„Mano asmeninė motyvacija – nes mano tėtis yra nužudytas tą naktį. Man atrodo, kad yra svarbu, kad teisingumas būtų surastas“, – sakė R. Povilaitis, kuris nuosekliai gilinasi į Sausio 13-osios bylos aplinkybes.
Bendrai, pasak jo, yra labai svarbu, kad Lietuvoje vyksta teisingumo procesas šiuo klausimu. To nėra Azerbaidžane arba Gruzijoje, kur 1989-1990 m. žudynėse prieš civilius gyventojus irgi dalyvavo sovietinė kariuomenė.
„Man atrodo, kad yra labai svarbu, kad Lietuvoje vyksta tas procesas“, – sakė R. Povilaitis.
Povilaitis: nekeliamas esminis klausimas
Tačiau, tėčio netekęs vyras apgailestauja, kad, jo manymu, tame teisingumo procese yra apeinamas esminis klausimas – dėl M. Gorbačiovo atsakomybės.
„Aš gilinuosi į šitą bylą, man svarbu. (…) Čia tikrai daug darbo padaryta, bet vieno dalyko niekaip negaliu suprasti. Yra viena labai svarbi aplinkybė: (per Sausio įvykius) veikė trijų rūšių kariuomenė – reguliari kariuomenė, buvo speciali Alfa grupė, vidaus kariuomenė, ten buvo pasiruošta labai rimtai. Kaip ji galėjo veikti be pagrindinio vado žinios? Į šitą klausimą niekaip neatsakoma.
Prokuratūra Gorbačiovui nepateikė įtarimų
Nukentėjusiojo įsitikinimu, klausimas dėl M. Gorbačiovo atsakomybės yra išimtai Generalinės prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo dalis.
„Generalinė prokuratūra, mano supratimu, kai kuriuos klausimus yra kėlusi, bet jie niekada nėra aiškiai įvardiję, kad tyrė M. Gorbačiovo galimą nusikalstamą veiką. Į ikiteisminį tyrimą niekada nebuvo įtrauktas Baudžiamojo kodekso 113-1 straipsnis, kuris kalba apie aplaidų vado pareigų vykdymą, kas iš esmės yra M. Gorbačiovo atsakomybės klausimas. Generalinė prokuratūra tą atsisakinėjo įtraukinėti, nes sakė, kad nematė reikalo tikri šito klausimo“, – sakė R. Povilaitis.
Jis sakė pats savęs nuolat klausinėjąs ir bandąs suprasti, kodėl netiriamas šitas klausimas dėl M. Gorbačiovo.
„Aiškaus atsakymo neturiu. Pasakyti ar pakanka įrodymų, tai jau yra teismo prerogatyva. Generalinės prokuratūros reikalas yra tirti atsakomybę ir aiškintis, ką jis darė, ko nedarė, kaip reagavo sausio 11-12 dienomis, kai prasidėjo kariniai veiksmai Vilniuje, kai gavo pranešimus. (...)
Šito klausimo Generalinė prokuratūra nėra atsakiusi. Aš esu susidaręs tokį įspūdį, kad čia – per baisus klausimas, per rimtas žmogus, tarptautinėje bendruomenėje labai žinomas. Manau, kad čia yra baimė liesti tokio rango žmogų“, – svarstė R. Povilaitis.
Penkių nuteistųjų oficiali buvimo vieta – Ukrainoje
Sausio 13-osios bylą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teisėjų kolegija pernai kovo pabaigoje dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų paskelbė nuosprendžius iš viso 67-iems Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams, jiems skirtos bausmės nuo ketverių iki 14 metų, rašė BNS.
Šiuo metu byla yra perduota Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris bylą ketina pradėti nagrinėti kovo 26 dieną.
R. Povilaitis atkreipė dėmesį, kad penkių nuteistųjų adresai yra nurodomi Ukrainoje. Jis viešai kelia klausimą, ar buvo kreiptasi į šią šalį su teisinės pagalbos prašymu perduoti šiuos asmenis Lietuvai.
„Pradėjęs gilintis į bylą, visą laiką girdėjau, kad dalis įtariamųjų yra Ukrainoje. Tiksliai žinau, kad penkių žmonių adresai yra nurodomi Ukrainoje. Aš nežinau, ar jie tikrai ten gyvena, ir nežinau, koks Generalinės prokuratūros, Užsienio reikalų ministerijos procesas su Ukraina vyko“, – sakė R. Povilaitis.
Tęsia susirašinėjimus su Generaline prokuratūra
Dalis su Sausio 13-osios įvykiais susijusios bylos buvo atskirta nuo didžiojo jau dabar teismuose nagrinėjamo tyrimo, ir ikiteisminis tyrimas toje dalyje tebevyksta. Toliau tęsiasi ir R. Povilaičio nesibaigiantys susirašinėjimai su Generaline prokuratūra. Nukentėjusiajam teisine kalba parašyti prašymus prokurorams ir teismams padeda advokatas Albertas Buta.
„Jau turbūt penkerius metus yra labai daug susirašinėjimo su Generaline prokuratūra. Visokiais būdais prašiau Generalinės prokuratūros, kad jie aktyviau tirtų M. Gorbačiovo vaidmenį, suteiktų jam specialaus liudytojo statusą, svarstytų galimybę pareikšti jam įtarimus.
Prašiau apklausti įvairiausius liudytojus, įskaitant Norvegijos televizijos žurnalistą (kuris, kaip rašė Marius Ivaškevičius feisbuke, yra asmeniškai kalbėjęsis su M. Gorbačiovu apie Sausio 13-osios įvykius), buvusį JAV ambasadorių. Generalinė prokuratūra nemato reikalo to žurnalisto apklausti“, – pasakojo R. Povilaitis.
Pasak jo, paskutiniais mėnesiais susirašinėjimai vyko dėl to, kad jis prašė generalinio prokuroro atlikti tarnybinį patikrinimą ikiteisminiame tyrime, kuris tebevyksta. R. Povilaitis išsiaiškino, kad yra bent keli atvejai, kuomet buvo pažeistas Baudžiamojo proceso kodeksas, nes prokurorai, kurie tiria šią bylą, neinformavo maždaug 700 nukentėjusiųjų apie tai, kad jie sustabdė ikiteisminį tyrimą.
„Manau, kad tai yra labai rimtas įvykis. Prokuratūra nutarė nebetirti, sustabdė tyrimą, ir kažkokiu būdu sugebėjo nepranešti nukentėjusiesiems, kas yra privaloma. Tą padarė vieną kartą, po kiek laiko – antrą, vėliau – trečią kartą. Tada pradeda kilti klausimai, kaip taip atsitinka, kad Generalinės prokuratūros prokurorai nepranešinėja esminių sprendimų tiems, kam jie privalo pranešti? Kodėl taip vyksta? Ką jie nori tuo pasiekti?Panašu, kad tai yra tyčinis veikimas – specialiai nepranešama nukentėjusiesiems, kad jie negalėtų to klausimo apskųsti, kad galbūt ta byla kažkaip numirs pati“, – svarstė R. Povilaitis.
Parašęs raštą jis pasakojo du mėnesius nesulaukęs atsakymo ir tada parašęs dar kartą į Generalinę prokuratūrą su klausimu: „kada atsakysite?“.
„Tada gavau anoniminį atsakymą, kad „Jums yra išsiųstas atsakymas prieš mėnesį, lapkričio viduryje“. Tada nukeliavau į Generalinę prokuratūrą sakau: „gal galite man tą raštą duoti“? Sako: „neduosime, turite pildyti atskirą prašymą, kad gautumėte tą raštą“. Užpildžiau prašymą, jie atsiuntė man tą patį raštą, kurį jie išsiuntė paprastu paštu neregistruota korespondencija.
Atsakyme yra patvirtinama, kad buvo Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Generalinis prokuroras neplanuoja atlikti tarnybinio patikrinimo. Aš suprantu, kad vyksta pažeidimai, suprantu, kad Generalinei prokuratūrai tai yra labai nepatogus klausimas, ir kad jie norėtų, kad tas klausimas dingtų iš viešos erdvės“, – sakė R. Povilaitis.
Įvykiai – negyjanti žaizda artimiesiems
Žuvusiojo sūnus sakė, kad jam yra sunku atsakyti, kaip jis pats dabar jaučiasi apie Sausio 13-osios 5vykius.
„Aš įprasminimu užsiimu gilindamasis į tą bylą ir ieškodamas teisingumo. Kai keliu tuos klausimus ir kvestionuoju sprendimus, tai mano noras yra, kad tiesiog jie pasitemptų, kad jie komptetentingiau dirbtų, pasitelktų rimtesnes pajėgas. Jaučiu, kad, kol dar procesas vyksta, svarbu tam procesui padėti. Nežinau, kaip prokurorai – gal jie įsiskaudinę, įsižeidę, bet mano supratimu, yra daroma visokių klaidų, kol procesas vyksta, gal galima jam padėti“, – svarstė R. Povilaitis.
Jis sakė, kad žuvusiųjų artimiesiems, kuriuos pažįsta, sekasi visaip.
„Ten yra dalis žmonių, kuriems yra prastos sveikatos, tos traumos nėra užgijusios. Visaip yra, bet manau, kad dar daug skausmo žmonės turi ir išgyvena“, – sakė R. Povilaitis.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.
Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
