Jau du mėnesiai, kaip Ukrainos žemėje vyksta žiauriausias karas, kurį pradėjo Rusija. Ar dėl šio karo baisybių kaltas tik Putinas? Rusų rašytojas Jurijus Nagibinas ne karčiai pastebėjęs, kad didžiausia rusų liaudies kaltė yra ta, kad jie visada jaučiasi nekaltais savo pačių akyse. Apie kaltės ir moralės temas buvo diskutuojama ir „Info TV“ laidoje „Info TV su Rimvydu Valatka“.
Kalbėdamas apie moralės ir teisės santykį, advokatas atkreipė dėmesį, kad šios sąvokos ne visur sutampa.
„Teisė yra formalus dalykas. Jai būdingas formalumas. Ar tie formalumai atitinka moralę, čia yra kitas klausimas. Kartais moraliniai vertinimai keičiasi kur kas greičiau negu teisė. Manau, kad ryšys be abejonės yra. Plačiąja prasme mes ir sakome, kad teisė yra tai, kas yra moralu. Tai yra jos pagrindas. Bet, kadangi ji yra formali, tokiu atveju atrandame neatitikimų“, – aiškino G. Bartkus.
Nagrinėjant Rusijos piliečių kaltės dėl karo nusikaltimų Ukrainoje temą, teisininkas išskiria teisinį ir neteisinį lygmenis.
„Teisėje turime aiškius apibrėžimus, kas yra kaltė, kokios jos formos. Be abejonės sakome, kad kaltė turi būti individuali, turime tirti kiekvieno asmens santykį su veiksmu. (…) Kai kalbame apie visuomeninius reiškinius, kaltę galime suprasti kur kas plačiau. Kai sakau sau, kad esame kalti, kad kažko nepadarėme, tai jau yra neteisinis terminas“, – aiškino G. Bartkus.
Kartu advokatas atkreipė dėmesį valstybės kaltę.
„Bučos atveju galime aiškiai pasakyti, kad yra valstybės kaltė už atliekamus veiksmus“, – teigė G. Bartkus.
Pasak jo, šiuo atveju dar vienas svarbus klausimas – galimybė paprastiems žmonėms reikalauti iš valstybės jų prarasto turto atgavimo.
„Tas reikalavimas turi būti teikiamas ne kiekvienam Rusijos piliečiui, bet valstybei, tai, kuri vykdo veiksmus“, – aiškino G. Bartkus.
Teisinės sistemos problema
Tačiau kartu advokatas pastebėjo, kad mūsų teisinė sistema, kuri kalba apie karą, karo nusikaltimus, buvo sukurta Niurnbergo proceso arba Antro pasaulinio karo laikotarpiu.
„Mes šiandieną turime visai kitą situaciją. Tai buvo nugalėtojų teisė. Agresoriaus turtas niekada nebuvo taip pasklidęs po visą pasaulį. (…) Anksčiau prekybos santykius nutraukti būdavo daug lengviau, dabar jau vėl atsiranda poveikio priemonės, teisėje tai neatliepia. Ji sustojusi 1945 metais“, – aiškino G. Bartkus.
Jo nuomone, turėtų būti sukurti nauji instrumentai, kurie veiktų kaip saugikliai prieš karą ir agresorių.
„Jei naudosime tuos instrumentus, kurie susikūrė tada kaip nugalėtojų teisė, jie neveiks. Gera iniciatyva yra Hagos tribunolas, bet tam reikia nusikaltėlį atvesti ir pasodinti į suolą. To niekaip neišeina padaryti .
Iš kitos pusės matome žmones, kurie praranda turtą, bet matome to agresoriaus turtą Europoje. Tai palaukite, kodėl negalime jo paimti? (…) Galime laimėti tą karą, tik turime pagalvoti apie teisinės sistemos pertvarką, kad ji stabdytų, kad ji leistų nukentėjusiems kompensuoti (praradimus)“, – sakė G. Bartkus.
Propagandos efektas
Istorikas Darius Indrišionis laidoje kalbėjo apie Rusijos propagandos ir informacinio vakuumo problemą.
„Neperseniausiai, praėjusių švenčių metu, pačiam teko pabendrauti su žmogumi, kuris yra persisėmęs rusiška propaganda – dar iš tų laikų, kai ji buvo plačiai transliuojama pas mus iš įvairių televizijos ekranų. Nors aš puikiai tą žmogų pažįstu, ir žinau, kad mano ir jo moralinės vertybės yra labai panašios, trumpo pokalbio metu supratau, kad esame visiškai skirtingose prarajose“, – sakė D. Indrišionis.
Istorikas pasakojo, kad tas žmogus, kuris gyvenime labai daug praleido Rusijos informaciniame naratyve, ramiu veidu pasakojo, kaip internete stebėjo įrašus, kaip esą „Azovo“ batalionio naciai prievartauja ukrainietes moteris, ir rusų spec. pajėgos vyksta jų gelbėti.
„Tai yra visiškai kitas propagandos mastas“, – teigė D. Indrišionis.
Kartu jis pastebi vis didesnę masę žmonių norinčių atsiriboti nuo šito karo su tokia paprasta formuluote, kad „aš vis tiek nesigilinu pakankamai, kad viską žinočiau iki galo, todėl nesiimsiu spręsti iš viso“.
„Man atrodo, kad tai yra pavojinga formuluotė, nes ji veda į masinį abejingumą. Tas reiškiasi ir praktiniu lygmeniu, kai įvairios organizacijos, organizuojančios paramą Ukrainai, skelbia, kad parama po truputėlį mažėja. Kitas dalykas – ir visuomeniniu, Rusijai pajutus, kad yra abejojančių žmonių, jiems būtų lengviau prakišti įvairius propagandos naratyvus“, – sakė D. Indrišionis.
Kol kas laimi jėga
Dabartinius Vakarų veiksmus istorikas apibūdino kaip bandymą užmušti mešką kasos aparatu.
„Matome Vakarų pasaulį, kuris su pakankamai dideliu azartu teikia vis naujas sankcijas, stebi vidinę socialinę situaciją Rusijoje, kur po internetą plinta pokštai, kad yra Sachara, ir yra didelė teritorija, kurią žinome kaip Rusiją, kurioje „Sachara net“ (cukraus nėra – rusų.k.)“, – sakė D. Indrišionis.
Jo vertinimu, dabartinėmis sąlygomis, pasaulis bando naują politinį karinį eksperimentą, kiek globali pasaulio ekonomika yra pajėgi ekonominėmis priemonėmis paveikti agresorių.
„Kol kas matome, kad gryna karinė jėga, siunčiama Ukrainai, duoda didesnį pagrindą. Ir vėl mintimis grįžtame į Antro pasaulinio karo laikus, kai jėga dominuoja prieš politinius ir teisinius sprendimus“, – sakė D. Indrišionis.
Visą laidą kviečiame stebėti čia: