„Mano tikslas nėra viešinti savo išgyvenimus. Tiesiog noriu, kad toms mergaitėms, merginoms ar moterims, kurios visa tai patyrė, net ir nesikreipiant pagalbos jos būtų suteikta kiek įmanoma daugiau. Pritariu, kad, kol nebus išsipasakota, problema nebus išspręsta.
Taip pat noriu dar kartą informuoti visuomenę, kad tai nėra tik pramanai – tai vyksta tarp mūsų. Kad suprastume ir teisingai vertintume visas, išgyvenusias tokias dramas. Aš irgi esu viena iš tų, kuri visą laiką tylėjo. Aš visa tai išgyvenau vaikystėje, man tebuvo šešeri“, – atvirai prabilo pašnekovė.
Pasidalinti savo patirtimi ją paskatino DELFI publikuota sukrečianti istorija apie 18-metę, kuriai dar leido paskambinti mamai, o paskui išprievartavo – tai buvo jos pirmas kartas.
Nori paaiškinti, kodėl tylima
Tai, ką išgyveno, moteris popieriuje išguldė šią vasarą – maždaug 20-ies puslapių išpažintį ji orientavo į paaugles, tačiau iš tiesų tikino norinti atkreipti dėmesį į visas po to kilusias problemas – pakitusius jausmus, bendravimą, baimes ir išgyvenimus.
„Kas įvyko, realiai aš supratau tik brendimo laikotarpiu, o tada viską išgyvenau dar kartą. Noriu atkreipti dėmesį, kodėl yra tylima. Taip, egzistuoja baimė. Baimė būti pasmerktai, nesuprastai, jaustis kaltai ar būti per daug užjaučiamai. Iš kur kyla tokios mintys? Iš aplinkinių. Visos baimės yra pagrįstos“, – DELFI dėstė moteris.
Ji taip pat prisiminė ir atvejį, kai, tarkime, kartą mokytoja norėjo pamokoje nagrinėti temą apie mergaitę, kurią išprievartavo, ir pasijuokė, kad taip būti net negali, nes fiziškai neįmanomas suaugusio vyro ir vaiko suartėjimas, vaikiną, kuris, sužinojęs tiesą, ją paliko.
„Dažniausiai kalbama tik apie tai, kas atsitiko. Tačiau ar kam nors rūpi, kaip tos mergaitės, merginos, moterys gyvena toliau? Ar įsivaizduojate, ką reiškia po viso to gyventi normalų gyvenimą? Tu gyveni su savo paslaptimi, kaip ten bebūtų, bet tu esi kitoks. Vieni tai pastebi, kiti – ne, tačiau tikrosios priežasties daugelis nežino, o, jei ir žino, ne visi sugeba suprasti, kaip galima gyventi ir nepaleisti praeities. Deja, laikas ne visas žaizdas gydo. Taip pat nebeskauda, bet tai yra žaizda visam gyvenimui. Išsipasakoti yra sunku, tačiau, to nepadarius, praeitis nėra paleidžiama“, – užtikrino pašnekovė, pasidalindama savo aprašyta istorija.
Viskas buvo nuostabu iki lemtingos vasaros
Joje ji prisiminė vaikystėje buvusi linksma ir labai judri mergaitė. Kai reikėdavo eiti į darželį, pašnekovė gyvendavo Vilniuje su mama, tėčiu ir vyresniuoju broliu Viliumi, tačiau vasaras leisdavo kaime pas senelius kartu su dviem pusseserėmis – Vaida ir Aiste.
„Vilius ir Vaida buvo vienmečiai, Aistė metais už juos jaunesnė, o aš dar metais jaunesnė už Aistę.
Seneliai turėjo didžiulį namą, tai buvo trijų aukštų kotedžas. Viena jo dalis priklausė mano seneliams, o kita – senelio seseriai, kur gyveno gerokai už mus vyresnis dėdė Aurimas.
Jis mums atrodė tikrai šaunus. Nusivesdavo ir aprodydavo tankiausias miško vietas, su juo perbrisdavome įvairias pelkes, kartu eidavome prie ežero maudytis, išmokė daugybės žaidimų, kuriuos drauge žaisdavome lauke. Be to, jis turėjo motociklą. Mums buvo pavydu, nes jis vaikščiojo į šokius ir dažnai apie tai kalbėdavo, visi kartu bandėme rūkyti pirmas cigaretes...“, – nutęsė moteris.
Jie, vaikai, apsistodavo trečiajame namo aukšte, į vieną kambarį jame buvo galima patekti tiesiog atšovus kabliuką.
„Kadangi kiekvieną vakarą laukdavome, kada pas mus ateis Aurimas, tai kabliuką palikdavome neužkabintą. Seneliai žinojo, kad jis pas mus ateina, tokiai mūsų draugystei neprieštaravo, juo labiau, kad matydavo, kaip Aurimas su mumis gražiai elgiasi.
Viskas iš tiesų, buvo nuostabu iki tos vienos lemtingos vasaros. Man tebuvo šešeri, tačiau nuo tada viskas pasikeitė. Niekas iš suaugusiųjų nesuprato, kad man kažkas atsitiko, o aš buvau prisaikdinta niekam nieko nepasakoti. Pradėjau vengti kaimo, nebenorėjau ten pasilikti, bet, deja, kadangi priežasties nenurodžiau, turėjau likti ten, kur buvau“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Nusinešė į savo kambarį ir ėmė nurenginėti: man siaubingai skaudėjo, verkiau
Jos gyvenimą pakeitė viena naktis, kai užsukęs vakare ir visiems vaikams pažadėjęs, kad kitą dieną juos nuves prie geležinkelio bėgių, kuriais bus vežamas didelis krovininis traukinys, Aurimas dar kartą sugrįžo jiems jau sumigus.
„Po dienos įspūdžių greitai užmigau. Staiga pajutau, kad mane kažkas žadina. „Einam, Saule, noriu tau kai ką parodyti“, – per miegus išgirdau Aurimo balsą. „Visus pažadinam, eime kartu“, – vis dar nesupratau, kas vyksta. „Ne, noriu tik tau parodyti“, – pasakė jis ir paėmė mane ant rankų.
Aurimas nusinešė mane į savo kambarį. Jaučiausi nejaukiai, nors ir anksčiau buvau ne kartą ten buvusi. Tada jis pradėjo mane nurenginėti ir galiausiai išžagino. Man siaubingai skaudėjo, verkiau, o jis vis kartojo, kokia aš šaunuolė, kokia gera mergaitė. Nežinau, kiek laiko visa tai truko. Galiausiai viskas baigėsi. Pajutau palengvėjimą. Po kurio laiko Aurimas mane parnešė ir paguldė į mano lovą. Iš karto užmigau“, – prisiminė pašnekovė.
Prievartavo vieną naktį po kitos: aiškino, kad aš dabar jau nebe maža mergaitė, kad aš jau – moteris
Kitą rytą ji tikino nežinojusi, kaip turėtų elgtis – bijojo Aurimo, o brolis ir pusseserės nekantravo, kada tik jis ateis ir nuves iki traukinio.
„Susisukau į patalus ir tyliai verkiau. Visi prie manęs priėję bandę išklausti, kas atsitiko. Kadangi nieko nesakiau, tai nusprendė, kad labai pasiilgau tėvų“, – prisiminė moteris.
Spaudžiama artimųjų ji galiausiai pakilo iš lovos, tačiau sulaukė pusseserių pažado, kad viena jų nepaleis jos rankos, o kita niekada nepaliks vienos. Aurimas vaikų pasitikti atėjo su maišeliu, pilnu saldainių.
„Diena prabėgo neblogai. Aistė ir Vaida, vis pasikeisdamos, o kartais ir abi, laikė mane už rankų. Miške prisirinkome ir prisivalgėme mėlynių. Stebėjome ilgą traukinį, skaičiavome jo vagonus. Valgėme močiutės suteptus sumuštinius – tokių skanių dar nebuvo tekę valgyti. Nuotaika po truputį taisėsi. Ir dienai einant į pabaigą jau kvatojau kartu su visais.
Vakare jaučiausi labai pavargusi, tad iš karto užmigau. Staiga vėl pajutau, kad mane kažkas žadina. Net krūptelėjau iš išgąsčio, nejaugi vėl Aurimas atėjo? Mano nelaimei, tai buvo jis. „Saule, eime vėl su manimi“, – pasakė Aurimas. „Nenoriu, man nepatiko tavo žaidimas“, – pareiškiau griežtu tonu. Jis manęs nesiklausė, paėmė ant rankų ir nusinešė, prigrasinęs, kad nerėkčiau ir vėl niekam nieko nesakyčiau.
Vėl kartojosi tas pats „žaidimas“. Sakiau, kad man skauda, bet Aurimas liepė kentėti, tuoj viskas pasibaigs... Aiškino, kad aš dabar jau nebe maža mergaitė, kad aš jau – moteris.
Sulaukusi tėvų ėmė jų maldauti: verkiau apsikabinusi mamą
Savaitgalį, kai atvažiavo tėvai, ji tikino maldavusi jų daugiau nebepalikti jos kaime, tačiau šie ėmė guosti, kad iki vasaros pabaigos liko vos pora savaičių.
„Verkiau apsikabinusi mamą. Supratau, kad manęs nepasiims. Turėsiu dar „žaisti“ su Aurimu. Taip ir buvo. Beveik kas dieną jis ateidavo manęs pasiimti. Išimtys būdavo tik savaitgaliai, kai atvažiuodavo mūsų tėvai“, – tikino moteris.
Kai tėvai galiausiai atvyko jos su broliu pasiimti, pašnekovė ėmė stengtis patirtus išgyvenimus kuo greičiau pamiršti. Atrodė, kad tai padaryti netgi pavyko – ji ėmė ruoštis mokyklai, iš atminties trynė kone visus lemtingos vasaros likučius.
„Vėl atėjus vasarai į kaimą važiavau su baime. Tačiau Aurimo nebebuvo, jis tarnavo kariuomenėje. Mane slėgęs nerimas atslūgo ir galėjau džiaugtis vasara. Aurimo daugiau nebesutikau – po kariuomenės jis išvyko gyventi į Kauną. Mano prisiminimai po truputį blėso, vėl buvau linksma mergaitė. Gyvenau normalų gyvenimą, kaip ir mano bendraamžiai. Tik naktimis miegodavau labai neramiai, krūpčiodavau nuo kiekvieno garso“, – pripažino pašnekovė.
Aplankęs tėvų namuose teištarė: „Saule, kaip tau sekasi?“
Tiesa, jos brolis su Aurimu palaikė ryšį, kartą dėdė pranešė atvykstantis jų aplankyti.
„Mano tėvai labai jo laukė, tik aš pajutau neaiškų šleikštulį, kuris perbėgo visu kūnu. Grįžo visi prisiminimai. Juos išgyvenau dar kartą, tik jau suprasdama, kas atsitiko. Buvo siaubingai baisu ir gėda kam nors visa tai papasakoti. Nebenorėjau dar kartą sutikti Aurimo. Tačiau neturėjau kito pasirinkimo.
Aurimui atvykus jaučiausi kaip nesava. Sėdėjau prie stalo susigūžusi, negalėdama pratarti nė žodžio. Laikas slinko labai lėtai. Tačiau Aurimas išdrįso ir mane užkalbinti: „Saule, kaip tau sekasi?“. „Gerai“, – tesugebėjau burbtelėti. Mintyse keikiau jį, kodėl, taip su manimi pasielgęs, jis dar drįsta rodytis mano gyvenime.
Visa laimė, Aurimas ilgai neužsibuvo. Kai jis išvažiavo, pagaliau galėjau lengviau atsipūsti. Deja, tai buvo mūsų pirmas po tos lemtingos vasaros, bet ne paskutinis susitikimas. Gyvenimas buvo paruošęs man ir daugiau išbandymų“, – tikino mergina.
Ribas peržengė tikybos pamokoje išgirstos diskusijos
Savo išpažintyje ji papasakojo ir apie pirmuosius susidūrimus su vaikinais – kaip nedrąsiai jausdavosi net prie brolio draugų, vengdavo didesnių kompanijų, kartą buvo kone mirtinai išgąsdinta net mylimų pusseserių, kurios į kambarį naktį grįžo po vakarėlio.
Tačiau bene labiausiai sukrečia jos potyris tikybos pamokoje – mokytojai perskaičius straipsnį, kuriame buvo kalbama apie mergaitę, kurią išprievartavo jos dėdė, pašnekovę ėmė krėsti drebulys.
Po diskusijų pamokoje ji grįžo nusivylusi ir sutrikusi – tapo aišku, kad daugelį dalykų žmonės supranta tik tuomet, kai patys su tuo susiduria.
„Grįžau namo prislėgta prisiminimų. Reikėjo kažką daryti, kol vėl nepradėjau savęs graužti ir nekęsti. Vienintelis būdas nukreipti mintis – pajusti skausmą. Nedidelį, užtenka nedidelio.
Susiradau stalčiuje skutimosi peiliukus ir pradėjau pjaustyti rankas. Pasirodė pirmieji kraujo lašeliai. Pasiekiau savo. Gerai, kad dar ankstyvas pavasaris, po megztiniu niekas neatkreips dėmesio į mano rankas“, – ką tuomet galvojo, dalijosi pašnekovė.
Santykiai vis nesimezgė: bijojau, kad negalėsiu būti tokia, kokios jis trokšta
Jau baigusi mokyklą ji susibičiuliavo su vienu brolio draugu, pakvietė jį ir pusseseres su antrosiomis pusėmis į kaimą, kur susitiko ir Aurimą. Čia jis juos supažindino su savo žmona. Laimė, tąkart tuo viskas ir pasibaigė.
Savo ruožtu pašnekovė tikino bandžiusi užmegzti santykius, tačiau vienam jų ji niekaip negalėjo pasakyti tiesos, o kitas, prasitarus, tą vakarą guodė, o po savaitės paliko. Galiausiai moteris panėrė į mokslus, atrado bėgiojimą, išbandė internetines pažintis. Ten sutiko ir Saulių.
„Atėjo laikas, kai jis pradėjo kviesti likti nakvoti pas jį. Štai tada ir vėl pajutau baimę. Kaip bus? Bijojau ne jo, o visų prisiminimų. Bijojau, kad negalėsiu būti tokia, kokios jis trokšta. Vis rasdavau priežastį, dėl kurios mes negalėtume mylėtis, tačiau jo prarasti nenorėjau. Supratau, kad jeigu taip ir toliau, jeigu aš Sauliui nieko nepaaiškinsiu, tai musų keliai išsiskirs.
Taigi vieną savaitgalį, kuomet likau namuose, pasikviečiau Saulių į svečius. Jis žinojo, kad namuose būsiu viena. Žiūrėjome filmus, kalbėjomės, jo rankos apsivijo mane. Jaučiausi saugi, todėl ir mano rankos slydo jo kūnu, galiausiai mūsų kūnai susiliejo. Nebeliko jokios baimės. Atrodė, taip paprastai ėmiau ir viską užmiršau, pagaliau galėsiu būti laisva ir pasitikinti savimi, nebereikės nieko bijoti. Tačiau aš labai klydau.
Vis dažniau likdavau ir pas Saulių nakvoti, norėdavau būti jo glėbyje, jausti jo kūną. Bet vieną dieną kažkas nutiko, kažkas buvo ne taip“, – pasakojo moteris, tačiau prabilti apie skaudžią patirtį ji pasiryžo tik po kurio laiko.
Atsiverti ryžosi laišku
„Atėjo laikas, kai nusprendžiau viską papasakoti Sauliui. Jis buvo lankęsis pas mus kaime ir susipažinęs su Aurimu. Labai bijojau Saulių prarasti. Žodžiu pasakyti nedrįsau, todėl parašiau ilgą laišką. Jis sėdėjo prie manęs ir tyliai skaitė. Laukiau Sauliaus reakcijos, norėjau sužinoti, ar jis manimi patikėjo. Nebuvau įvardinusi konkrečių vardų, bet jis viską suprato. Suprato, kas tai buvo per žmogus. Jam tik kilo klausimas, kaip buvo įmanoma visa tai padaryti.
„Tu manimi netiki?“, – atsakiau klausimu į jo klausimą. „Tikiu, tik man nesuprantama, kaip tai yra įmanoma, juk jis buvo jau suaugęs, o tu tik vaikas, – Saulius garsiai svarstė. – Nebent tau turėjo labai skaudėti“. „Skaudėjo“, – atsakiau nusivylusi. Daugiau klausimų nebebuvo, Saulius tik apsikabino mane ir nuraminęs leido užmigti jo glėbyje“, – prisiminė pašnekovė.
Ji tikino labai bijojusi, ar, apsvarstęs viską, Saulius nenuspręs jos palikti.
„Šis mūsų pokalbis nebuvo pabaiga, laukiau kažkokios žinios iš Sauliaus, laukiau jo verdikto. Visą dieną abu pravaikščiojome kaip nesavi. Tačiau galiausiai Saulius priėjo prie manęs, apsikabino ir tyliai tarė: „Myliu tave“. Tai buvo pirmas kartas, kai jis ištarė šiuos žodžius, nors draugavome jau daugiau kaip metus. „Po viso to, ką man papasakojai, aš dabar dar labiau suprantu, kad noriu tavimi rūpintis“, – pridūrė jis. „Ir aš tave myliu“, – mano džiaugsmui nebuvo ribų. Pagaliau sutikau vyrą, kuris mane suprato ir manęs nepaliko vienos su savo baisia praeitimi. Po šio pokalbio mes dar labiau suartėjome, tačiau mūsų laukė ilgas kelias, kurį turėjome kartu nueiti, kad aš pagaliau atsikratyčiau visų savo praeities baimių. Po kelerių metų mudu su Sauliumi susituokėme“, – nurodė moteris.
Sužinojus apie dėdės mirtį palengvėjo
Kai jiedu laukėsi pirmojo vaiko, pašnekovę pasiekė žinia, kad jos dėdė Aurimas žuvo.
„Jaučiausi keistai. Pamažu mane užliejo ramybė. Neliūdėjau dėl Aurimo mirties, man tik buvo gaila jo artimųjų. Į laidotuves atsisakiau vykti, teisindamasi artėjančiu gimdymu. Visi mane suprato, todėl nespaudė, tik Saulius žinojo tikrąją mano nevykimo priežastį. Paprašiau, kad artimiesiems ir nuo manęs pareikštų užuojautą, juk jie nieko bloga man nebuvo padarę.
Ar man buvo gaila, kad Aurimas žuvo? Sakyčiau, ne. Pajutau dar vienu žingsneliu priartėjusi prie išsivadavimo iš savo praeities šešėlio. Man pasidarė lengviau, nes buvau rami, kad, jei vis tik kas nors sužinotų apie praeities įvykius, kaltininko jau nebėra. Manęs negraužtų sąžinė, kad ir aš kažkam sugrioviau gyvenimą. Ar būtų galima pasakyti, kad aš atleidau? Kai mano gyvenimas stojo į savo vietas, aš nebejaučiau Aurimui pykčio. Aš tik galėjau pasakyti, kad dėl to įvykio tapau tuo, kas esu. Galbūt kitu atveju nebūčiau taip labai siekusi savo tikslų. Man reikėjo bent jau sau įrodyti, kad aš nesu prastesnė už kitas moteris. Tuo aš jau tikėjau. Tačiau be to įvykio galbūt mano gyvenimas būtų buvęs daug geresnis ir lengvesnis. Galbūt, bet aš buvau patenkinta tuo, ką turėjau“, – pripažino pašnekovė.
Pagaliau padėjo tašką
Tiesa, jai vis kirbėjo mintis, kaip galutinai išsilaisvinti iš praeities ir baimių.
„Tinkamas būdas pasirodė viską aprašyti. Tokiu būdu galėjau viską išlieti. O, be to, labai tikėjausi, kad ši mano istorija padės bent vienai mergaitei, merginai ar moteriai nepalūžti ir atrasti jėgų tolimesniam gyvenimui. Galbūt man buvo lemta visa tai patirti, kad galėčiau padėti kitoms? Ne veltui sakoma, kad viskas, kas vyksta, turi prasmę. Aprašius visus įvykius mano praeities šešėlis daugiau manęs nebebaugino, pagaliau jis tapo mano draugas.
O Sauliui esu be galo dėkinga, kad esu laiminga ir mylima, nepaisant savo praeities. Jis vėl sugrąžino džiaugsmą mano gyvenimui. Privertė pasijusti lygiaverte moterimi“, – sakė moteris.
Anot jos, neretai susidurdama su nuomone, kad tokie dalykai yra tik išsigalvojimas, taip nutikti negali, bet ji tikino norėjusi padėti suprasti visoms moterims ir merginoms, patyrusioms seksualinę prievartą, kad jos yra tokios pat šaunios, kaip ir visos kitos, kad nereikia savęs nuvertinti.
„Noriu joms suteikti drąsos išsipasakoti. Šio kūrinio rašymas man buvo tarsi atsisveikinimas su savo praeitimi. Žinau, kad niekada to nepamiršiu, bet dabar galiu drąsiai sakyti – aš įveikiau savo baimę. Pagaliau aš viską išgyvenau ir išjaučiau. Pagaliau galiu padėti tašką šioje istorijoje“, – pasidžiaugė DELFI pašnekovė.