, kad skirtingose šalyse tam tikri dalykai suprantami ir vertinami skirtingai.
„Mūsų nuomonės gali skirtis, ką daryti, kai vaikas negali būti šeimoje, bet visų institucijų bei teismų nuostata, kad geriausia vaikui augti šeimoje. Deja, neseniai Seime vykusios konferencijoje apie vaikų teisių apsaugą kalbėtoja iš Švedijos pateikė daug klaidinančios, neteisingos informacijos ir man dėl to labai gaila. Norėčiau pakalbėti apie du Švedijos įstatymus – socialinių paslaugų ir vaiko priežiūros bei globos įstatymą.
Pirmasis aiškina, kaip teikti pagalbą šeimai ir vaikui. Šios paslaugos teikiamos laisvanoriškai tėvams sutikus. Vienas iš principų – paslaugos turi būti teikiamos vaiko gyvenamojoje vietoje. Esant situacijoms, kai tėvai nebepajėgūs prižiūrėti savo vaikų, jie susitaria su socialinėmis tarnybomis, kad šios pasirūpins vaikais. Tai nutinka, kai patys tėvai suserga, turi negalią ar tampa priklausomi nuo alkoholio. Būna atvejų, kai tėvai nesutinka duoti tokį leidimą, nors patys yra kritinėje situacijoje. Tuomet socialinei tarnybai tenka įsikišti pačiai ir taikomas antrasis įstatymas. Kai nustatoma, kad vaiko buvimas šeimoje kelia riziką jo sveikatai, vystymuisi ar net gyvybei, remiantis šiuo įstatymu, prieš tėvų valią vaikas paimamas iš šeimos. Tačiau noriu pabrėžti, kad vaiko paėmimas iš šeimos – kraštutinis sprendimas, kuris taikomas tik tuomet, kai išbandytos visos kitos priemonės, bet jos neveikia“, - teigė Švedijos atstovas susitikime su specialistas.
Pasak jo, ši sistema yra labai skaidri ir nuolat tikrinama. Su kuo vaikas gyvens, lemia ne socialinių darbuotojų sprendimai, o teismas. Tik ekstremaliais atvejais Socialinės gerovės komitetas, atsiradus grėsmei vaikui, turi priimti sprendimą pats, tačiau per savaitę jis privalo pateikti prašymą teismui išnagrinėti atvejį. Į teismą yra kviečiami tėvai, kuriems visada skiriamas valstybės gynėjas.
„Teisme be teisėjo būna trys pagalbininkai – visuomeniniai patarėjai, kurie prižiūri, kaip priimamas sprendimas. Taigi jokie sprendimai apie vaiko paėmimą nevyksta be teismo. Jei tėvai išpildo visas teismo nustatytas sąlygas, vaikas visada bus grąžintas į šeimą. Kas šešis mėnesius vaiko byla nagrinėjama vis iš naujo. Tai niekada nėra subjektyvus socialinio darbuotojo sprendimas. Po teismo sprendimo komitetas sprendžia, kur geriausia vaikui gyventi. Dažniausiai vaiką globoja kita šeima. Tai gali būti bet kuri šeima, turinti tam sąlygas. Yra atvejų, kai vaikai nukreipiami į globos įstaigas, bet dažniausiai į jas patenka tie, kurie turi problemų dėl alkoholio, narkotikų vartojimo, nusikalstamos veiklos.
Aišku, vaiko iškėlimas iš šeimos – didžiulis sukrėtimas tiek vaikui, tiek jo šeimai. Todėl socialinės tarnybos prisiima nepaprastai atsakingą užduotį rūpintis tuo vaiku, kol jis gyvena globėjo šeimoje. Jei vaikas gali būti patalpintas giminių rato šeimose, tai bus pirmoji alternatyva, kuria pasinaudojama. Pagal įstatymą socialinės tarnybos įpareigotos ištirti vaiko giminių ratą, kur jis galėtų būti apgyvendintas. Kai pasirodo straipsniai, kad vaikai patalpinami visiškai nepažįstamose šeimose, tai nėra tiesa. Be to, globėjų šeimose gyvenantys vaikai turi palaikyti kontaktus su savo biologine šeima, kadangi siekiama, kad vaikas grįžtų į šeimą, kai tik tai bus įmanoma. Globėjų šeimos tikrinamos keturis kartus per metus. Taip pat institucijos palaiko ryšius su atitinkamomis kitų šalių institucijomis ir jei sužinoma, kad vaikas turi tvirtų ryšių su svetur gyvenančiomis šeimomis, jis siunčiamas į jas“, - teigė B. H. Tillbergas.
Kodėl ne biologinėse šeimose augančių vaikų skaičius didėja
Pasak jo, nors gyvenimas globėjų šeimose ir nėra tai, ko vaikai norėtų, tačiau tyrimai rodo, kad suaugę jie savo patirtį vertina teigiamai. 69 proc. mergaičių 55 proc. berniukų suaugę gyvenime nesusiduria su problemomis. Daugiau nei 90 proc. iš jų pažymi, kad toks gyvenimas juos tenkino.
Mat globėjų šeimos turi įsipareigoti, kad sutiks bendradarbiauti tiek su biologiniais tėvais, tiek su socialiniais darbuotojais. Gobėjai privalo būti stabilūs finansiškai, neturi psichologinių problemų, sunkių ligų. Jais gali tapti tiek šeimos, tiek nesusituokusios poros, tiek vienišos mamos ar tėvai, jeigu jie atitinka visus reikalavimus. Svarbiausia, kad jie suprastų vaiko pažeidžiamumą ir galėtų jam skirti labai daug laiko.
Švedijos ambasadorės Lietuvoje Cecilijos Ruthström-Ruin teigimu, šiuo metu Švedijoje vykstančios diskusijos dėmesio centre – ar neturėtų socialinės tarnybos kištis į šeimos reikalus anksčiau nei jau reikia atimti vaikus, kadangi tikrai pasitaiko atvejų, kai yra uždelsiama. Pasitaiko, kad vaikai netgi nužudomi savo biologinėje šeimoje.
„Per pastaruosius keletą metų pastebėta, kad vaikų, globojamų šeimose, skaičius Švedijoje padidėjo. Taip yra todėl, kad paskutiniais metais į Švediją atvyksta nelydimi nepilnamečiai, pabėgę iš savo šalių – Afganistano, Somalio, Sirijos. 2012 m. tokių nepilnamečių vaikų buvo per 3600. Jų nelydėjo jokie giminaičiai, jie buvo pasimetę ir mūsų šaliai teko didelis iššūkis – padėti grįžti į normalų gyvenimą, kad jie išaugtų normaliais piliečiais“, - sakė ambasadorė.
Pasak jos, švedų vaikai, atsidūrę pas globėjus, nebūtinai ten praleidžia visą vaikystę. Skaičiai atspindi situaciją tam tikru metu ir gali greitai pasikeisti. Vaikai atsiduria globoje, kad būtų išvengta sunkesnių pasekmių, o kai šeima pasirengusi, jie grįžta. Į šį skaičių įeina visi vaikai, kurie bent 24 valandas praleido ne savo biologinėje šeimoje.
„Galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Pažįstu moterį, daugiavaikę mamą, kuri turėjo įvairių sveikatos problemų, sirgo depresija ir negalėjo pakankamai gerai pasirūpinti vaikais. Kol moteris pasveiko, 3-4 dienas per savaitę jos vaikus paimdavo prižiūrėti brolio šeima. Tai irgi globa, kuri atsispindi statistikoje“, - pasakojo C. Ruthström-Ruin.
Kaip dažnai vaikai paimami be tėvų sutikimo
Remiantis statistiniais duomenimis, nuo 2000 iki 2011 m. absoliuti dauguma iš šeimų paimtų vaikų – 15-17 metų. Apibendrinant visas Šiaurės šalis, 2012 m. 63 proc. vaikų gavo globą šeimose ir tik trečdalis – institucijose, kuriose jie gyvena, kol randami tinkami globėjai. Daugiausiai apsaugos priemonių taikyta vaikams Norvegijoje – 13 855. Beje, šioje šalyje pastebėtas 6 proc. augimas. I jų globos namuose atsidūrė 1379, giminaičių šeimose – apie 1600, kitose šeimose – per 3000.
Danijoje šios priemonės 2012 m. buvo taikytos 12 025 vaikams, 52 proc. iš jų – nepakankama priežiūra, 33 proc. - smurtas, 33 proc. - kitos su šeima susijusios priežastys, 16 proc. - tėvų negalia, 16 proc. - tėvų priklausomybė nuo alkoholis, 5 proc. - tėvų mirtis, 2 proc. - seksualinė prievarta.
Švedijoje esant biologinių tėvų, kurie supranta, kad negali tinkamai pasirūpinti vaiku, sutikimui iš šeimos 2012 m. buvo paimti 16 570 vaikų, be tėvų sutikimo – 5445 vaikai, o 2277 vaikus socialinės tarnybos paėmė vaiką iš šeimos net be teismo sprendimo, bet iškart į jį kreipėsi. Iš visų šių vaikų globa šeimose suteikta per 14 tūkst. vaikų.
Į ką turėtų atkreipti dėmesį Šiaurės šalyse gyvenantys lietuviai
Paklaustas, ką patartų Lietuvai, kaip priartėti prie Švedijos šeimų rėmimo aspektu, B. H. Tillbergas pažymėjo suprantantis, kad sunku palyginti sąlygas Lietuvoje ir Švedijoje, tačiau nemanantis, kad, kaip kartais teigiama, priėmus Lietuvoje mušti vaikus draudžiantį įstatymą, pusė šeimų galėtų būti pripažintos netinkamos auginti vaikus, nes gyvena žemiau skurdo ribos ir negali užtikrinti vaikams normalių gyvenimo sąlygų. Tiesa, Švedijoje skurdo veiksnys sprendžiamas paprasčiau nei Lietuvoje – jei šeima atsiduria skurde, ji gauna paramą. Vaikas iš šeimos paimamas tais atvejais, jei prieš jį smurtaujama, jis išnaudojamas ir pan., bet ne dėl skurdo.
Pasak renginyje dalyvavusios Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės, Lietuvoje jau metus vyrauja epidemija, kad valstybė nori pagrobti vaikus iš šeimų. Taip yra todėl, kad dalis visuomenės bando suformuluoti poziciją, kad šeima turi būti neliečiama ir gali auginti vaikus kaip nori, tačiau visose šalyse valstybė įpareigota padėti šeimoms, kurios nesusitvarko su vaikų priežiūra. „Tiek diskusijų sukėlęs projektas, draudžiantis taikyti fizines bausmes vaikams, yra nuolat taisomas, atsisakyta tam tikrų sąvokų, jis nebus toks, kaip buvo iš pradžių, bet pas mus problemos sukeliamos anksčiau nei jos galėtų atsirasti. Visuomenė nuteikiama, todėl ir šaukiama: „Neleiskime grobti mūsų vaikų“, - sakė Seimo narė.
Paklaustas, ar girdėjęs atvejų, kad Švedijoje iš lietuvių šeimų būtų paimti vaikai, B. H. Tillbergas teigė, kad nieko panašaus nėra girdėjęs, bet neatmetė galimybės, kad pavieniai atvejai gali būti, tačiau Švedijoje labai paisoma šeimos privatumo, todėl tokia informacija neskelbiama viešai.
„Žinia, labai daug lietuvių yra Norvegijoje ir esame girdėję apie keletą tokių atvejų šioje šalyje, kai be tėvų sutikimo buvo paimti vaikai. Tačiau tai turėjo būti ekstremalios, labai svarios priežastys, tikrai ne todėl, kad jie negavo pusryčių ar žiemą tėvai jiems neužmovė pirštinių. Žinau, kad lietuviai labai rūpinasi savo vaikais ir rizika, kad vaikas bus paimtas per prievartą, neįmanoma. Bet jei vaikas neprižiūrimas, išnaudojamas, tarnybos gali įsikišti. Tokiu atveju mano patarimas šeimoms – bendradarbiauti su tarnybomis. Ir jeigu jau kyla klausimas, ar vaiką paims socialinės tarnybos, ar jį siųsti pas močiutę į Lietuvą, aš patarčiau siųsti į Lietuvą“, - teigė Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius.
R. Šalaševičiūtė apgailestavo, kad jai tenka narplioti ne vieną atvejį, kai iš užsienyje (Norvegijoje, Danijoje) gyvenančių lietuvių šeimų paimami vaikai, o tos šalies net nebendradarbiauja su atinkamomis Lietuvos institucijoms ir neteikia joms informacijos. Pasak B. H. Tillbergo, taip gali atsitikti tik dėl valstybės tarnautojų klaidų ir aplaidumo, kadangi socialinės tarnybos privalo bendrauti su įstaigomis užsienio šalyse.