Jei vietoje „Tegu saulė Lietuvoj“ sakytume „Tegu saulė Lietuvos tamsumas prašalina”, įsipareigotume nešti šviesą ne tik sau, bet ir kitiems. Tai visiškai kita reikšmė. Ne vietinė, neva mes čia Lietuvoj turėkime savo laimę ir svarbiausia, jog mums viskas būtų gerai. Tai uždarumo motyvas, kurio neturėtų būti himne“, - įsitikinęs vienas iš Sąjūdžio lyderių.
- Kokia jūsų pozicija dėl dviejų himno versijų — oficialiosios, kur giedame „Tegu saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“ ir ankstesnės, Tarpukario Lietuvoje giedotos, kur minėta eilutė skamba „Tegu saulė Lietuvos tamsumas prašalina”.
- Žinote, vienas dalykas yra istorinė tiesa, visai kitas — emocinė tiesa. Pirmosios atveju kalbame apie pažintinį intelektą, antrosios — apie emocinį. Aš asmeniškai manau, kad kaip mes matome pasaulį, toks jis ir yra. Ir jeigu mes matome save lyderiais, manome, kad „saulė Lietuvos” gali šviesti ne tik Lietuvoje, bet apšviesti daugiau žemių, daugiau žmonių ir darbų, tai tada taip ir bus.
Visada viskas prasideda nuo minties, mintį perkeliame į žodžius, o iš žodžių kyla veiksmai. Jei neteisingas žodis, neteisingi ir veiksmai. Dėl to simboliai, tokie kaip himnas ir jo tekstas, yra labai svarbūs.
- Kaip pakomentuotumėte simbolinę vienos ir kitos himno versijos reikšmę?
- Apie tai diskutavome dar prieš porą dešimtmečių — su Sąjūdžio žmonėmis. Konkrečiai šį klausimą kėlė Vidmantas Povilionis. Bet kažkaip tuo metu garsesnė diskusija neįvyko. Dabar, kai atsirado natūralus judėjimas už lietuvišką tapatybę ir savivertę (man atrodo, viena to judėjimo apraiškų yra ir visuotinis himno giedojimas), vėl prisiminiau visas tas abejones ir pradėjau apie tai kalbėti, dalintis savo mintimis.
Pradėjus kurti planą apkeliauti aplink pasaulį, iškilo Pasaulio Lietuvos idėja. Ji remiasi idėja sutelkti Lietuvius visame pasaulyje stiprinant savo tapatybę. Svarbu suprasti, kad tapatybė nėra vien praeitis. Tapatybei taip pat priklauso dabartis ir ateitis. Ji visą laiką kinta ir visą laiką turi būti kuriama bei palaikoma. Tas tapatybės klausimas labai susijęs su mūsų simboliais.
Aš manau, kad himne apskritai yra labai daug nuorodų į tai, kaip mes turėtume elgtis. Himnas yra tam tikras kodas, kalbant populiariai. Kai giedame: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, suprantame, kad čia ir kalbama apie Vytį, stiprybės ženklą. Viskas viename paveiksle. Tačiau vietoje, kur giedame „Tegu saulė Lietuvoj tamsumas prašalina”, jau matyti, kad tekstas susilpnintas, trūksta minėtos lyderystės.
Kita vertus, jei sakysime „Tegu saulė Lietuvos tamsumas prašalina” tai bus lietuvių įsipareigojimas nešti šviesą ne tik sau, bet ir kitiems. Tai visiškai kita reikšmė. Tai ne vietinė, neva mes čia Lietuvoj turėkime savo laimę ir svarbiausia, jog mums viskas būtų gerai. Tai uždarumo motyvas, kurio neturėtų būti himne.
Dar vienas svarbus argumentas. Žodžiai „saulė Lietuvos” buvo ne tik Tarpukario nepriklausomos Lietuvos oficialus tekstas – pokario partizanai su šiais himno žodžiais žuvo gindami mūsų laisvę. Himno versija su žodžiais “…saulė Lietuvos” – jau sutvirtinta krauju, jo negalima imti ir keisti vien dėl to, kad kažkas ėmė ir kažką pasamprotavo, ar, tarkim, rado, jog pats V. Kudirka lyg ir turėjo kitą versiją… Niekas taip nedaro. Himno žodžiai „saulė Lietuvos” yra emocinė-istorinė tiesa, kurią reikia atkurti.
- Kokią vietą himnas užima Lietuvos ir lietuvio tapatybėje?
- Tikrai nemenką. Mūsų himnas labai melodingas ir gražus. Aš kaip muzikantas galiu jums pasakyti, kad jis yra puikus. Tik, aišku, dažniausiai per lėtai giedamas. Turėtų būti giedamas pakiliau. Nes kai dainuojam lėtai, gaunasi kaip „pagrabas“. Himnas turi skambėti kaip žygio daina. Himno ritmas turi būti žygio ritmas. Tokio tempo himne užkoduota visai kita energetika.
-„Tautiškos giesmės aplink pasaulį” iniciatyva — visiems vienu metu visame pasaulyje giedoti himną. Ką, jūsų manymu, apie mus kaip tautą sako faktas, jog tai vyksta septintus metus ir prie iniciatyvos prisijungia vis daugiau žmonių?
- Žinote, sugebėti gyventi atvirą gyvenimą yra labai sudėtinga. Giedoti idealistinius tekstus, koks yra ir mūsų himno tekstas, giedoti juos viešai, yra sudėtingas veiksmas. Tam, kad darytume tai sąmoningai, nuoširdžiai ir atvirai, reikia brandos. Reikia iki to priaugti. Aš manau, kad to brandumo ir brandžių žmonių Lietuvoje daugėja.
Žinoma, kalbėti ar giedoti idealistiniais vaizdiniais dar daug kas nedrįsta. Kai kam atrodo, kad tai nepatogu ir jie nesugeba to padaryti. Ar jūs kada pagalvojat, kaip sunku yra nuoširdžiai sugiedoti tautos himną? Aš išaugęs Sovietiniame režime, kur reikėdavo dainuoti visiškai tau nepriimtinus dalykus, pavyzdžiui, sovietinių kompozitorių dainas. Bet dainuodavom, nes taip reikėjo.
Klausimas, ar dabar šis „taip reikia” vis dar tebegalioja? Ar vis dėlto mes giedame sąmoningai, iš širdies – nuoširdumo ir pakilumo akimirką? Didelis klausimas.
- Ar visuomenė jau būtų pribrendusi iš tiesų pakeisti žodžius iš „saulė Lietuvoj” į „saulė Lietuvos”? Ar mes pajėgūs tinkamai interpretuoti šiuos žodžius ir nepaversti jų savo tiesos pasauliui įvedinėjimo devizu?
- Kiekvienas turi kalbėti apie save. Aš kalbu apie save, bet kartu matau, jog yra žmonių, kurie ir gėdijasi, nesupranta, ir nenori. Žinoma, visuomet yra rizikos žodžiuose įžiūrėti ir prisigalvoti įvairiausių dalykų. Jeigu reikėtų pasakyti, ar dabar, šią pat akimirką, mūsų visa visuomenė jau tikrai yra tam pribrendusi, galbūt sakyčiau, kad ne.
Mes turime labai daug blogybių – populizmo ir panašiai. O tas populizmas, aišku, išeina iš nuostatų ir vertybių nebuvimo. Tačiau kažin ar teisinga galvoti, kad tik kai jau subręsim galėsim pakeisti savo himną į atviresnį.
Visuomet reikia orientuotis į viziją, kuri yra pozityvi ir erdvesnė, kuri suteikia daugiau įkvėpimo.
- Kokį prisimenate įspūdingiausią savo himno giedojimą?
- Pats įsimintiniausias greičiausiai buvo Anykščiuose, 1988 metais, prie Puntuko, kur iškaltas Dariaus ir Girėno bareljefas. Mano dėdė buvo partizanas, kuris kovojo šiuose miškuose. Mes su „Antimi” atvažiavom į Anykščius koncertuoti, o po koncerto sugalvojom nuvažiuoti prie Puntuko — tam, kad sugiedotume „Tautišką giesmę“.
Tai buvo savotiškas rezistencijos aktas. Nuvažiavom prie Puntuko ir drauge su vietiniais anykštėnais sugiedojom. Šis giedojimas mane patį labai sujaudino. Tai buvo tarsi savotiška duoklė, kad ir mažytė, atiduota dėdei.
Lankys po pasaulį išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes
DELFI primena, jog Gintautas Babravičius ir Algirdas Kaušpėdas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti rengia trejų metų automobilių žygį per pasaulį. Kelionės metu iš Lietuvos išvykęs ekipažas lankys po pasaulį išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes. Iš viso bus aplankyta 100 valstybių, įveikta 200 tūkst. kilometrų.
Pirmą kartą visuotinai giedoti „Tautišką giesmę“ lietuviai susivienijo 2009-ųjų liepos 6-ąją. Šiai bendrystės akimirkai visas pasaulio lietuvių bendruomenes pakvietė jas lankę „Tūkstantmečio Odisėjos“ buriuotojai. Prieš septynerius metus pradėtas vieningas himno giedojimas išaugo į vieną didžiausių šiandien lietuvius visame pasaulyje vienijančių įvykių, tapo gyva ir ryškia mūsų tautos tradicija švęsti Valstybės dieną.
Pagrindinis šių metų „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ renginys – Palangoje, tiesioginė transliacija iš Palangos per Delfi.tv nuo 20:50 val.
Intriguojanti istorija. Melodiją peikė M. K. Čiurlionis
Lietuvos himno istorija detaliai aprašyta gausiai iliustruotame albume „Lietuvos himnas“, kurį išleido Lietuvos nacionalinis muziejus. Kaip teigia Vilniaus universiteto profesorius Gintautas Česnys, mūsų Tautiška giesmė visų pirma unikali tuo, kad žodžiai ir melodija sukurti to paties žmogaus – gydytojo, kovotojo dėl lietuviškos spaudos, varpininko, poeto, satyriko, literatūros kritiko ir teoretiko, vieno didžiausių mūsų pirmojo atgimimo veikėjų – Vinco Kudirkos.
Knygoje vaizdžiai aprašoma, kaip „Tautiška giesmė“ skynėsi kelią į lietuvių visuomenę, kaip ją užgiedojus pratintasi stotis, kaip toks iškilmingas giesmes atlikimas anuomet gąsdino caro valdininkus ir sulenkėjusius lietuvius. Valdininkų pyktis buvęs toks didelis, kad net nuo V. Kudirkos antkapinio paminklo buvo nukapoti himno žodžiai.
Viešai „Tautiška giesmė“ buvo pripažinta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 metais, tačiau netruko sulaukti priekaištų, kad yra nekosmopolitinė, pasigesta ir religinio elemento.
Himno melodiją, kaip neoriginalią, neliaudišką, peikė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Česlovas Sasnauskas, Mikas Petrauskas ir kiti muzikos profesionalai. Buvo siūlomi ir kiti kūriniai, tačiau jie neprigijo.
Kaip primena prof. G. Česnys, oficialiai himnu „Tautiška giesmė“ buvo įtvirtinta pirmajame Steigiamojo seimo posėdyje 1920 m. ir tapo Lietuvos Respublikos suverenumo ženklu.
Kaip rašoma leidinyje „Lietuvos himnas“, po okupacijos V. Kudirkos žodžiai ir gaida tapo tautinio orumo simboliu ir vėl grįžo drauge su galinga antrojo Atgimimo banga. Pirmą kartą kaip nelegali emocinė protesto išraiška viešai ji sugiedota Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23-ąją ir greitai tapo neatskiriama Sąjūdžio renginių dalimi.
Lietuvos muzikos akademijos docentas Vytautas Bruveris „Tautišką giesmę“ vertino kitų to meto šalių himnų fone ir gynė V. Kudirką nuo vėlesnių kompozitorių profesionalų kritikos.
Pasak muzikologo, V. Kudirka rašė tuomet, kai beveik nieko neturėjome, o verkiant reikėjo patriotinės giesmės. Reta to meto valstybė turėjo aukšto meninio lygio, garsių kompozitorių sukurtus himnus kaip Austrija, kurios pirmojo himno muziką sukūrė didysis Franzas Josephas Haydnas.
Daugumos valstybių himnų kūrėjai sekė, pritaikė, kompiliavo iš kitur paimtas melodijas. Taigi, ano meto hone V. Kudirkos muzika neišsiskiria iš kitų tautų himnų: šedevrų tarp jų reta. Tačiau svarbiausia tai, kad V. Kudirkos giesmė tapo sava, širdžiai brangi.