V. Padriezaitė interviu Eltai tvirtino mananti, kad policijos reformos metu atsisakius nepilnamečių inspektorių, deja, taip ir nebuvo sugalvota, kas pakeistų šiuos su nusikalsti linkusiais vaikais dirbančius pareigūnus.
„Manau, kad atsisakius šio instituto, mes neturime, kuo jį pakeisti šuo metu. Žinoma, turime Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistus, bet tuomet reikia kelti klausimą, ar mums šių specialistų pakanka, jei matome, kad tendencija vaikams nusikalsti, šiuo atveju – vartoti narkotines medžiagas, auga, ta problema nemažėja“, – svarstė baudžiamąsias bylas, kuriose teisiami nepilnamečiai, nagrinėjanti teisėja.
V. Padriezaitės manymu, siekiant pažaboti narkotikų plitimą jaunimo gretose, reikėtų imtis ne griežtų, drastiškų priemonių, kaip siūlymai tikrinti mokinių daiktus, bet orientuotis į prevenciją – šviesti nepilnamečius apie svaigalų žalą.
– Kuo dažniausiai yra kaltinami nepilnamečiai bylose, kurias jūs nagrinėjate?
– Dažniausiai pasitaikančios vaikų vykdomos nusikalstamos veikos yra vagystės iš parduotuvių ir kitų žmonių, plėšimai, grasinant panaudoti smurtą. Taip pat dažnai nepilnamečiai pažeidžia viešąją tvarką, pavyzdžiui, viešoje vietoje smurtauja prieš kitus žmones, šlaistosi girti, plūstasi necenzūriniais žodžiais. Dažnai pasitaiko atvejų, kai nepilnametis sugadina svetimą turtą. Sakyčiau, daugėja atvejų, kai vaikai piktnaudžiauja narkotinėmis medžiagomis. Ši tendencija, manau, yra linkusi augti. Be to, vaikai tiek patys vartoja narkotines medžiagas, tiek ir platina jas kitiems.
– Ar nepastebite tendencijos, kad nusikaltimus padaro vis jaunesni žmonės?
– Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma asmeniui arba nuo 14-kos, arba nuo 16-kos. Jei kalbėtume apie dažniausiai pasitaikantį amžių, kai padaromi nusikaltimai, tai jis tarp 15 ir 17 ar 18 metų. Būna, kad nusikalstamas veikas padaro asmenys, dar neturintys 18-kos metų amžiaus, bet kol praeina ikiteisminis tyrimas, kol byla pasieka teismą, tie vaikai tampa pilnamečiais.
– Kalbant apskritai apie nepilnamečių nusikalstamumą, kokių nusikaltimų recidyvas pastebimas dažniausiai?
– Dažniausiai dėl vagysčių, plėšimų. Tikrai pasitaiko, kad ir toje pačioje byloje vaikai kaltinami net kelių ar keliolikos vagysčių ar plėšimų padarymu arba bylos dėl tų pačių vaikų kartojasi, tai kelis kartus teisme susitinki su tais pačiais vaikais.
– Minėjote, kad pastebite tendenciją, jog vis daugiau į jūsų rankas patenka bylų, kuriose nepilnamečiai kaltinami disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Kokius paaiškinimus šiose bylose nepilnamečiai dažniausiai pateikia?
– Tų vaikų savivoka, gebėjimas analizuoti savo veiksmų motyvus, pasekmes nelabai yra išplėtotas, nelabai išsivystęs. Ir apskritai vaikų parodymai būna labai trumpi, lakoniški, vaikai daug detalių neatskleidžia, jie yra uždari, mažai pasakoja apie savo padarytas veikas. Vaikai trumpai pasako, kad taip padarė smalsumo vedini, galbūt bendraamžių paskatinti, galbūt dėl to, kad norėjo pasirodyti prieš savo draugus, bendraamžius. Bet, kaip minėjau, vaikus sudėtinga procese prakalbinti, jie turbūt dažniausiai galvoja, kad teismui nėra svarbu, ką jie pasakys, ar jie bus išklausyti, jiems atrodo, kad vis tiek bus priimtas jiems nepalankus sprendimas.
– Vaikai dažniausiai bijo atvirai prabilti teisme?
– Manau, kad natūraliai kiekvienas žmogus šito proceso bijo, jeigu jis nėra recidyvistas, teisiamas 30-tą kartą. Kiekvienam žmogui tai nėra maloni patirtis, o kai tai yra vaikas, jei dar ir teisiamas pirmą kartą, tas procesas gali atrodyti nejaukus ir baugus. Dėl to į tokias bylas yra įtraukiami vaiko teisių apsaugos specialistai, taip pat, jei nukentėjusysis yra nepilnametis, dalyvauja procese ir psichologai, tėvai kviečiami dalyvauti procese. Taigi, bandoma tą procesą kažkiek neutralizuoti, kad jis keltų kuo mažiau neigiamų išgyvenimų vaikui, bet manau, kad tikrai baimės elementas yra. Aišku, vaikai patys to neatskleidžia, bet iš jų elgesio galima tai suprasti. Vaikai dažnai ir neadekvačiai reaguoja, pavyzdžiui, juokiasi, neatsakinėja į klausimus, vengia atsakyti.
– O jei kalbėtume apie bylas, kuriose nepilnamečiai kaltinami narkotikų platinimu, ar jums pastaruoju metu tenka dažniau susidurti ir su tokio pobūdžio bylomis?
– Tokių bylų pasitaiko rečiau negu tų, kur nepilnamečiai kaltinami disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Dažniausiai pasitaiko kanapės, dėl šio narkotiko vaikai yra traukiami atsakomybėn.
– O ką sako nepilnamečiai tais atvejais, kai jie traukiami atsakomybėn dėl narkotikų platinimo? Kaip jie bando paaiškinti savo veiksmus?
– Dažniausiai sako, kad tokiu būdu nori užsidirbti pinigų kitiems savo poreikiams patenkinti. Dažnai būna taip, kad tie vaikai patys vartoja narkotines medžiagas, žino, iš kur jų gauti, o, kai pasitaiko galimybė gauti didesnį kiekį, tai pardavinėjant narkotines medžiagas, taip nutariama uždirbti.
– Ar teisingai suprantu, kad neretai būna taip, jog tais atvejais, kai nepilnametis teisiamas dėl narkotikų platinimo, jis ir pats vartoja narkotikus?
– Taip, tikrai dažnai pasitaiko tokių atvejų. Nepilnamečiai pasakoja, kad, kai pradeda platinti narkotines medžiagas, jų patys vartoja mažiau. Bet dažniausiai, kaip bebūtų, jiems narkotinės medžiagos jau yra nesvetimos, jie yra įsitraukę į vartojimą.
– Ar susiduriama su tam tikru uždaru ratu, kai nepilnametis pats vartoja narkotikus, o, kai jam pritrūksta pinigų jiems įsigyti, jis jų gauna, prekiaudamas tomis pačiomis narkotinėmis medžiagomis?
– Taip, tai yra vienas iš prekybos narkotikais motyvų. Kitas dalykas – vartojantys narkotikus nepilnamečiai daro kitas nusikalstamas veikas tam, kad gautų pinigų narkotikams įsigyti. Dažnai būna taip, kad tas pats asmuo vienoje byloje yra traukiamas atsakomybėn dėl kelių veikų, tarkime, dėl vagysčių, plėšimo ir dėl narkotinių medžiagų laikymo.
– Kas, jūsų manymu, lemia tai, kad pastaruoju metu stebime augantį narkotikų paplitimą jaunimo gretose?
– Visų pirma, tai lemia vaiko šeimos socialinė aplinka. Nenuostabu, kad kaip ir kitų nusikalstamų veikų atveju, taip ir disponuojant narkotinėmis medžiagomis, dažnai būna, kad atsakomybėn traukiami vaikai iš padidintos rizikos šeimų, kurie neturi vieno iš tėvų arba tėvai gyvena atskirai, arba patys vaikai gyvena atskirai nuo biologinių tėvų. Taip pat pastebime, kad atsakomybėn traukiamų vaikų tėvų išsilavinimas yra žemas, kartais būna, kad pačių tėvų požiūris į narkotikų vartojimą būna tolerantiškas, kartais patys tėvai vartoja narkotines medžiagas, tad vaikas tokį elgesio modelį mato savo šeimoje.
Kalbant apie tai, kaip tėvai auklėja vaikus, tai tais atvejais, kai atsakomybėn dėl narkotikų vartojimo traukiami vaikai, mano nuomone, arba nėra jokios kontrolės šeimoje, arba vaiko kontrolė yra per didelė, perdėta. Vaikas, jausdamas įtampą šeimoje, toje aplinkoje, kurioje jis turėtų jaustis saugus, nusiraminimo pradeda ieškoti svaigiosiose medžiagose. Taip yra kalbant tiek apie narkotines medžiagas, tiek ir apie alkoholį. Jeigu tėvai vaiku nepasitiki, negerbia jo interesų, norų, manau, tai irgi gali paskatinti, pastūmėti vaiką vartoti svaigiąsias medžiagas.
Taip pat manyčiau, kad narkotikų vartojimo vaikų gretose susijęs ir su tam tikrais fiziologiniais veiksniais, pavyzdžiui, brendimo krizė, kuri dažnai pasireiškia paauglystėje. Nepamirškime ir socialinės aplinkos, tai yra bendraamžių įtakos, taip pat įsitraukimą į jau narkotikus vartojančių socialinių grupių gretas. Juk dažnai vaikai narkotikus vartoja ne vieni. Jei suaugusieji linkę svaigintis nebūtinai grupėse, ypač, jei žmogus turi priklausomybę, tai vaikai, ypač linkę nusikalsti su kitais nepilnamečiais, dažnai narkotikus vartoja grupėse, kartu norėdami taip save realizuoti, tokiu būdu pateisinti savo statusą, autoritetą bendraamžių grupėse.
– Kaip galvojate, ar dabartinis teisinis reglamentavimas yra pakankamai griežtas, kalbant apie kovą su narkotikų vartojimu, prekyba jais?
– Nemanyčiau, kad įstatyminės bazės griežtumas, jei kalbame apie sankcijas baudžiamajame procese, galėtų lemti tai, kad vaikai daugiau nedarytų tokių nusikalstamų veikų. Manau, kad pagrindas yra prevencija. Kai problema yra įsisenėjusi, kai vaikai jau turi priklausomybę, tai turėtume dėmesį skirti ankstyvajai stadijai, tai yra turėtume šviesti vaikus, organizuoti mokymus, projektus apie žalingų įpročių formavimąsi. Būtent prevencija tiek šeimoje, tiek mokykloje paskatintų vaikus suprasti geriau, kokios gali būti svaigiųjų medžiagų vartojimo pasekmės. Reikia nepilnamečiams akcentuoti, kad minėtų medžiagų vartojimas turi ne tik teisines pasekmes, bet ir gali turėti pasekmes sveikatai, socialinei aplinkai.
Kalbant apie įstatyminę bazę, tai manau, kad mums trūksta specialistų, kurie dirbtų su nepilnamečių nusikalstamumo specifika, prevencija. Prieš kelis metus turėjome policijos reformą ir tos reformos metu buvo atsisakyta, mano akimis, gana svarbios specialistų grupės – nepilnamečių inspektorių. Jie dirbo su nusikalsti linkusiais nepilnamečiais, užsiėmė prevencija, lankydavosi mokyklose, padidintos rizikos šeimose. Manau, kad atsisakius šio instituto, mes neturime, kuo jį pakeisti šuo metu. Žinoma, turime Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistus, bet tuomet reikia kelti klausimą, ar mums šių specialistų pakanka, jei matome, kad tendencija vaikams nusikalsti, šiuo atveju – vartoti narkotines medžiagas, auga, ta problema nemažėja.
– Viešojoje erdvėje svarstomos idėjos rengti mokinių daiktų patikras mokyklose, siekiant efektyviau kovoti su narkotikų plitimu. Kaip vertinate tokius svarstymus?
– Tai turbūt nebūtų naujiena Lietuvoje. Nepilnamečių inspektoriai anksčiau lankydavosi mokyklose. Bet aš manau, kad tai būtų kaip pleistras žaizdai – tokios priemonės žaizdos neužgydys, tik kraujavimą prislopins. Bet, jei vaikas yra linkęs vartoti psichiką veikiančias medžiagas, tai jis tiesiog labiau slėpsis tą darydamas, narkotikus nesineš į mokyklas, vartos juos laisvalaikiu. Manau, kad tai nepaskatins vaiko pačiam priimti sprendimą nevartoti šitų medžiagų. Patikros galbūt eliminuotų narkotines medžiagas iš mokymosi įstaigų, kas yra sveikintinas dalykas, bet pačios problemos esmės tai nepašalintų.
– Viešojoje erdvėje taip pat sklando nuomonės, jog narkotikų vartojimas jaunimo gretose išaugo dėl Seime svarstomos idėjos dekriminalizuoti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą su savimi be tikslo platinti. Galbūt dalis jaunimo tokias idėjas klaidingai suprato kaip žingsnį narkotikų legalizavimo link. Pritariate tokiai pozicijai?
– Nedrįsčiau taip kategoriškai teigti, kad būtent tai paskatino narkotikų vartojimą, nes šių medžiagų vartojimas buvo gajus ir anksčiau, iki šių įstatymo pataisų svarstymo. Bet kalbant apie nepilnamečių polinkį vartoti šias medžiagas, tai manyčiau, kad turi įtakos tas tolerantiškas požiūris jų aplinkoje, šeimos aplinkoje. Jeigu jaunuoliai mato, kad aplinkiniai, ypač suaugusieji, negalvoja, kad kai kurios rūšies narkotinės medžiagos nėra kažkas labai blogo, tai ir nepilnamečiai pasvarsto, kodėl jie taip negali galvoti.
Tikrai būna tokių pavyzdžių, kai ir patys tėvai yra linkę vartoti narkotines medžiagas arba piktnaudžiauti alkoholiu. Neseniai turėjau tokią istoriją, kur byloje vienas iš kaltinamųjų jaunuolių nurodė, kad jo šeimoje buvo vartojamas alkoholis, tai jis bandė savo laisvalaikį leisti taip, kad jis nevartotų alkoholio, bet pasirinko alternatyvą vartoti kanapes. Manyčiau, kad greičiausiai tolerantiškas požiūris (į narkotines medžiagas – ELTA) paskatina kai kuriuos žmones galvoti, kad tai yra nieko blogo, kad kanapės nėra tokios pavojingos kaip kitos narkotinės medžiagos. Neretai žmonės sako, kad kanapes vartoja medikamentiniais tikslais, tarkime, migrenos gydymui.
– Kaip jūs pati vertinate siūlymą dekriminalizuoti disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų be tikslo jas platinti?
– Kol įstatymas nėra pakeistas, nenorėčiau savo pozicijos išreikšti. Bet tai, be abejo, yra mažiau pavojinga veika, jei tai yra nedidelis kiekis narkotinių medžiagų, tai šiai dienai tai bus baudžiamasis nusižengimas. Ar tas dekriminalizavimas yra savalaikis? Politikai formuoja politiką, atsižvelgdami ir įsiklausydami į visuomenės nuomonę, į tendencijas, kurios vyrauja. Be abejo, reikėtų vertinti, ar nesulaukia toks sprendimas per didelio pasipriešinimo iš visuomenės, ar jis yra pakakamai iškomunikuotas, ar jo priėmimo tikslai, motyvai visuomenei yra aiškūs.