Apie išskirtinį popiežiaus dėmesį Lietuvai, šiuolaikinę bažnyčią ir įsimintiniausius įvykius S. Tamkevičiaus gyvenime – pokalbis „DELFI Dėmesio centre".
– Ką popiežius, jūsų nuomone, norėjo pasakyti nominuodamas jus kardinolu?
– Turbūt bus spėliojimas, bet manau, kad kai popiežius lankėsi Lietuvoje, kai prisilietė prie bažnyčios Lietuvoje istorijos, jis labai artimai išgyveno tą sunkų Lietuvos periodą – penkiasdešimt okupacijos metų, ypač tada, kai lankėsi KGB kalėjime. Manau, jam šitai paliko labai didelį įspūdį. Be abejo, didelį įspūdį paliko visi tie žmonės, kurie perėjo tais kryžiaus keliais. Būdamas KGB kalėjime jis matė vyskupo Ramanausko, vyskupo Borisevičiaus, palaimintojo Teofiliaus nuotraukas kameroje, kur jie kalėjo. Tai, žinoma, paliko jam didelį įspūdį.
– Jūsų nuomone, tai yra tam tikras dėmesio ir padėkos ženklas jums už jūsų tarnybą, kankinystę?
– Aš turbūt buvau vienas iš paskutiniųjų – prieš mane per KGB kalėjimą perėjo tūkstančiai žmonių. Vieni jų buvo sušaudyti, kiti buvo nuteisti po dvidešimt penkerius ar penkiolika metų. Man davė tik dešimt metų, ir iš tų dešimt metų faktiškai tik pusę ėjau per lagerius. Bet galbūt buvau kaip atstovas tų tūkstančių žmonių, kurie kentėjo dėl laisvės, tiesos, Lietuvos, bažnyčios.
– Kaip pasikeis jūsų, kaip asmens, gyvenimas?
– Aš buvau labai ramiai nusiteikęs, kai išėjau į emeritūrą. Kompiuteris, knygos, dviratis, nėra įtampos, kuri atliekant pareigas būdavo. Gerokai išbalansavo ši žinia. Bet turiu tokią viltį, kad pernelyg manęs neišbalansuos. Nes jei būčiau penkiasdešimties ar šešiasdešimties, visi sudėtų labai daug vilčių. O dabar, manau, ir popiežius, ir visi žino, kad žmogus gali padaryti tiek, kiek gali.
– Na, jums daugiau nei aštuoniasdešimt, bet mes dabar esame trečiame aukšte – jūs užbėgote į trečią aukštą. Ir tai man buvo staigmena.
– Ačiū Dievui, dar neišbarsčiau visko. Turbūt šiek tiek padeda fizinis krūvis, kasdien šiek tiek pavažiuoju dviračiu, pažygiuoju – mano amžiuje tai labai naudinga ir fizinei, ir psichinei sveikatai. O per visą gyvenimą gal per daug neišbarsčiau sveikatos. Be to, aš su humoru sakau, kad kas būna nuteisiamas ir lagery pagyvena, tie metai būna tarsi užkonservuoti, juos galima „atminusuoti" nuo amžiaus.
Yra daug pavyzdžių – tarkime, mūsų Kauno arkivyskupijos monsinjoras Semaška – šimtą trejus metus išgyveno, lagery dešimt metų išbuvęs. Vilnietis Lapienis du sykius buvo teistas, ėjo per lagerius – sulaukė daugiau nei šimto metų. Kartais sunkus gyvenimas nebūtinai atima daug sveikatos. Gal Dievas mums tokią prigimtį davęs – kai sunku, tada kažkas žmoguje mobilizuojasi.
– Teko skaityti, kad kai sužinojote, jog būsite skiriamas kardinolu, buvote giminės susirinkime, pietavote, jums paskambino iš arkivyskupijos ir pranešė šią žinią. Bet jūs niekam nesakėte iš saviškių ir tyliai išvažiavote. Kodėl?
– Pirmiausiai tai buvo per daug staigi žinia, šiek tiek buvau pasimetęs. Antra, kažkoks žurnalistas iš Romos paskambino arkivyskupijai ir pranešė šią žinią arkivyskupui Grušui, o jis paskambinęs man pasakė šią naujieną. Tad turėjau abejonių, ar iš tiesų viskas taip. Bet net jei nebūčiau turėjęs abejonių, turbūt būčiau ramiai išvažiavęs. Ką ten dabar visiems sakysi? Pamažu visi savo laiku sužino.
– Ar esate sulaukęs gyvenime tiek skambučių ir dėmesio, kiek dabar?
– Tikrai niekada gyvenime nebuvo tiek skambučių, žinučių, elektroninių laiškų, žinučių socialiniuose tinkluose. Iš dalies – įdomi patirtis, pamatai, kad gyvenime nesi vienas, kad kažkam buvai reikalingas. Tai – visai nebloga patirtis. Šioje žemėje bloga patirtis – kai žmogus pasijunta, kad yra vienas, niekam nereikalingas.
– Pastaruoju metu Lietuva sulaukia daug popiežiaus dėmesio: jūsų paskyrimas kardinolu, ir keli Lietuvos kunigai, tarp jų – monsinjoras Makrickas užima aukštas pareigas Vatikano sekretoriate. Vizitas tapo esminiu įvykiu? Kaip manote?
– Manau, kad ne tik vizitas. Lietuva jau buvo atsidūrusi popiežiaus dėmesio centre jau seniai. Juk 1988 m., kai paskyrė kardinolu Vincentą Sladkevičių. Dar prieš tai, kai tik buvo išrinktas popiežiumi Jonas Paulius II, jis kalbėdamas pasakė, kad bus tos tylos bažnyčios balsas, jau tada į Lietuvą buvo atkreiptas dėmesys.
Na, o paskui, be abejo, visa tai, kas įvyko Lietuvoje okupacijos metais, tas tikėjimo varžymas, persekiojimas, diskriminacija – pasaulyje tas gandas sklido, ir Lietuva kažkur vis būdavo minima. Na, o dabar, be abejo, popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Lietuvoje buvo paskutinis labai svarbus taškas, ypač jo apsilankymas KGB kalėjime, kur jis labai realiai prisilietė prie mūsų tautos, bažnyčios istorijos. Mus padarė tokius žinomus.
– Važiuodamas su jumis susitikti skaičiau pirmąją Katalikų bažnyčios kroniką. 1972-ieji, gali matyti vaizdą, kaip tuo metu gyveno bažnyčia, kunigų teismai ir persekiojimai už vaikų religijos mokymą, draudimas vyskupam Steponavičiui ir Sladkevičiui eiti pareigas, jų ištrėmimas iš vyskupijų. Kaip kilo mintis 1972-aisiais, pačioje gūdžiausioje priespaudoje imti leisti pogrindinę spaudą?
– Tas turėjo savo šaknis. Man atrodo, tos šaknys buvo gerokai anksčiau, kai aš mokiausi seminarijoje. Maždaug 1955-ieji. Mūsų, tokių aktyvesnių klierikų buvo būrelis, kurį suorganizavo vienas kunigas jėzuitas, Tėvas Pranciškus Masiulionis. Tada seminarijoje dirbo Vincentas Sladkevičius, dar būdamas kunigas. Ir paskui to būrelio nariai, kai išėjo į parapijas, tapo kunigais, mes paskui rinkdavomės, kalbėdavomės visais aktualiais klausimais, taip pat ir apie tai, kur esame engiami.
Tų pokalbių metu kilo mintis, kad reikėtų visa tai, kas vyksta Lietuvoje, reikėtų kažkaip fiksuoti, rinkti, kad išliktų istorijai. Dar nedrąsi mintis atėjo, kad būtų visai neblogai, jei tai pasiektų Vakarus. Galvojome paprastai: jei pasaulis apie mus žinos, kalbės, gal tie mūsų engėjai bus truputį atsargesni.
Tokiu būdu ir kilo kronika. Kažkam reikėjo imtis iniciatyvos, aš buvau vienas iš tų, kuris dar nebuvo nuteistas, nėjau per lagerius, drąsos buvo. Nors mūsų aktyvių kunigų tarpe buvo ir ne vienas, jau ėjęs per lagerius. Ėmiausi šios iniciatyvos. Pirmam numeriui buvo labai lengva – tiesiog turėjau medžiagą apie trijų kunigų tardymus, nuteisimą už vaikų katekizaciją. Reikėjo tik „apiforminti". Taigi, pasikviečiau Petrą Plumpą, kad padėtų. Ir taip gimė pirmas numeris, su kuriuo važiavau pas vyskupą Vincentą Sladkevičių.
Norėjosi, kad būtų bažnyčios pritarimas. Pas savo vyskupą važiuoti nedrįsau, nes žinojau, kad nepritars. O vyskupas Vincentas pavartęs net pasiūlė pavadinimą – Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Tokia buvo pradžia. Sunkiausia visuomet pradžia, o po to pamažu rutuliojosi.
Nors, tiesa, buvo nelengva rinkti medžiagą kokiems penkiems ar aštuoniems numeriams. Visi bijojo apie save kalbėti. Be to, negalėjai ateiti ir sakyti, kad kronikai reikalinga medžiaga. Kažkaip subtiliau reikėjo tą medžiagą surinkti. O paskui, kai iš Vakarų pradėjo per radiją pasakoti apie Lietuvos įvykius, žmonės nuostabiai pradrąsėjo, ir tada medžiagą rinkti tapo labai lengva. Tik reikėjo atsijoti, kad nepatektų tyčia KGB pakištos medžiagos. Ačiū Dievui, man rodos, pasisekė.
– Vakaruose imta leisti knygos, rinkiniai Katalikų bažnyčios kronikų, vertimai į anglų kalbą. Jūs pats tai koordinavote, ar tai buvo spontaniški dalykai?
– Mes iš Lietuvos nieko negalėjome koordinuoti, net kai pirmus kronikos numerius siuntėme į Vakarus, nežinojome, kam pasiųsti. Turėjau vieną adresą – lietuvių leidžiamo laikraščio „Draugas" adresą Čikagoje. Juo ir pasiunčiau. Ir nuėjo.
Tik vėliau užsimezgė ryšys, sužinojome, kad Niujorke įsikūrė informacijos centras, tada jau žinojome, kam pasiųsti. O mūsų lietuviai, gavę kroniką, labai gerai suprato, kad čia yra toks daiktas, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Iškart pradėjo versti į anglų kalbą, numerius platinti po ambasadas, vyskupams, kardinolams – kiek galėjo, platino pasauliui. Paskui susikūrė kronikos sąjunga Čikagoje, ir pradėjo numerius leisti knygomis – po 8 ar 9 numerius. Iš Lietuvos nieko nekoordinavome. Pats didžiausias koordinatorius buvo kunigas Pugevičius – informacijos centro direktorius.
– Ar tiesa, kad kai kurias savo kronikas, išleistas knygomis, pirmą kartą pamatėte tik KGB apklausose?
– Tikrai taip. Kadangi net ir mūsų draugai, kurie atvažiuodavo į Lietuvą, nedrįsdavo net plonų numerių atvežti mums parodyti. Nebuvau matęs nei anglų kalba, juo labiau – tomais išleistų. Per tardymą tardytojas davė pačiupinėti, kaip atrodo, tikriausiai žiūrėjo mano reakciją, ar labai apsidžiaugsiu. Bet aš sau ramiai pavarčiau ir sugrąžinau. Stengiausi emocijų nerodyti.
– Kalbant apie emocijas, esate vienas paskutinių, jei ne paskutinis politinis kalinys. 1983 m. suimtas ir grįžote į Lietuvą jau likus kiek daugiau nei metams iki Nepriklausomybės paskelbimo. Išvažiavote iš postbrežnevinės Lietuvos, kur viskas dar buvo geležinėmis replėmis suspausta, grįžote į dainuojančią, jau prisikėlusią Lietuvą. Kaip jautėtės sugrįžęs?
– Turbūt įspūdingiausias, ir tikrai daug daugiau džiaugsmo sukėlęs įvykis, nei paskyrimas kardinolu, buvo kai išlipau Vilniaus geležinkelio stoty iš traukinio vagono, ir man draugai įteikė trispalvę. Drąsiai. Ir mačiau, kad minioj daug trispalvių. Tai iš tikrųjų buvo toks džiaugsmas – sunku net ir nupasakot, pačiam reikia išgyvent.
– Kitais metais Lietuva minės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Ar džiaugiatės, kaip atrodo Lietuva?
– Džiaugiuosi su nerimu. Be jokios abejonės, reikia džiaugtis – turime laisvę, tokias plačias galimybes. Savo jaunystėje apie tai negalėjau net svajoti. Tada, kai kroniką leidome, galvojome, kad gal kada nors, po penkiasdešimt ar šimto metų, kas nors pasikeis. Bet tokių artimų vilčių neturėjome.
Šiandien visa tai turime, bet yra pakankamai daug nerimo. Laisvė yra sunkus dalykas. Ja gerai pasinaudoti nėra taip paprasta. Daugelis laisve pasinaudoja vietoj gėrio kūrimo, statymo, ją naudoja griovimui, blogiui. To matome labai daug aplinkoje, ir visur – ir pačiuose žemiausiuose lygiuose, ir aukštuose. Tai, be abejo, kelia nerimą.
Antra vertus, gal kartais per daug norime. Turbūt tada, kai siekėme laisvės, galvojome, kad kai būsime laisvi, viskas bus labai šviesu ir gera. Žmogus žmogumi lieka. Su savo klaidom, visokiais vingiais. Už tai norėtųsi palinkėti sau ir visiems, kad laisve atsakingai naudotumėmės.
– Na ir pabaigai – apie bažnyčią. Sekmadieniais Vilniuje, turbūt ir Kaune, bažnyčios pilnos. Bet, kita vertus, pašaukimų mažėja – vis mažiau jaunų žmonių nori būti kunigais. Šiemet keliavome su ekspedicija po Žemaitiją, lankėmės ir Telšių seminarijoje, kuri yra sujungta su Kauno seminarija. Seminaristų – mažai. Kuo jūs tai aiškinate?
– Štai ir paradoksas. Anais laikais mūsų pirmas reikalavimas buvo, kad į kunigų seminariją leistų ne penkis, bet tiek, kiek nori. Tada tų norinčių buvo labai daug, net ir priespaudos metais. O dabar turime laisvę ir pašaukimų tikrai yra smarkiai sumažėję. Man tai visiškai suprantama. Gyvename sekuliarioje visuomenėje, kur jauno žmogaus visa aplinka seksualizuota, visur erotika. Ir apsispręsti už dvasinį pašaukimą, kunigystę nėra taip paprasta.
Mums anuomet tikrai buvo kur kas lengviau. Ir, manau, antra svarbi priežastis – mūsų šeimų problemos. Ten, kur šeimos mažos, kaip taisyklė, visas dėmesys skiriamas geram gyvenimui, vaiko lepinimui, kad viskas būtų patogu, pinigai, karjera. Ir apsispręsti už tokį sunkesnį gyvenimo kelią – juk kunigystė iš žmogaus pareikalauja – nėra lengva. Aš nesistebiu.
Pašaukimų turbūt atsiras tik tada daugiau, kai susidursime su kažkokiais dideliais iššūkiais. Žmonėms laikas nuo laiko vis kažkokių sukrėtimų reikia. Neduok Dieve, kad tie sukrėtimai būtų baisūs ir mums reikėtų kažkokią okupaciją pakelti. Bet nemanau, kad pasauly viskas eis taip žemyn. Paprastai yra tam tikras bangavimas.