Iškentęs badą, šaltį, pažeminimus, sunkiai įsivaizduojamas gyvenimo sąlygas, panevėžietis savo atsiminimuose tvirtino: po viso to grįžimas namo buvo tik kartą gyvenime patiriama laimė.
Atviravo ne su visais
Jauniausio Povilo Dauko sūnaus Kazimiero pasakojimu, tėvą areštavo du mėnesiai iki jam gimstant – 1940 metų liepą. Berčiūnų viloje, kurią šeima kasmet išsinuomodavo vasarai.
Mama liko viena su ketverių sūnumi, dvejų dukrele ir pakeliui beldėsi nauja gyvybė.
„Kai vyko vežimai, eidavome miegoti pas kaimynus, bet kažkaip pro mus praslinko“, – Kazimieras Daukas iki šiol stebisi, kaip, nepaisant tėvo – aktyvaus žmogaus, tarpukariu dalyvavusio daugelio patriotinių organizacijų veikloje, įkalinimo, jo artimieji tremties išvengė.
Tėvą Kazimieras pamatė jau paaugęs. Tačiau puikiai pažinodamas iš laiškų, kuriuos šeima beveik visus išsaugojo.
„Gatvėje žaidėme futbolą. Priėjo kažkoks žmogelis, vilkintis šimtasiūle, ir sako: aš tavo tėvas“, – pamena jis.
P. Daukas namiškiams ne kartą pasakojo, ką teko patirti lageriuose. Tačiau atviravo ne su visais. Ypač apie veiklą tarpukariu.
„Dar bijojo, kad gali tęstis represijos prieš jį patį ir šeimą“, – mano sūnus.
Dabar P. Dauko paliktus atsiminimus saugo artimieji. Rašytuose giliu sovietmečiu, juose panevėžietis buvo dar lakoniškesnis – nenorėjo popieriuje įamžinti to, kas galėtų pakenkti mylimiems žmonėms.
„Mums jis pasakodavo šiurpesnių dalykų“, – patikina K. Daukas.
Anot jo, grįžęs iš lagerių, tėvas keletą metų 1-ojoje berniukų gimnazijoje mokė rusų kalbos, tačiau galiausiai buvo atleistas kaip „neužtikrinantis komunistinio auklėjimo“.
Kadangi Sibire baigė felčerių mokslus, pradėjo dirbti sveikatos srityje, vėliau dėstė medicinos seserų mokykloje. Ne vienus metus vadovavo Panevėžio Raudonajam Kryžiui. Ironiška, sako K. Daukas, kad už šią veiklą valdžios įvertinimo sulaukė net iš Maskvos.
Vėliau, kai jau suaugę Daukų vaikai persikėlė gyventi į Vilnių, paskui juos nusekė ir tėvai. Sostinėje P. Daukas dirbo Mokslų akademijos Ūkio skyriuje.
Enkavėdistui diktavo daineles
P. Dauko išbandymų kelias prasidėjo 1940 metų liepos 12-osios naktį nuo garsaus beldimo į duris. Už jų stovėjo kaimynas policijos viršininkas ir jaunas nepažįstamas vyras.
Kratos pretekstu tapo neva šeimininko laikytas ginklas – nepadėjo net ir kvitas apie jo grąžinimą.
Iš tikrųjų tąnakt areštai vykdyti visame mieste, iš viso suimti 36 asmenys.
Atsidūręs Panevėžio kalėjime, P. Daukas nežinioje praleido daugiau nei keturis mėnesius – tiek teko laukti pirmojo tardymo. Šiam atsiuntė jauną enkavėdistą.
„Klausia, ar buvau tautininkas, – prisiminimuose apie tą dieną rašė pedagogas. – Prisipažįstu, kad buvau. Toliau klausia – kokias paskaitas skaitei prieš komunizmą, kaip agitavai liaudį, kaip šmeižei komunizmą, kiek įskundei bolševikų saugumui? Kada viską paneigiau, tai klausia, kaip tu mokei vaikus antikomunistiškai? Kokių antikomunistinių dainelių mokei? Kada pasakiau, kad tokių nemokiau, tai liepė išvardinti, vis dėlto, kokių mokiau? Aš pradėjau vardinti: „Prie upelio ten žąsyčiai, dar be plunksnų, dar mažyčiai“, „Plaukė žąselė per ežerėlį“, „Pasėjau kanapėlę ant marių krantelio“. Aš jam lietuviškai tų dainelių tekstus diktuoju, jis užsirašo rusiškai.“
Iš po žemės iškas
Po poros savaičių, kai dainos buvo patikrintos ir nieko antikomunistiško jose nerasta, P. Dauką vėl iškvietė tardyti.
„Labai užpykęs ir triaukščiais rusiškais keiksmais keikia mane, kam aš jį už nosies vedžiojąs“, – prisiminė enkavėdistą išliejus pyktį, o tada prisikabinus prie kratos metu paimto paso. Mat tas buvęs visas išmargintas užsienio vizomis.
„Aš nuo jaunystės priklausiau skautų brolijai, turėjau skautininko laipsnį ir buvau Panevėžio tunto tuntininku, – aiškino P. Daukas. – Lietuvos skautų brolija kasmet savo atstovus siųsdavo į tarptautines stovyklas vis kitoje valstybėje.“
Tardytojui to užteko: buvęs daugelyje valstybių – vadinasi, per daug žinantis, ir dar „fašistinėms organizacijoms“ priklausęs.
„Baigdamas tardymą su pasididžiavimu pareiškė: „Žinok ir ateityje, jeigu pakliuvai į NKVD rankas, tai kaip besistengtum išsisukti, apkaltinimą mes iš po žemės iškasim“, – rašo atsiminimuose P. Daukas.
Lemtinga klaida
Be grasinimų, pedagogas sulaukė ir pasiūlymų dirbti savo kalintojams: „Tu buvai čia Panevėžyje mokytoju, laikraščio „Panevėžio garsas“ redaktoriumi, skautų tuntininku, turi mieste autoritetą. Sutik dirbti, ir mes tuoj tave paleisime.“
Tačiau NKVD vilionėms P. Daukas nepasidavė ir 1941-ųjų balandį sulaukė nuosprendžio.
Maskvos teismas nuteisė jį už akių 8 metams lagerio – už ryšius su užsienio buržuazija.
Su žmona Kotryna jam leido pasimatyti tik gegužę, prieš išvežant kalinius į Lukiškių kalėjimą. Tada ir sužinojo turįs dar vieną sūnų.
Jau kitą naktį iš Lukiškių visi panevėžiečiai išvežti į lagerius – visi, išskyrus P. Dauką. Nedaug trūko, kad jis taip ir būtų likęs Lietuvoje. Karas buvo jau prie slenksčio, o enkavėdistai lyg tyčia ne taip užrašė panevėžiečio pavardę. Vežimo naktį jo vienutėje ieškoję kalinio pavarde Daikas, neradę, ne iškart susiprotėjo, kad tai tas pats asmuo.
„Vėliau labai gailėjausi, kad prisipažinau tą klaidingą pavardę kaip savo. Galbūt būčiau palikęs vienutėje, nes už trijų dienų atėjo vokiečiai“, – paskui rašė P. Daukas.
Atgaivina – ir vėl į kamerą
Prasidėjo ilga išgyvenimo kelionė į Rytus.
Pirmiausia kalinius nuvežė į garsųjį Leningrado kalėjimą Krestus. 80 kvadratinių metrų kameroje sugrūdo 153 žmones – vos užteko vietos stovėti.
„Taip apleistų ir išvargintų žmonių dar nebuvau matęs, – baisėjosi P. Daukas. – Drabužiai – vieni skarmalai. Daugiausia apsivilkę šimtasiūles, iš kurių kyšojo vatos gabalai. Apavas – sunku nusakyti. Vieni apsiavę kažkokiomis naginėmis, kiti pačių pasiūtomis vyžomis, treti visiškai basi. Iš veidų atrodo tikri numirėliai.“
Krestuose lietuviai ir sužinojo, kad prasidėjo karas.
Kitą rytą juos išvežė toliau.
Kelionė buvo varginanti ir ilga, nes tekdavo praleisti į frontą vykstančius traukinius. Kalinius lydėjo jauni enkavėdistai, kuriems greičiausiai buvo pripasakota apie vežamus „Pabaltijo fašistus“, tad keršijo neduodami vandens.
Traukiniuose buvo karšta, maitindavo džiovinta duona, sausainiais ir sūriomis žuvimis, troškino baisiai – net tino liežuviai.
Tokias sąlygas teko kęsti iki Kirovo, ten kalinius nugabeno į dar vieną perpildytą kalėjimą.
„Mūsų kameroje buvo apie 150 žmonių. Kameroje 3 langai, kuriuose tik po vieną mažą orlaidę. Trūksta oro, žmonės alpsta. Kiti kaliniai pradeda belsti į duris. Ateina prižiūrėtojas, išneša į koridorių, apipila vandeniu, žmogus atsigauna – ir vėl į kamerą“, – pasakojo P. Daukas.
Žmonės krito it musės
Kirovo kalėjime panevėžietis susipažino su iš Karelijos kilusiu gydytoju suomiu. Jam liko dėkingas už vėliau lageriuose gyvybę išgelbėjusius patarimus – negerti daug vandens, kad ir kaip alktų, o duoną valgyti tik sausą, mažais gabaliukais ir laikyti burnoje, kol taps saldi. Taip pat vengti sunkaus darbo, nes 100 gramų sausas davinys nekompensuos sunaudotos energijos.
„Ir iš tikrųjų – patys pirmieji mirė vandens mėgėjai“, – netrukus įsitikino P. Daukas.
Su kitais kaliniais jis atsidūrė Nachodkos įlankoje Primorės krašte. Ten veikė didžiulis persiuntimo lageris – formuoti etapai į aukso kasyklas Kolymoje, Čiukotkoje, kitur.
Lietuvius išsiuntė į Magadaną. O jau kitą dieną po atvykimo išvarė į kasyklas – pėsčiomis.
Sąlygos buvo tokios, kad žmonės mirė vienas po kito.
„Balandžio–gegužės mėnesį pradėdavo tirpti sniegas. Iš sniego sklisdavo kažkokie spinduliai, nuo kurių žmogus apakdavo. Lagerio vadovybė išduodavo specialius akinius, bet kartais ir jie nepadėdavo. Trečia nelaimė – šaltis. Čia jis siekdavo 50 ir daugiau laipsnių. Daug žmonių nušaldavo ausis, rankas ir kojas“, – pasakojo P. Daukas.
Tačiau daugiausia gyvybių pasiglemžė skorbutas. Vienintelis išsigelbėjimas buvo pušų spyglių nuoviras, kurio duodavo prieš kiekvieną valgį, bet ir tas padėdavo ne visada.
Liga neaplenkė ir panevėžiečio, skorbutu susirgusio jau ketvirtą mėnesį. Iš dantenų ėmė sunktis kraujas, klibėti dantys, ant kojų atsivėrė žaizdos, susilpnėjo atmintis.
Laimingas atsitiktinumas, kad sužinojo apie į Magadaną atplaukusį laivą, išvešiantį visus neįgaliuosius. Pavykus patekti į jį, P. Daukas atsidūrė specialiame lageryje, kur gaudavo daug pomidorų, tad greitai atsigavo.
Deja, pripažintas sveiku, iškart buvo išsiųstas į Šiaurės Uralo miškus.
Alino ne vien darbas
Per lageriuose praleistus metus P. Daukui dar ne kartą teko visiškai nusilpti ir kone per stebuklą išgyventi.
Kaip pasakojo, 1942 metų žiemą atvykus į Splikamsko persiuntimo punktą maitino labai prastai – duoną duodavo pusžalę.
„Kai gabalą suspaudi, tai šnypščia ir teka vanduo. Sriuba – supelijusių miltų plaktinė“, – prisiminė.
Pavalgę tos putros kelias savaites, žmonės pradėjo viduriuoti ir mirti. Vaistų, aišku, nebuvo jokių. Lagerio vadovybė pačius kalinius varydavo į mišką ieškoti, kuo viduriavimą stabdyti.
„Miške plėšėme nuo ąžuolų ir šermukšnių žieves ir nešėme į lagerį. Ten lagerio felčeris iš jų virė vaistus ir gydė“, – rašė P. Daukas, po tokio negalavimo irgi vos išsikapstęs.
Tikėtis pagalbos buvo sunku, tad gydėsi pats. Pasveiko per savaitę, tačiau pasekmės buvo baisios: sulysęs iki 51 kilogramo, vargiai paėjo ir jau buvo praradęs viltį išgyventi. Tačiau sėkmė neapleido. Nors ir neilgam, pavyko gauti lengvesnį darbą ir papildomo maisto.
Po mėnesio lietuvį išsiuntė į kirtimus prie Kamos upės. Darbo vieta buvo toli, normos – didelės, o maisto davinį sudarė puskilogramis duonos. Neįvykdysi normatyvo – dvi dienas gausi vos 300 gramų duonos ir puslitrį drumzlino vandens, skambiai vadinto sriuba.
Negana to, naktimis žmonės buvo nuolat keliami patikrinimams ir kratoms išrengiant iki apatinių net per šalčius.
Tokiomis sąlygomis retas iškęsdavo ilgiau kaip 5–6 mėnesius.
Drastiškas sprendimas
Sykį, kai tiek nusilpo, kad nebeįstengė dirbti, P. Daukas prisiminė iš senų lagerininkų girdėjęs apie drastišką būdą ištrūkti iš šio pragaro – nusikirsti ranką. Po ilgų svarstymų nusprendė irgi taip pasielgti. Laimė, nepavyko – tik susižalojo.
Ligoninėje senbuviai pamokė lietuvį, kaip elgtis, kad gautų trečios grupės neįgalumą, – tokiems kaliniams dirbti reikėjo mažiau, o duonos gaudavo visą normą.
Tik kad nusilpusiam organizmui ir to nepakako.
Kaip jau ne sykį, P. Dauką vėl išgelbėjo „stebuklas“ – gautas lengvesnis darbas ir galimybė papildomai maitintis. Vyrui pavyko atsistoti ant kojų, nors tai ir reiškė naują paskyrimą atlikti miško darbus.
Porą mėnesių plukdęs rąstus, P. Daukas vėl išseko. Bet čia toptelėjo išganinga mintis.
Vadovybė buvo įsakiusi sutvarkyti lagerių teritorijas. „Galvoju, gal man reikia pasiskelbti dekoratorium“, – nusprendė pasinaudoti galimybe ir pritaikyti jaunystėje tarptautinėse skautų stovyklose sukauptą patirtį.
Bet šis nesunkus, geresnį maitinimą garantavęs darbas irgi truko vos kelis mėnesius, po kurių laukė grįžimas į mišką, iš ten – siuntimas į specialų lagerį nusilpusiems. Ir vėl viskas iš naujo.
Viltis išgyventi
Sovietų užsukta mėsmalė nepaliovė veikusi. Žmogaus gyvybė niekam nerūpėjo.
P. Daukas yra pasakojęs, kaip spiginant 30 laipsnių šalčiui ir smarkiai pustant etapui ruošiami kaliniai lauke turėjo prastovėti apie 8 valandas. Dalis jų sušalo vietoje, kitiems net prasidėjus kelionei lengviau netapo: atsisėsi – iškart mirtis.
„Tokios kelionės nebuvau savo gyvenime matęs ir, duok Dieve, nebematyti. Tokia kelionė – tai tikras žmonių naikinimas“, – tiesiai rašė P. Daukas.
Barakuose atvežtų kalinių irgi niekas nelaukė – šalta, malkų nėra. Kai po nakties 16 žmonių taip ir nenubudo, valdžia nė nemirktelėjo.
„Šiame lageryje buvo pačios blogiausios sąlygos. Žmonės iš bado ir dėl blogų darbo sąlygų krito kaip rudeniniai lapai“, – pasakojo panevėžietis.
Jam pačiam viltis išgyventi nušvito tik patekus į ligoninę. Atsigavęs liko ten dirbti sanitaru.
1943-iųjų rudenį prie ligoninių pradėjus organizuoti felčerių kursus, norinčių į juos patekti buvo labai daug – lageriuose kalėjo daug inteligentų. Bet laimingųjų galėjo būti tik 25, ir tarp jų – P. Daukas.
Baigęs mokslus kitą pavasarį, panevėžietis gavo paskyrimą dirbti psichiatrijos skyriuje. Buvo pavojinga, ligoniai nuolat puldinėjo personalą, bet vis tiek lengviau nei lageryje.
Kartą gyvenime
1944 metais vos išgirdęs, kad Panevėžys išlaisvintas, P. Daukas parašė žmonai. Nežinodamas, ar šeima neištremta, laišką išsiuntė ir vyskupui Kazimierui Paltarokui.
Netrukus sulaukė ne tik atsakymo, bet ir siuntinio.
„Tie laiškai turėjo tokią magišką galią, kad, rodos, ir niūrus Sibiro dangus praskaidrėjo, ir visi sunkumai liko lengvesni“, – prisimindavo.
Jo kelias namo prasidėjo 1947-ųjų sausį.
Pritaikius amnestiją, P. Daukui dovanota pusė bausmės. Bet ir išėjęs už lagerio vartų negalėjo tuo patikėti.
„Iš to džiaugsmo pradėjau bėgti ir vis dar atsigręždavau – ar tikrai aš laisvas“, – sakydavo.
Vėliau prisiminęs, kaip po varginančios ir ilgos kelionės galiausiai atsidūrė namuose, P. Daukas jautriai prisipažino: „Tokia laimė ir toks džiaugsmas gal tik kartą gyvenime aplanko.“