„Delfi“ primena, kad A. Romanovsksis šių metų vasaros pabaigoje su Generaline prokuratūra, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Teisingumo ministerija pasirašė taikos sutartį, pagal kurią valstybė jam kompensuos dėl jo atžvilgiu vykusio baudžiamojo proceso patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
Prieš tai Romanovskis kreipėsi į teismą su ieškiniu prisiteisti daugiau nei 200 tūkst. eurų dėl, jo teigimu, neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų.
„Tai, kad aš dabar su jais susitariau dėl taikos sutarties, yra beprecedentis atvejis <…> Nežinau, ar iki tol yra buvę atvejų, kai pasiekiama taikos sutartis atlyginant už valstybės veiksmais padarytą žalą. Man atrodo, kad nėra buvę tokių atvejų. Kiek tai nuoširdus susitaikymas – parodys laikas.
Ir nors mane visi sveikina pasiekus šį susitarimą, man, kaip piliečiui, pikta. Piktina tai, kad reikia teistis su savo valstybe, o jai – sumokėti už savo pareigūnų veiksmus. Nėra jokio pergalės jausmo. Taip, sumokėjo pinigus, bet neatsiprašė. Aš turėjau tokį prašymą, tačiau iš STT buvo kategoriškas „ne“, – interviu „Delfi“ pasakoja Romanovskis.
Jo teigimu, net derybų dėl taikos susitarimo metu nuskambėjo pasakymas – „Jūs užsiimate lobizmu, o tai – rizikinga veikla“. „Delfi“ pašnekovas primena sovietinei milicijai priskiriamą posakį – „tai, kad žmogus nepasodintas, yra ne jo nuopelnas, o mūsų darbo brokas“. Romanovskis sako norįs tikėti, kad dabartinei Lietuvai tai nebegalioja.
Žiniasklaidoje skelbiama, kad nuo 2008 iki 2017 m. patyrėte neteisėtus operatyvinio tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo veiksmus. Ar tai reiškia, kad tie veiksmai truko kone visus 10 metų?
Nuo 2008 m. buvo taikomi operatyviniai veiksmai prieš buvusį Seimo narį Vitą Matuzą – klausantis telefoninių pokalbių ir pan. Prieš mane operatyviniai veiksmai pradėti taikyti 2011 m.
Mane sulaikė ir suėmė 2012 m. birželį, ir visas procesas tada jau truko iki 2017 m. Tačiau, kitaip nei kiti proceso dalyviai, aš taip ir negavau pranešimo apie kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo mano atžvilgiu pabaigą. Todėl nenustebčiau sužinojęs, jog tebesu specialiųjų tarnybų objektas.
Suėmimas irgi buvo susijęs su Matuzo byla?
Taip. Jis buvo pagrindinis, o aš – šalutinis tos bylos dalyvis. Bet išėjo atvirkščiai: įtarimai jam buvo pareikšti gerokai vėliau – tada, kai jam buvo panaikintas imunitetas ir jis nebebuvo išrinktas į Seimą Panevėžio vienmandatėje apygardoje, kurioje jis pralaimėjo Povilui Urbšiui.
Matuzas galiausiai Jūsų byloje irgi buvo visiškai išteisintas?
Taip.
Kaip atrodo visa ta istorija Jūsų akimis? Kodėl ji apskritai galėjo įvykti?
Mano prielaida – bylos pradžia ir eiga buvo politiškai motyvuota. Nes pagrindinis figūrantas byloje buvo Seimo narys Matuzas, jam oponavo tuometinis STT Panevėžio skyriaus vadovas Urbšys, vėliau pasukęs į politiką ir varžęsis su Matuzu Seimo rinkimuose Panevėžyje. O aš tapau politinių kovų įkaitu.
Vykdžiau lobistinę veiklą. Vienas iš jos elementų – ir tai viešai deklaruota – buvo bendravimas su Seimo nariu Matuzu dėl teisės aktų projektų ir pan. Todėl buvau pasirinktas kaip spaudimo Matuzui priemonė.
Mano suėmimas buvo padarinys to, kad atsisakiau melagingai liudyti prieš šį žmogų. Pagal alternatyvią versiją, buvo tikimasi, kad aš paliudysiu prieš Matuzą – esą jis reikalavo kyšio. Taip byla būtų „teisingai išspręsta“ teisme, o aš taip išvengčiau „didelių problemų“ su teisėsauga.
Kai atsisakiau tai daryti, buvau suimtas ir gerai „išskalbtas“ viešumoje, viešinant įtarimus, stabdant mano, kaip lobisto, veiklą. Ir tik vėliau įtarimai buvo iš pradžių tyliai pakeisti, kyšis „dingo“, paskui – panaikinti.
Kai viešai pakomentavau įtarimų panaikinimą Virginijaus Savukyno LRT laidoje (pajuokavau atsakydamas į klausimą, ar pykstu ant STT pareigūnų), tyrimas mano atžvilgiu praėjus vos penkioms dienoms po laidos buvo atnaujintas – pateikti nauji įtarimai, atsirado nauji STT tyrėjai, nauji prokurorai. Ir tada jau teko eiti per visas tris instancijas, tarp jų – Aukščiausiojo Teismo išplėstinę teisėjų kolegiją.
Paradoksalu buvo tai, kad pirmose dviejose instancijose jie triuškinamai pralaimėjo, sulaukę pačios griežčiausios teismo formuluotės – kad mano veiksmuose apskritai nebuvo nusikaltimo sudėties. Tačiau iki pat pabaigos jie be atvangos bandė mane nuteisti.
Šioje istorijoje įdomi teisėsaugos motyvacija. Iš pradžių buvo STT Panevėžio padalinio vadovo Urbšio noras susidoroti?
Jis 2012 m. kovo mėn. pasitraukė iš STT, ir jau tų metų vasarą metė pirštinę Matuzui vienmandatėje apygardoje renkant Seimą. Kai rudenį jis laimėjo prieš Matuzą, šis jau buvo apkrautas įtarimais, buvo netekęs parlamentaro imuniteto.
O Jus sulaikė…
Birželio mėnesį. Urbšys tuo metu jau nebuvo vadovas. Bet Panevėžio STT valdyba tuo metu buvo uždara organizacija, o Urbšys, nors ir nebūdamas jos vadovu, nuolat šią bylą ir teismo sprendimus komentavo – ir vietinėje, ir nacionalinėje žiniasklaidoje. Jis aktyviai dalyvavo procese iki jam patenkant į Seimą.
Bet tai nebuvo vien Urbšio motyvais grindžiama akcija? Juk dalyvavo STT, prokuratūra. Visa teisėsauga stengėsi rodyti savo raumenis?
Manau, tai buvo daugiau Panevėžio istorija, o ne visos teisėsaugos. Bylą vedė Panevėžio prokurorai ir STT. Mane įkalino Panevėžio teismai. Tačiau vėliau tai jau tapo institucijų „garbės reikalu“ – įrodyti, kad lobizmas, kaip man sakė vienas STT pareigūnas, yra institucionalizuota korupcija.
Mano istorija aiškiai parodo tuo laiku vyravusį jėgos struktūrų nebaudžiamumą. Ir kai nėra pakankamos nei institucinės, nei parlamentinės, nei visuomeninės kontrolės, išeina taip, kad valstybė taikos sutartimi turi ne tik pripažinti man padarytą žalą, bet ir ją atlyginti mokesčių mokėtojų pinigais.
Dabar mažai kas žino, kad lygiagrečiai man buvo iškelta dar viena baudžiamoji byla – dėl dokumentų klastojimo. Mat egzistuoja tokia „rezervinių“ bylų iškėlimo praktika – iškeliate žmogui daug įvairių bylų ir tikitės, kad pavyks ką nors išpešti apie kur nors ne vietoje padėtą parašą. Paskui Generalinė prokuratūra tą bylą, siūtą baltais siūlais, nutraukė.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad mano bylos nagrinėjimo metu stipriai pasikeitė ir teismų praktika, ir įstatymai dėl sulaikymo. Jau seniai nematome STT pareigūnų su kaukėmis, vedžiojančių antrankiais surakintus žmones.
2012 m., jei prokuroras paprašydavo suimti asmenį, tai jis beveik 100 proc. atvejų būdavo suimamas. Mano advokatas juokavo, kad Vilniuje areštinės terminas dažniausiai yra viena savaitė, o rajonuose gali būti ir visas mėnuo. Realiai taip ir buvo.
STT pareigūnai, darydami man spaudimą, sakė: „Kiek mums reikės, tiek tu ir sedėsi“. Todėl jiems buvo šokas, kai Panevėžio apygardos teismo sprendimu mano suėmimo pratęsimas buvo pripažintas neteisėtu. Bet tai jau įvyko post factum, kai buvau beveik po mėnesio paleistas iš areštinės.
Maža to, jie pareikalavo iš manęs 50 tūkst. litų užstato kaip paleidimo sąlygos. Tais laikais tai buvo milžiniški pinigai.
Kai Jūs pasakojate šiuos šiurpokus dalykus, pabrėžiate, kad visa tai buvo anksčiau, „anais laikais“. Tikrai susidaro įspūdis, kad kalbamės apie sovietmetį ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Bet juk viskas vyko 2012 metais. Lietuva jau trečią dešimtmetį ėjo teisinės valstybės keliu, buvo ES narė. 2012 metai buvo visai neseniai. Ir teisėsaugai buvo leidžiama šitaip elgtis?
Mano atvejis svarbus todėl, kad aš buvau bene pirmas, kuris viešai kalbėjo ir gynėsi. Ši byla susilaukė ypač daug viešumo. Paprastai tokiose bylose žmonės neturi galimybės komunikuoti, nekalba su visuomene. Institucijos dažniausiai irgi nieko nekomentuoja.
Tais laikais sulaikymas buvo skirtas, be kita ko, ir tam, kad žmogus negalėtų viešai gintis ir viešai komunikuoti. Ir pareigūnai iš manęs nesitikėjo mano viešojo laiško iš areštinės, kuriuo aš paneigiau visus man mestus kaltinimus ir pranešiau apie daromą spaudimą. Tai buvo beprecedentis atvejis.
Bet sugadinti gyvenimą Matuzui teisėsauga sugebėjo?
Jūs turbūt prisimenate, kas buvo Matuzas 2012 metais. Jis buvo, ko gero, politikas Nr. 2 konservatorių partijoje. Vienu metu net būta kalbų, kad, jei keistųsi vyriausybė, jis galėtų tapti premjeru. Jis buvo labai įtakingas konservatorius.
O Panevėžio miestas, kuriame jis buvo meru ir vėliau išrinktas į Seimą, tada buvo konservatorių forpostas. Ir štai po šitos bylos jis buvo visiškai išmestas iš politikos. Tai, kad jis buvo išteisintas, jau niekam nebuvo įdomu.
Tai buvo naudinga jo politiniams oponentams?
Taip. Urbšys per šią bylą atėjo į politiką, sukūrė savo politinį judėjimą, laimėjo rinkimus. Korupcijos klausimas Lietuvoje visada buvo jautrus ir aktualus. Bet su korupcija kovojančias institucijas ši istorija nemenkai diskreditavo. Manau, buvo padaryta didžiulė žala valstybei. Nes efektyviai kovoti su korupcija galima tada, kai antikorupcinėmis institucijomis visuomenė pasitiki ir su jomis bendradarbiauja.
Pateiksiu pavyzdį. Sutiksite, kad pasitikėjimas kariuomene labai svarbus valstybės atsparumui išorinėms grėsmėms, o pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis labai svarbus kovojant su vidaus grėsmėmis. Labai geras pavyzdys – policija, kuri tai suprato ir dabar tapo visai kitokia nei buvusi sovietinė milicija, ir tai įvyko tik per pastaruosius 5–7 metus. Ir dabar matome, kaip radikaliai pasikeitė visuomenės požiūris į policiją: žmones ja tiki ir pasitiki.
Galima suprasti policijos „tradicijas“, ateinančias iš sovietinės milicijos laikų. Bet juk STT – jau nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos darinys. Kaip paaiškintumėte – kodėl STT 2012 m. buvo tokia, kaip pasakojate?
Kaip jaunas Romualdo Ozolo ir Egidijus Bičkausko bendražygis, prisimenu, kaip kūrėsi STT. Vis dėlto STT formavo žmonės, atėję iš tuometės policijos sistemos. Ir kovai su korupcija reikėjo policinio kumsčio. Tačiau blogi dalykai atėjo kartu su jais.
Antai mūsų kariuomenė visiškai niekuo neprimena sovietinės kariuomenės: ji kūrėsi nuo nulio, jos kultūra, pagrindas– visai kitoks. Daugelis karininkų – Vakarų aukštųjų mokyklų absolventai.
O policija ilgą laiką mokėsi pagal rytietišką metodiką. Galbūt ji savitai efektyvi, tarkime, kovojant su organizuotu nusikalstamumu. Bet juk laikai keičiasi: banditai nebešaudo gatvėse. O tose institucijose pokyčiai dar kurį laiką nevyko.
Tai Jūsų pergalė teisme prieš STT ir prokuratūrą buvo ir pergalė prieš Tarybų Lietuvos likučius teisėsaugoje?
Taip. Ir tai, kad aš dabar su jais susitariau dėl taikos sutarties, yra beprecedentis atvejis. Pasiektas taikos susitarimas: trys institucijos – Teisingumo ministerija, STT ir Generalinė prokuratūra – sutinka, pripažįsta, sumoka už padaryta žalą.
Nežinau, ar iki tol yra buvę atvejų, kai pasiekiama taikos sutartis atlyginant už valstybės veiksmais padarytą žalą. Man atrodo, kad nėra buvę tokių atvejų. Kiek tai nuoširdus susitaikymas – parodys laikas.
Ir nors mane visi sveikina pasiekus šį susitarimą, man, kaip piliečiui, pikta. Piktina tai, kad reikia teistis su savo valstybe, o jai – sumokėti už savo pareigūnų veiksmus. Nėra jokio pergalės jausmo.
Ieškinio finansinė išraiška, jei gerai pamenu, buvo apie 230 tūkst. eurų. Ar tas taikos susitarimas 100 proc. patenkino šį lūkestį?
Taikos susitarimas – konfidencialus. Negaliu nei minėti konkrečios sumos, nei atsakyti į klausimą apie 100 proc. Nors aš neturiu, ką slėpti ir, jei priklausytų nuo manęs, tą sutartį viešinčiau. Tačiau matau, kad visuomenei yra įdomi istorijos pradžia, bet ne pabaiga.
Apskritai šitame ieškinyje piniginis žalos atlyginimo klausimas man nėra pagrindinis. Jis svarbus, bet ne pagrindinis. Tam, kad gaučiau iš valstybės žalos atlyginimą, pirmiausia turi būti susitarta dėl neteisėtų veiksmų pripažinimo. Nes tai reiškia, jog valstybė pripažįsta, kad mano atžvilgiu ji elgėsi neteisingai ir padarė man žalą.
O dėl pinigų – tėvų sveikatos aš negaliu įvertinti pinigine išraiška. Jei ši istorija mano a. a. tėvui sutrumpino gyvenimą, tai kaip aš galiu tai įvertinti šimtais tūkstančių? Arba kaip aš galiu įvertinti žalą, padarytą kitų mano artimųjų sveikatai? Kaip įvertinti tą įspaudą, kurį visi šie dalykai padarė man asmeniškai visam gyvenimui?
BNS skelbė Jūsų žodžius – „Džiugu, kad valstybė pripažįsta savo klaidas“. Bet buvo ir kitas Jūsų viešas teiginys – apie tai, kad teisėsaugos institucijos Jūsų net neatsiprašė. Tai kokia valstybės pozicija – pripažino savo klaidas, bet neatsiprašė? Neatsiprašo paprastai tas, kuris jaučiasi buvęs teisus.
Taip, sumokėjo pingus, bet neatsiprašė. Aš turėjau tokį prašymą, tačiau iš STT buvo kategoriškas „ne“. Kaip tai paaiškinti? Nežinau. Net ir derybų metu nuskambėjo pasakymas: „Juk jūs užsiimate lobizmu, o tai – rizikinga veikla“. Ir ta rizikinga veikla, supraskite, lemia ir tokias situacijas.
Yra toks senas milicininkų posakis – „tai, kad žmogus nepasodintas, yra ne jo nuopelnas, o mūsų darbo brokas“. Noriu tikėti, kad Lietuvai tai nebegalioja.
Bet jie lyg ir netiesiogiai pasakė, kad Jūs pats dėl visko kaltas, nors jie – neteisūs ir pralaimėjo teisme?
Taip. Jei būtumėte mokyklos mokytojas, tai niekas jumis ir nesidomėtų.
Kaip Jums tokia valstybės pozicija?
Tai nėra valstybės pozicija. Tai yra STT pozicija. Aš suprantu, kad ten kai kas tris kartus per save perlipo vien sutikdami taikiai susitarti su Romanovskiu. Bet ar tai teisinga?
Būnate apšmeižtas, tampomas po kalėjimus ir teismus, jums atlyginama žalą iš jūsų paties mokamų mokesčių, bet „atsiprašome“ jie pasakyti negali. Apgailėtina, ir tiek.
Vienintelis dalykas, kuris džiugina mano istorijoje – teismai parodė, jog jie iš tiesų yra nepriklausomi.
Nepaisant didelio teisėsaugos institucijų atkaklumo, buvo labai aiškiai sudėlioti išteisinamojo nuosprendžio argumentai, ir tai prisideda prie mano suvokimo, jog aukščiausioje instancijoje tiesa yra pasiekiama.