Moteris pasakoja, kad nors nuo baltos suknelės gražumo raibo akys, „tą grožybę teko vilkėti namuose“ ir demonstruoti į svečius užsukusioms draugėms. „Tiesa, mano džiaugsmo diena vis dėlto išaušo – su ta suknele šokau snaigę per mokyklos naujametį vakarėlį. Ir buvau pagrindinė, nes labai išsiskyriau iš kitų, kurių suknelės buvo iš krakmolytos marlės“, – šiandien juokiasi Dalia.
Iš tiesų siuntiniai iš Vakarų gyvenusiems prekių deficito nuolatos kamuojamoje sovietinėje Lietuvoje būdavo tarsi mažas stebuklas, mat apie vakarietiško stiliaus batus ar menkių kepenėlių paštetą buvo galima tik pasvajoti.
Iš Amerikos atsiųstus kedus pasidėdavo prie lovos
Štai vilnietė Monika pasakoja lyg šiandien pamenanti dienas, kai jai būnant septynerių šeima sulaukdavo siuntinio iš Kanadoje gyvenančių giminaičių. Nors siuntinius, kaip sako pašnekovė, šeima gaudavo pakankamai retai, tačiau šeimoje tai būdavo tikras įvykis.
„Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų yra laimė gavus kedus, kas dabar, atrodo, yra elementarus dalykas ir jų pilna visose parduotuvėse. O tada tai buvo didelis įvykis ir aš tuos kedus baisiai tausojau. Man buvo kokie septyni metai, tai tų batų raištelius gražiai surišdavau ir naktį pasidėdavau greta lovos, kad atsibudus vėl juos pamatyčiau“, – juokiasi Monika.
Tuo tarpu kaunietė Vilija, kurios nemaža giminės dalis buvo pasitraukusi į JAV, siuntinius pasakoja gavusi pakankamai dažnai. Giminaičiai taip aprūpindavo moters šeimą įvairiais rūbais, aksesuarais bei medžiagomis, kad kai kuriuos juos gerokai brangiau ji perparduodavo kitiems.
„Amerikė – saldus tuomet buvo tas žodis. Tikrai buvo tokia tarsi kasta – gaunantys iš Amerikos siuntinius. Mamos giminės mums siųsdavo maždaug 1965-1985 metais. Dažniausiai tai būdavo džinsai (kažkodėl „Wrangler“ ir „Levi Strauss“), medžiagos: blizgančios, vėliau tikra prabangos preke tapęs krimplinas. Dar pamenu plonos vilnos su tokiomis baisiomis rožėmis roželėmis! Lygtai buvo „Made in Japan“. Jas mes parduodavom, kiek pamenu, po 10-20 rublių“, – pasakoja Vilija.
Menkių kepenėlių paštetas ir ančiuviai
Giminaičiai iš užsienio lietuviams sovietmečiu siuntė ne tik įvairius rūbus, papuošalus ir medžiagas, bet ir, kaip tuomet atrodė pašnekovams, neregėtus ir neragautus maisto produktus.
Vilnietis Nerijus pasakoja, kad siuntinį gavo „tais laikais, kai mokyklose jau buvo leidžiama susirašinėti su draugu iš užsienio“. Kadangi jis tuomet mokėsi vokiečių kalbos susirašinėju su Rytų Vokietijoje gyvenusiu Michaeliu.
„Tuo metu tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos buvo labai ryškus skirtumas ir tuo metu vakarų vokiečiams Rytų Vokietija turbūt buvo kaip Afrika, o mes rytų vokiečiams buvom kaip Afrika. Tas vokietis po kelių laiškų pradėjo primigtinai siūlyt: „Gal jums kažko reikia, gal jūs ten kažko stokojat, mes atsiųsim“, – prisimena tuomet vienuoliktoje klasėje mokęsis pašnekovas.
Jis teigia, kad nors draugui iš Vokietijos bandė paaiškinti, jog nieko siųsti nereikia neilgai trukus sulaukė laiško iš Lietuvos pašto, kad atkeliavo jam adresuotas siuntinys. „Tas siuntinys buvo milžiniško dydžio. Mes jį parnešėm namo keliese, nes vos panešėm. Ten buvo tiesiog pridėta įvairių maisto produktų – pradedant nuo konservų, iki saldainių, skanėstų. Apskritai tas siuntinio gavimas buvo euforija. Ne dėl to, kad ten buvo kažkas ypatingo, o dėl to, kad ten buvo dešimtys nematytų, neregėtų dalykų. Mes viską lupom ir buvo toks beždžionėlės smalsumo efektas „O kas čia? O kas čia?“ – su šypsena veide pasakoja vyras.
Siuntinio išpakuoti, sako jis, susirinko visa šeima ir visi kartu traukė po vieną konservų dėžutę, atidarinėjo ir atsargiai ragavo, mat kai kurie skoniai buvo visiškai svetimi, o užrašų ant etikečių negalėjo suprasti.
„Ten buvo menkių kepenėlių paštetas. Kol tu neišsiverti su žodynu, kas ten yra parašyta, tu ragauji ir nesupranti, kas čia per skonis. Pavyzdžiui, vienoj dėžutėj buvo ančiuviai. Kažkoks peršviečiamas buteliukas su kažkokiomis mažomis žuvytėmis, kažkokiais kilbukais aliejuje. Ir jos (žuvytės – DELFI) yra žiauriai sūrios. Tu tokių skonių nejautęs. Būdavo vienos rūšies šlapenka ir tiek. Per visą gyvenimą esi ragavęs trijų skonių dešros ir ties tuo baigiasi visas tavo skonio patyrimas, o čia gauni tokių reikalų kaip menkių kepenėlės, ančiuviai...“ – savotiškos nostalgijos neslepia Nerijus.
Su maišeliu išvirė kokoso drožles
Vis dėlto ne visi vakarietiški daiktai ar produktai, nors ir keldavo begalinį džiaugsmą, buvo panaudojami pagal paskirtį, nes siuntinio gavėjams neretai sunkiai pavykdavo išsiaiškinti, kokia ji yra.
Kaunietė Vilija ir šiandien juokiasi ant siuntinyje buvusio muilo radusi užrašą: „Ant tokio gražaus, kvepiančio „Palmolive“ muilo buvo lietuviškas užrašas tušinuku „Muilas“. Dar ir dabar prisiminę juokiamės. Iš džinsų sriubos nevirėm, kramtoškių nesuvalgydavom, na o muilą nuo suvalgymo išgelbėjo užrašas“, – juokiasi pašnekovė.
Tuo tarpu Nerijus pamena siuntinyje iš Rytų Vokietijos su seserimi radęs net du keistus produktus, kurių paskirtį išsiaiškino tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – tai buvo kokoso drožlės ir šokoladiniuose kiaušiniuose esantys žaisliukai.
„Du dalykai mums taip ir liko terra incognita (nesuprantami dalykai – DELFI). Vienas – mistiniai plastmasiniai burbuliukai, kuriuos pradarius mes radom kažkokius plastmasinius žaisliukus. Tada mes buvome vienuoliktoje klasėje ir stebėjomės, kam jis įdėjo kažkokius plastmasinius surenkamus žaisliukus, bet vistiek surinkome mašinytę ir garvežiuką. Pasidėjom garbingiausioj vietoj į sekciją - po stiklu. Ir tik paskui, nežinau po kiek metų, atgavus nepriklausomybę, supratom, ką reiškia tie plastmasiniai dalykai ir tie per visą siuntinį ištrupėję plonyčio šokolado gabaliukai. Tiesiog siunčiant tą siuntinį „Kinder“ kiaušinis subyrėjo tiek, kad tie žaisliukai buvo sau, o šokoladas pabiręs po visą siuntinį“, – juokiasi Nerijus.
Dar didesnį kuriozas, anot jo, buvo su kokoso drožlėmis. Pašnekovas kartu su seserimi jas palaikė „keistai susmulkintais ryžiais“ maišeliuose. Nors Lietuvoje tuomet, prisimena pašnekovas, ryžių maišeliuose dar nebuvo, tačiau per televiziją juos jau teko matyti, todėl ir pagalvojo, kad tai būtent šis produktas. „Ten buvo tokie peršviečiami maišeliai, nelabai skirti virti. Mes tuos ryžius išvirėm maišelyje. Tas maišelis visas aplipo, negalėjom valgyt, išmetėm. Kitą maišelį prakirpom ir bandėm virti tiesiog vandenyje. Buvo be skonio“, – juokiasi Nerijus.
Likusius „ryžių“ maišelius Nerijus su šeima dėl prasto skonio nutarė išmesti ir jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai atsirado konditerijos prekių, pašnekovas teigia supratęs, kad tai buvo kokoso drožlės.
Išmetė lazanijos lakštus
Panašus likimas ištiko ir Monikos gautus lazanijos lakštus, kurie, sako pašnekovė, buvo tikra mistika. „Kaimynams giminaičiai buvo atsiuntę lazanijos lakštų. Kaimynai pakraipė galvą ir padovanojo tuos lakštus mums. Mes taip pat pakraipėm galvas ir nežinojom, ką su tais lakštais daryti, nes lazanijos nebuvom gyvenime matę ir įsivaizdavę, kaip ją daro, ir nebuvo jokio interneto, receptų. Nieko. Tai mes juos tiesiog apžiūrėjom kaip kažkokį nebūtą daiktą ir išmetėm“, – juokiasi Monika.
Tiesa, kartais ne visi daiktai, kuriuos artimiesiems Lietuvoje norėjo atsiųsti giminaičiai iš užsienio, pasiekdavo savo adresatus. Ne paslaptis, kad dažnai siuntiniai buvo atplėšiami randant menkiausią pretekstą, o tuomet trūkstamomis prekėmis svetima sąskaita nepasikuklindavo apsirūpinti ir siuntinius tikrinę darbuotojai.
Vilniaus universiteto (VU) istorikas V. Klumbys teigia, kad siuntiniai kaip ir laiškai dažniausiai buvo tikrinami atsitiktine tvarka, tačiau atplėšti siuntinius ir pasisavinti kai kuriuos daiktus, anot jo, buvo pakankamai dažna praktika.
„Siuntinius buvo privaloma tikrinti, jie turėjo būti užklijuoti taip, kad juos būtų galima atsidaryti, tai tie, kurie tikrindavo, neretai ką nors pasiimdavo. Aišku, ne viską, bet siuntinys būdavo praplėštas. Sunku pasakyti, kodėl pasiimdavo. Buvo daiktų, kurių buvo mažai, deficitas, tai viena iš galimybių tų daiktų tikrintojams gauti buvo pasiimti iš siuntinių. O paskui spręsdavo, ar pačiam pasilikti, ar parduoti“, – sako istorikas.
Jis atkreipia dėmesį, kad Sovietų sąjungoje dėl dingusių iš siuntinio daiktų pasiskųsti nebuvo kam, todėl belikdavo džiaugtis tuo, ką gavai. Anot jo, kadangi ne visus daiktus buvo galima siųsti, dažnai siuntiniai būdavo praplėšiami pasinaudojant pretekstu, kad juose gali būti ginklų ar draudžiamos antisovietinės literatūros.
„Jeigu ant knygos ar kažkokios muzikinės dėžutės būdavo užrašyta kam ji skirta, vardas pavardė, tai tokia knyga kažkaip labiau praeidavo. Bet jei būdavo, pavyzdžiui, meninė knyga, albumas kokių nors nuogų moteriškių, tai tikimybė, kad ji praeis, iš karto sumažėdavo, nes Sovietų sąjungoje nebuvo fotografijos žurnalų“, – teigia V. Klumbys.
Anot jo, oficialiai siuntiniai Lietuvoje tikrinami nebuvo, nes jų patikra vykdavo Maskvoje, tačiau istorikas nelinkęs tikėti, kad pašto darbuotojai Lietuvoje prie siuntinių visai neprikišdavo rankų. Vis dėlto nei įrodymų, nei statistikos, kiek daiktų iš siuntinių dingdavo šiandien nėra. Dėl šios priežasties, sako istorikas, šiandien sunku komentuoti ir lyginti, kaip pasikeitė situacija.
Batus klijavo lipnia juosta
Vakarietiški daiktai kiekvieno juos gavusio lietuvio namuose visuomet atrasdavo pačią garbingiausią vietą, o maisto produktus buvo stengiamasi suvartoti per kuo ilgesnį laiko tarpą, mėgaujantis ir pasiliekant kitai dienai.
Nerijus pasakoja, kad visus produktus gautus iš siuntinio jo šeima lyg parodoje sustatė ant stalo ir vis grožėjosi bei džiaugėsi, kad tiek daug visko turi ir visos skardinės dėžutės pilnos.
„Visą savaitę tas lobis buvo tiesiog sukrautas ant stalo kaip po Kalėdų eglute dovanos ir niekas nieko nelietė, tiesiog praeidami gėrėjosi, kiek viso ko yra. Tai buvo tie laikai, kai vaikai rinko tuščias skarbonkes, tuščius cigarečių pakelius ir klijavo ant sienų. Tuščia saldainių dėžutė iš užsienio – graži, spalvota – buvo vertybė, o apie saldainius viduje tai net kalbos nėra. O čia tu turi visą kalną visko ir niekas netuščia“, – prisimena Nerijus.
Tuo tarpu Monikai kone viena didžiausių „tragedijų“ tapo incidentas, kai ji netyčiom „suniokojo“ mamos nupirktus sportinius batus ir visom įmanomom priemonėm bandė pataisyti situaciją: „Mama man „dolerinėj“ parduotuvėj nupirko kedus ir aš nuplėšiau vieno bato liežuvį. Man buvo labai gaila ir aš bandžiau visaip kaip tą batą suklijuoti lipnia juosta.“
Vadinamosiose „dolerinėse“ parduotuvėse taip pat buvo galima įsigyti vakarietiškų prekių, tačiau jose apsipirkinėti buvo leidžiama tik užsienyje dirbantiems SSRS piliečiams arba svečiams iš Vakarų valstybių. Tokia situacija, anot sovietmetį tyrinėjančio VU istoriko A. Jakubčionio, susiformavo po Stalino mirties.
„Esmė tokia, kad po Stalino mirties Sovietų sąjunga ėmė siųsti daugiau savo darbuotojų į Vakarus. Jiems atlyginimų negalėjo mokėti tų šalių valiuta, kur dirbo, bet nenorėjo ir rubliais, kadangi skirtinga reikšmė. Tokiu būdu jiems ėmė mokėti vadinamaisiais čekiais, už kuriuos buvo galima įsigyti prekių parvykus į Sovietų sąjungą.
Sovietų sąjungoje, pagrindiniuose miestuose, atsidarė parduotuvių tinklas pavadinimu „Beriozka“ (iš rusų kalbos – berželis – DELFI). Lietuvoje analogiška parduotuvė irgi buvo. Tai buvo ta vadinamoji valiutinė parduotuvė. Kada atvažiuodavo draugai ar giminaičiai iš užsienio – lietuviai masiškai juos vesdavo tenai, kad nupirktų prekių“, – aiškina istorikas.
Formavosi juodoji rinka
Kad giminaičių iš užsienio apsilankymas svečiuose buvo tikra šventė patvirtina ir vilnietė Monika. Bet ne tik todėl, aiškina ji, kad nupirktų įvairiausių vakarietiškų prekių, bet ir todėl, kad jų gyvenimas ir išvaizda buvo tarsi savotiška rytojaus viltis.
„Kai atvykdavo svečiai iš užsienio, kažkokie giminaičiai ir atveždavo dovanų, kad ir tai būtų kažkokie paprasčiausi drabužiai ar dar kažkas, tai visada buvo kažkas ypatingo, nes būdavo visai kitų spalvų, kito dizaino, netgi kito kvapo – toks Vakarų, užsienio ir gero gyvenimo kvapas, tokių minkštiklių, ploviklių, kurių pas mus nebūdavo, kurių dabar pilna ir nuo kurių visiems dabar yra alergijos“, – juokiasi Monika.
Lietuvoje buvusiose valiutinėse parduotuvėse tuomet, atkreipia dėmesį A. Jakubčionis, buvo galima įsigyti įvairios vakarietiškos technikos, taip pat prekių, kurie Sovietų sąjungoje tuomet apskritai nebuvo – kavos, geros kosmetikos ir kt. Vis dėlto, pastebi istorikas, šių parduotuvių atsidarymas atvėrė kelią įvairioms spekuliacijoms valiuta.
„Sovietų sąjungoje vienas doleris buvo prilygintas 0,60 kapeikų. Tai buvo labai blogas santykis, todėl juodoji rinka už vieną dolerį duodavo iki 10 rublių, panašiai šešis. Ir kas tada? Pradėjo formuotis situacija, kai užsieniečiams tinka parduoti tokiu santykiu, nes gauna daugiau rublių ir gali čia nusipirkti kad ir kokių ikrų, geresnio sovietinio konjako ar degtinės. Vietiniams irgi nauda, nes gauna valiutą už kurią gali įsigyti prekes šitose (valiutinėse- DELFI) parduotuvėse ir įsigytas prekes gali perparduoti savo piliečiams. Faktiškai formavosi visa tokia juodoji rinka“, – teigia istorikas.
Teisę valiutinėse parduotuvėse apsipirkti turėjo tik tie SSRS piliečiai, kurie turėjo patvirtinimą, kad dirbo užsienyje ir turėjo čekius. Taip pat ir jūrininkai, kurie išsilaipindavo užsienio uostuose, išskyrus žvejybinius. Vis dėlto, pastebi A. Jakubčionis, dažnai lietuviai šiuos ribojimus apeidavo „per blatą“.
„Lietuvoje egzistavo toks dalykas kaip „per blatą“. Ir, pavyzdžiui, Maskvoje, Chruščiovo nurodymu netgi buvo sušaudyti keli vadinamieji „valiutčikai“. Jie darydavo labai paprastai – duodavo kyšius valiutinių parduotuvių pardavėjams ar, dažniausiai, vedėjams ir tokiu būdu sugebėdavo įsigyti (prekių -DELFI)“, – pasakoja istorikas.
Tokius iš dalies nostalgiškus, iš kitos pusės nejaukius, o kartais juokingus prisiminimus sovietmečio ragavę lietuviai nešiosis dar ilgai. „Kai dabar pagalvoju, tai keista kad prieš keliasdešimt metų tokie buvom. Atrodo, per tiek nedaug laiko taip kardinaliai viskas pasikeitė“, - šypsosi Monika.
