Atsakomybė už dokumentų klastojimą
Teisėjas M. Ražanskas atkreipė dėmesį, kad dokumentų klastojimas, kaip nusikaltimas, yra žinomas jau gana seniai ir buvo kriminalizuotas dar senovės romėnų teisėje. „Dabar per metus teismai išnagrinėja apie 400 bylų, susijusių su dokumentų klastojimu. Reikia pažymėti, kad dažniausiai dokumentų klastojimas yra ne savitikslis. Paprastai klastojant dokumentus siekiama tam tikrų kitų tikslų: apgaule įgyti turtą, sukčiauti ar, sakykime, suklastoti muitinės deklaracijas (dėl kontrabandos) ar pan.“, – pasakojo M. Ražanskas.
Teisėjas pažymėjo, kad už dokumentų klastojimą gresia iki 3 metų laisvės atėmimo. Žinoma, jei žmogus anksčiau nebaustas, neteistas už panašius dalykus, jam gali būti taikomos ir švelnesnės nuobaudos – bauda ar areštas.
Už skirtingų dokumentų klastojimą – skirtinga atsakomybė
Teisėjas pabrėžė, kad už ypač svarbių dokumentų klastojimą yra numatyta griežtesnė atsakomybė: „Ypač svarbūs dokumentai yra pasas, asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas. Įstatymų leidėjas priimdamas Baudžiamojo proceso kodeksą iš tikrųjų nenumatė, kad gali būti ir tokių situacijų, kai bus klastojamas galimybių pasas. Vis dėlto už ypač svarbių dokumentų klastojimą gresia griežtesnė – iki 4 metų – bausmė.“ M. Ražanskas pažymėjo, kad jeigu toks klastojimas yra daromas versliškai, t. y, jei, pvz., atsiranda tam tikri pardavinėtojai, kurie versliškai gamina galimybių pasus, atsakomybė gali būti dar griežtesnė – iki 6 metų laisvės atėmimo bausmė.
Kokie dokumentai klastojami dažniausiai?
Pranešime spaudai teisėjas atkreipė dėmesį, kad dažniausiai dokumentai klastojami siekiant išvengti mokesčių mokėjimo, mokestinių prievolių: „Dažniausiai klastojamos PVM sąskaitos faktūros, įvairios deklaracijos, dokumentai, kurie padeda išvengti tam tikrų prievolių ir pan. Ypač svarbių dokumentų (paso ar asmens tapatybės kortelės) klastojimas paprastai pasitaiko labai retai. Dažniausiai žmonės, kurie pagaunami su suklastotais dokumentais, sako, kad juos įsigijo kažkur užsienyje.“
M. Ražansko vertinimu, tokio tipo bylos yra gana sudėtingos. Ypač, jeigu yra kalbama apie sukčiavimus PVM srityje, nes ir pačios veikos yra paprastai ilgą laiką trunkančios, gana sumaniai atliekamos, į visą mechanizmą įtraukiama daug žmonių (vieni klastoja, kiti panaudoja ir t. t.). Tad tokio tipo byloms nagrinėti reikia nemažai įdirbio.
„Teismų praktikoje yra buvę ir įdomesnių atvejų, kuomet asmenys, siekdami įgyti svetimą turtą – nacionalizuotus žemės sklypus, į savo veiką įtraukia net kunigus, prašydami išduoti melagingas pažymas apie tariamus krikštijimo, santuokos ar mirties faktus: šios pažymos vėliau tampa pagrindu kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl teisių į žemės sklypus atkūrimo“, – pasakojo M. Ražanskas.
Ar šiais laikais vis dar įmanoma pasinaudoti suklastotu dokumentu?
„Pirmiausia reikia suprasti, kad tokie dokumentai ne visada yra pateikiami tiems žmonėms, kurie turi galimybę patikrinti informaciją per įvairias duomenų bazes. Žinoma, jei suklastotą vairuotojo pažymėjimą rodytum policininkui, akivaizdu, kad pareigūnas pažiūrėjęs į duomenų bazę pamatytų, kad jokio pažymėjimo neturi. Bet nuėjus į lombardą ir kažką įkeitus (tarkim, vogtą daiktą), ten darbuotojai turbūt neturėtų galimybių patikrinti, ar žmogus pateikė suklastotą dokumentą. Tad situacijų būna įvairių ir suklastotais dokumentais dažniausiai naudojamasi pateikiant juos ne pareigūnams, o kitiems asmenims“, – pasakojo M. Ražanskas.
Ar galimybių paso klastojimas – iššūkis teisininkams?
„Teismų praktikoje, kiek žinau, dar nėra nė vienos bylos, susijusios su galimybių paso klastojimu. Yra labai mažai informacijos, leidžiančios diskutuoti apie konkrečią atsakomybę, kadangi neaišku, ar naudojamasi klastotu, ar tikru svetimu galimybių pasu. Pirmu atveju, t. y. nustačius, kad žmogus naudojasi suklastotu galimybių pasu, gresia laisvės atėmimo iki 3 metų bausmė, tačiau, antru atveju, t. y. nustačius, kad galimybių pasas yra tikras, bet priklauso kitam žmogui, kuris tą galimybių pasą paskolina savo draugui ar pažįstamam, tokiam „skolintojui“ jokia baudžiamoji atsakomybė nenumatyta, tuo tarpu pasiskolinusiajam svetimą galimybių pasą numatyta pakankamai griežta atsakomybė – iki šešerių metų laisvės atėmimo bausmė už svetimo žmogaus dokumento naudojimą neturint tam teisėto pagrindo“, – pasakojo teisėjas.
M. Ražanskas taip pat pažymėjo, kad Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę ir tam, kas siekdamas įgyti tam tikrą dokumentą pateikia melagingus duomenis: „Kaip žinia, valstybė tam tikriems žmonėms suteikia galimybę nesivakcinuoti. Pavyzdžiui, jei žmogus yra alergiškas tam tikroms sudedamosioms vakcinos dalims, jis turi pateikti šeimos gydytojo pažymą. Tačiau jei žmogus, žinodamas, kad jis nėra alergiškas, šeimos gydytojui nurodo melagingus duomenis, esą jam buvo pasireiškusios tam tikros kontraindikacijos, ir gydytojas, pasitikėdamas nurodytais melagingais duomenimis, pažymą, liudijančią alergiją skiepams, išduoda, įstatymų leidėjas už tokį melavimą numato baudžiamąją atsakomybę ir melagingus duomenis pateikusiam asmeniui gali būti skirta viešųjų darbų arba baudos, arba arešto bausmė.“