Priežastys, iššaukusios konfliktą
Anot A. Roževič, viskas prasidėjo nuo to, kad vienas iš Vyriausybės atstovų, Marcinas Przydaczas, sudalyvavo radijo laidoje, kurios tikslas buvo aptarti grudų importo klausimus.
„Per tą laidą atstovas užsiminė, kad Ukraina galėtų būti truputėlį daugiau dėkingesnė Lenkijai už visą pagalbą. Tas dėkingumo aspektas yra šioje istorijoje labai svarbus ir opus abiem pusėms. Aišku, viso to konflikto povandeninės priežastys yra būtent tas grūdų klausimas, kadangi žinome, kad visai neseniai premjeras Morawieckis užsiminė, kad Lenkija ketina tęsti embargą ir po rugsėjo 15-os dienos, nors buvo susitarimas su Europos Sąjunga, kad iki rugsėjo 15-os dienos tas grūdų embargas yra galimas, bet po to jau reikėtų atsisakyti tos idėjos“, – aiškino Rytų Europos studijų centro ekspertas.
Anot jo, reikėtų pažymėti ir tai, kad M. Morawieckio žodžiai buvo pasakyti tą pačią dieną, kai rusai atšaukė savo susitarimą dėl grūdų transportavimo per Juodąją jūrą.
„Tai buvo toks signalas, kuris tikrai labai nepatiko ukrainiečiams, nes ukrainiečiai tikrai tikėjosi, kad jau greitu metu yra viltys, kad grūdų eksportas vyks ir per Lenkiją, ir per kitas kaimynines šalis“, – teigė A. Roževič.
Ukrainos premjeras įvertino, kad toks sprendimas – nedraugiškas ir kenkiantis kariaujančios Ukrainos ekonomikai. Taigi, anot A. Roževič, galima sakyti, kad visą šią diplomatinę įtampą reikėtų vertinti grūdų importo blokavimo kontekste, tačiau didelis vaidmuo šioje situacijoje atitenka ir minėtam dėkingumui.
„Lenkai tikrai labai didžiuojasi, kad jie yra viena iš lyderiaujančių valstybių, kalbant apie visokeriopą pagalbą Ukrainai, bet ukrainiečiai, kiek galima pastebėti ir politikoje, ir iš žiniasklaidos, irgi turi tam tikrą tokį skepsį dėl to dėkingumo“, – aiškino pašnekovas.
Matomas nuovargis
Signataro ir ambasadoriaus V. Plečkaičio teigimu, konfliktą iššaukti galėjo ir dar gilesnės priežastys, apie kurias rašo ir lenkų spauda. Viena jų yra tai, kad keičiasi lenkų visuomenės požiūris į pagalbą Ukrainai.
„Varšuvos universitetas padarė sociologinius tyrimus ir aiškiai matosi, kad tos empatijos, kuri buvo anksčiau, lenkų visuomenės simpatijos Ukrainai – jos keičiasi ir keičiasi į neigiamą pusę. Yra apklausos padarytos ir pirmoje vietoje stovi jaunos lenkų merginos, kurios yra labai nusiteikusios prieš ir šiek tiek net prisibijo, kad liks be jaunikių, nes didžiulė konkurencija yra iš ukrainiečių moterų pusės“, – teigė V. Plečkaitis.
Anot signataro ir ambasadoriaus, lenkai baiminasi ir dėl savo kultūrinio identiteto.
„Aš norėčiau dar atkreipti dėmesį į tai, į ką atkreipė dėmesį Varšuvos universiteto mokslininkai, kad daugumos lenkų simpatijas pakeitė baimė. Baimė ukrainiečiams. Į klausimą „kodėl jūs bijote ukrainiečių?“, atsakymas yra: „skirtingos kultūros“. Taigi, lenkai, gana didelė valstybė, galvoja apie tai, kad emigrantų invazija į Lenkiją turėt įtakos ir lenkų kultūriniam identitetui“, – dalijosi jis.
Tai, kad keičiasi lenkų visuomenės nuomonė dėl paramos Ukrainai, išryškėja skirtingose situacijose, tačiau, A. Roževič teigimu, lenkų nuovargis geriausiai matomas sprendžiant būtent grūdų klausimus.
„Mes matėme, koks pirmomis savaitėmis buvo stiprus palaikymas, o, praėjus daugiau nei pusantrų metų, be abejonės, tiek piliečiai, tiek politikai – jie jau yra pavargę. Būtent tas emocinis toks aštrus kampas šio konflikto ir parodo, kad net mažiausia kibirkštis gali sukelti gana rimtą diplomatinį apsižodžiavimą“, – teigė jis.
Vejasi praeities šešėliai
Anot V. Plečkaičio, omeny reikia turėti ir gilius praeities susitarimus ir gražius gestus dėl Volynės įvykių.
„Tokie susitarimai arba vienkartinis simpatijų parodymas negali iš esmės pakeisti to nusistatymo, kuris yra giliai pas lenkus, kurie neteko iki 100 tūkstančių žmonių 1942-1943 metais“, – teigė V. Plečkaitis.
A. Roževič teigimu, tai – vienas iš pagrindinių istorinės atminties klausimų, kuris turi labai didelę įtaką Ukrainos ir Lenkijos santykiams.
„Mes matėme, kaip stipriai prezidentas Zelenskis bando laviruoti šiuo klausimu. Jis yra visiškai kitoks nei, pavyzdžiui, buvęs prezidentas Porašenka, kuris turėjo gana stiprią nacionalistinę retoriką šiuo klausimu ir tikrai buvo ne vienas konfliktas su Lenkija dėl Volynės klausimų. Zelenskis, šiuo atveju, labai stengiasi parodyti, kad jis yra atviras dialogui nuo aukščiausio lygmens, baigiant istorinėmis komisijomis dėl kapų ir taip toliau. Matome, kad būtent tas Volynės aspektas ukrainiečiams šiuo metu yra kaip tam tikra piliulė, kur jie turi sąmoningai glaistyti ir parodyti Lenkijos pusei, kad yra galimybės bendradarbiauti šioje srityje“, – aiškino Rytų Europos studijų centro ekspertas.
Gina savo valstybės interesus
Esame pratę vertinti, kad ambasadoriaus iškvietimas aiškintis santykius yra nedraugiškumą tarp šalių rodantis gestas. V. Plečkaičio teigimu, ši situacija nėra toks kraštutinis atvejis, tačiau akivaizdu, kad lenkai gina savo valstybės interesus.
„Kiti to nedrįsta pasakyti, bet tą sako ir Amerikos, ir kitų šalių lyderiai, tik Lietuva čia kažkaip labai kuklinasi šiuo klausimu. Aišku, kad savos valstybės interesai yra aukščiau visko. Aš manau, kad Lietuvos interesai yra pirmiausia. Nors šią frazę paleido Trumpas, bet ji yra aktuali visiems ir Lenkijai tai ypač aktualu, ir ji parodė tai savo valstiečiams. Juk 40 procentų gyventojų ten verčiasi arba gyvena iš žemės ūkio, tai jų balsas yra labai svarbus“, – aiškino jis.
Anot pašnekovo, šis naratyvas, ko gero, dar labiau skambės prieš Lenkijos prezidento rinkimus.
Kur veda šis konfliktas?
Anot A. Roževič, klausimas, ar šiuo konfliktu ir ambasadorių kvietimais pasiaiškinti nėra rizikuojama santykių sugriovimu, turėtų būti taikomas abiem pusėms ir tiek Lenkija, tiek Ukraina turėtų įvertinti tam tikras rizikas.
„Reakcijos tikrai buvo labai karštos. Mes matėme, kad būtent iš ukrainiečių pusės buvo siunčiami truputėlį keisti signalai: ir jų premjeras buvo pasakęs gana tokį keistą atsakymą, kad gal baikime kalbėti apie padėkas ir panašiai, ir kiti Ukrainos politikai gana aštriai sureagavo. Man atrodo, kad tai jau yra tam tikras ukrainiečių diplomatijos tęsinys, nes per karą mes matėme tikrai labai karštus tokius pasisakymus iš Ukrainos“, – dalijosi jis.
Pašnekovo teigimu, iš vienos pusės tokią retoriką galima suprasti, nes tai yra valstybė, kuri ginasi ir gyvena karo sąlygomis, tačiau Vakarai jau mato tam tikrus aspektus, liečiančius Ukrainos komunikaciją, kurie galėtų būti geresni.
„Čia jau klausimas yra būtent kokia taktika, kokia komunikacijos strategija yra efektyvesnė, geresnė. Mes matėme, kad ukrainiečiai tikrai žongliruoja: kartais padėkoja, bet kartais labai stipriai gali prikalti prie sienos ir paklausti, kodėl jūs mums neduodate X, Y arba Z. Tokių epizodų mes tikrai galime tikėtis ir ateityje, bet šis epizodas, bent jau kaip aš interpretuoju ir kaip matau, jis, greičiausiai, jau nenueis toliau, nes buvo įsikišta aukščiausiu lygmeniu, būtent iš Zelenskio pusės, kuris labai aiškiai išdėstė, kad jie, visgi, yra didžiausi partneriai, stipriausi partneriai ir jokie politiniai nesutarimai to nepakeis“, – aiškino A. Roževič.
Konflikto įtaka šalių santykiams
Anot V. Plečkaičio, galima tikėtis, kad ši įtampa bus užglaistyta ir konfliktas neprasiverš, tačiau jis gali turėti pasekmes ateičiai.
„Vis tik, tai svarbus partneris, tačiau Lenkija ir Ukraina ateityje ne kartą tarpusavyje, matyt, susikirs, todėl, kad abi didelės valstybės, abi pakankamai ginkluotos, tačiau Lenkija kur kas turtingesnė ir, žinoma, ji nenorėtų, kad lenkai būtų priversti vykdyti Ukrainos užsienio politiką. Jie turi savo politiką ir ją vykdo“, – aiškino jis.
Anot jo, ateities konfliktas – tarsi užprogramuotas.
„Nors jos abi bus Europos Sąjungos sudėtyje ir NATO sudėtyje, bet dabar matome, kad buvimas Aljansuose dar nebūtinai pagerina santykius su valstybėmis, pavyzdžiui, Turkija su Rusija prekiauja, nepaiso sankcijų ir panašiai – tas matyti, bet, aš manau, kad su Lenkija bus kitaip, kadangi Lenkija yra europietiškai labiau civilizuota šalis, turi ką parodyti ir Europos Sąjungai pačiai, ir savo kaimynams, net ir ukrainiečiams“, – teigė V. Plečkaitis.
Visą laidą galite rasti Žinių radijo portale:
