Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja M. Ališauskienė sako, kad nors giriamės tolerancija religinėms mažumoms, tuo pačiu visuomenėje apie daugelį jų vyrauja stereotipai, buitinis ir kitoks antisemitizmas, sektofobinės nuostatos. Kai kada viešai išsakomi teiginiai apie kitas religines bendruomenes religijotyrininkei primena ir karus su eretikais.
– Seimas ėmėsi svarstyti valstybės pripažinimą suteikti senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Kaip, būdama religijotyrininkė, šį žingsnį vertinate?
– Lietuvos teisinė sistema numato, kad religinės bendruomenės, kurios šalyje veikia 25 metus nuo pirminės registracijos, gali kreiptis į Seimą dėl valstybės pripažinimo statuso suteikimo. Šis statusas – tarpinis valstybės pripažinimo lygmuo tarp tradicinės religinės bendrijos ir registruotos religinės bendruomenės. Lietuvos Respublikos religijos politika yra viena labiausiai komplikuotų Europoje, ją galima vertinti kaip tam tikrą hierarchinį pliuralizmą.
Norėdama veikti legaliai, Lietuvoje religinė bendruomenė turi būti registruota. Registracijos metu jos doktrina, ritualai, bendruomeninė struktūra yra vertinamos Teisingumo ministerijos specialistų (kartais ir religijotyros specialistų), esant teigiamai išvadai, bendruomenė yra įregistruojama.
Tuomet religinė bendruomenė gali atsidaryti sąskaitą banke, nuomotis ar įsigyti patalpas, sulaukti tam tikrų mokestinių nuolaidų savo religinei veiklai, pavyzdžiui, nemokėti mokesčių už pajamas, gautas prekiaujant religine literatūra ir pan. Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ legaliai veikia Lietuvoje įstatymo numatytą laiką, t. y., 25 metus. Anot Teisingumo ministerijos pateiktos išvados, „Romuva“ atitinka valstybės pripažinimo statusą suteikiamoms bendruomenėms keliamus reikalavimus, todėl jų apsisprendimą siekti šio statuso vertinu kaip bendruomenei priklausančių teisių siekimą teisinėje valstybėje. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Senovės baltų religinė bendruomenė „Romuva“ per pastaruosius keliolika metų buvo viena sparčiausiai augančių religinių mažumų bendruomenė. Šiuo metu ji yra viena gausiausių religinių mažumų bendruomenių, savo narių skaičiumi gerokai viršijanti dalį tradicinių religinių bendruomenių.
– Ką šis Seimo žingsnis duotų praktikoje?
– Valstybės pripažinimas leistų „Romuvai“ dėstyti savo tikybą valstybinėse mokyklose. Bendruomenėje sudarytas santuokos būtų pripažįstamos valstybės. Mano turimomis žiniomis, tokių santuokų gausėja, tad daliai Lietuvos piliečių valstybės pripažinimo statuso suteikimas šiai bendruomenei leistų išvengti biurokratinių kliūčių registruojant sudarytą santuoką.
– Diskusijose Seime būta nemažai pašaipos ir skepsio neopagonių adresu. „Tai yra rusiškai lietuviškas pagonybės projektas“, – iniciatyvą įvertino konservatorius Arvydas Anušauskas. Kaip galite pakomentuoti tokią mintį? Ar joje matote racijos?
– Senovės baltų religinę bendruomenę, jos tikėjimą ir praktikas matau globalaus pagonybės, ikikrikščioniškų arba lokalių religinių tradicijų rekonstravimo sąjūdžio dalimi. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, spartėjančios globalizacijos, migracijos procesų kontekste žmonės ieško savojo, vietinio tapatumo bruožų. Atsigręžimas į senuosius ikikrikščioniškus tikėjimus ir praktikas yra tokių paieškų rezultatas.
Paminėtina ir tai, kad krikščionybė tapo viena pirmųjų globalių religijų dėl savo ekspansyvios misionieriškos veiklos pasaulyje. Neišvengiamai tokia veikla sulaukė ir vis dar sulaukia socialinės kritikos, pasipriešinimo įvairiose visuomenėse. Tokiu būdu susiformuoja sąlygos pagonybės judėjimui formuotis. Šiuo metu pagonybės judėjimai egzistuoja ir sulaukia nemažai sekėjų daugelyje Europos valstybių. Egzistuoja pagonybę studijuojančių mokslininkų tinklai, rengiamos tarptautinės mokslinės konferencijos.
– Konservatorius Andrius Kubilius siūlė nejuokauti šita tema, patarė prašyti Vyriausybės ir Vyskupų konferencijos išvados, ragino „nepadaryti didelių valstybinių klaidų“, turėdamas mintyje tai, kad rudenį Lietuvoje laukiama popiežiaus Pranciškaus vizito. Jo manymu, tokios religijos įteisinimas sunkiai suderinamas su krikščioniška Lietuvos istorija. Ką įžvelgiate tokiuose nuogąstavimuose?
– Lietuvos valstybės religijos politika apibrėžta 1992 m. Konstitucijoje, 1995 m. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme ir kituose teisės aktuose, kurie liečia, pavyzdžiui, švietimą, kultūros paveldo saugojimą, karinę tarnybą. Taip pat svarbi Lietuvos religijos politikos dalis yra 2000 m. pasirašytos sutartys su Šv. Sostu. Vis dėlto, analizuojant šiuos teisės aktus, neteko susidurti su nuostata, kad valstybė turėtų kreiptis į kurią nors religinę bendruomenę dėl kitos religinės bendruomenės „tinkamumo“ turėti vieną ar kitą statusą santykiuose su valstybe. Tokie nuskambėję politikų pasiūlymai kelia klausimų apie valstybės ir religijos santykius, apie diskriminaciją dėl religijos ir įsitikinimų religinių mažumų atstovams teisinėje valstybėje.
Jeigu kalbėtume apie krikščionybės Lietuvoje istoriją, verta prisiminti, kad esame vėliausiai Europoje krikštą priėmusi valstybė – istorikai šio fakto negali paneigti. Krikščionybei ir konkrečiai katalikybei gana sunkiai sekėsi įsitvirtinti ir tik kontrreformacija galiausiai įtvirtino katalikybę kaip dominuojančią religinę tradiciją šalyje. Sociologiškai vertinant, visos visuomenės turi socialines institucijas, atliekančias religijos funkcijas, tad neišvengiamai ir iki krikščionybės Lietuvoje egzistavo tikėjimai ir praktikos, kurios negali būti siejamos su šia religija. Kitas svarbus aspektas, apie kurį kalba religijotyrininkai – religijos apibrėžties problema. Kitaip tariant, kas pasako, kas yra religija, o kas ne. Svarbu pabrėžti ir tai, kad mokslinis ir visuomenėje naudojami religijos apibrėžimai gali skirtis.
Vakarų visuomenėse dažniausiai religijos apibrėžtis siejama su dominuojančia religine bendruomene, įprasta, jog visuomenėje religija laikoma dominuojanti religinė bendruomenė, Lietuvoje tai būtų Romos katalikybė. Taip pat galima stebėti tam tikrus religinio pliuralizmo rėmus, kuriuos visuomenė toleruoja, pavyzdžiui, į šiuos rėmus patenka kitos krikščioniškos, o kartais nekrikščioniškos bendruomenės. Lietuvoje dažnai sutinkamas pasakymas, kad garsėjame tolerancija religinėms mažumoms, tačiau tuo pačiu visuomenėje vyrauja stereotipai apie daugumą religinių mažumų, buitinis ir kitoks antisemitizmas, sektofobinės nuostatos. Taip pat vyrauja nuostata iš krikščionybės, dažniausiai katalikybės pozicijos, vertinti kitaip tikinčius, kai kada viešai išsakomi teiginiai apie kitas religines bendruomenes primena ir karus su eretikais.
Popiežiaus vizito paminėjimas svarstant Senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ įteisinimą kelia tuos pačius klausimus apie valstybės ir religijos santykius. Skaitytojui turbūt bus įdomu sužinoti, kad šio vizito metu popiežius lankys ir Estijos katalikų bendruomenę, kuri savo skaitlingumu yra mažesnė už Lietuvoje Senovės baltų tikėjimą išpažįstančių žmonių skaičių (nors ne visi jie priklauso valstybės pripažinimo siekiančiai „Romuvos“ bendruomenei). Būdama dar mažesnė savo narių skaičiumi, Estijos katalikų bažnyčia turi tarptautinę sutartį, reguliuojančią jos ir Estijos santykius.
– Idėją kritikuoja ir apžvalgininkas Rimvydas Valatka: „Viduramžiais nebuvo ir senovės baltų religijos. Mokslininkai sako, kad iki XIX a. vidurio nebuvo nė pačių baltų. Bet Seimas po pateikimo, 67 tautininkų balsais prieš 10 kosmopolitų, o 19 tautinių lapausių susilaikius, pritarė tam, kad valstybė pripažintų senovės baltų religinę bendriją. Apeiginiai šokiai aplink ugniakurą, vaidilutės su gintariniais dantimis ir krivių krivaičiai ES darniai atsvers airių atsimetimą.“
– Jeigu istorinis argumentas būtų svarbiausias vertinant šiuolaikinius reiškinius, sociologai ir antropologai greičiausiai neturėtų darbo. Tačiau darbo yra apstu, o šiuolaikinių visuomenių tyrimai, tikėtina, leis ateinančioms kartoms turėti empiriniais duomenimis grįstų įrodymų apie įvairių socialinių reiškinių egzistavimą.
Grįžtant prie Senovės baltų religinės bendruomenės, sociologai ir antropologai klausia, ko žmonės ieško tokiose religinėse bendruomenėse, o taip pat kelia klausimus, kodėl kai kurios visuomenės grupės priešinasi kitų religinių grupių legitimavimui. Visuomenės diskusijose dėl Senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ galime stebėti religinių grupių konkurencijos kovas, dominuojančios religinės bendruomenės, jei tiksliau, dviejų krikščioniškų bendruomenių – Romos katalikų ir evangelikų liuteronų – atstovų gana intensyvų priešinimąsi. Diskusijos dažnai įgyja teologinį pobūdį, sprendžiama apie „Romuvos“ tradiciškumą, tikėjimo ir praktikų originalumą, tačiau žvelgiant iš krikščioniškos pozicijos.
Galima sakyti, kad vertinant kitas religines bendruomenes, viešojoje erdvėje dominuoja krikščioniškas etnocentrizmas. Šiose diskusijose įžvelgiu ir norą „nureliginti“ Senovės baltų religinę bendruomenę „Romuva“, bandant parodyti neva tik kultūrinę jos prigimtį. Tokiu būdu religija yra priešpastatoma kultūrai, nors, žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, religija yra kultūros dalimi. Tačiau, kaip jau ir minėjau, gana dažnai socialinių reiškinių sampratos, naudojamos visuomenėje ir mokslininkų, išsiskiria.
– Filosofė Nerija Putinaitė feisbuke paskelbė, kad siūlymas šiuo metu praktikuojamą pagonybę įteisinti kaip tradicinę yra niekuo nepagrįstas. Jos teigimu, lietuviškoji pagonybė yra naujojo amžiaus (new-age'inis) produktas, o iš dalies ir sovietinis. N. Putinaitės aiškinimu, sovietų valdžia, kovodama prieš katalikybę ir krikščionybę apskritai, skatino neva „pagoniškas“ tradicijas – įteisino Jonines, vystė neva „tradicinius“ papročius (kaip kad piršlio korimą per vestuves). Ar sutinkate su N. Putinaitės įžvalgomis?
– Naujojo amžiaus (New Age) religinis judėjimas susiformavo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose ir vėliau paplito Vakarų visuomenėse. Jo tikslas – laukti naujojo tūkstantmečio, kuris kokybiškai turėtų pakeisti gyvenančiųjų žemėje gyvenimą. Anot šio religinio judėjimo, naujajame amžiuje žmonės gyvens kokybiškai kitokį gyvenimą, įsivyraus taika. Naujojo amžiaus judėjimas susiformavo spartėjančios globalizacijos procesų kontekste, jo doktrina ir praktikos apima įvairių religinių tradicijų elementus. Atėjus naujajam tūkstantmečiui, Naujojo amžiaus judėjimas transformavosi ir šiuo metu religijotyrininkų yra įvardijamas kaip dvasingumo sąjūdis, kuris dažnoje Vakarų visuomenėje užėmė bažnytinio, institucionalizuoto religingumo vietą.
Moksliniai tyrimai taip pat parodė, kad Naujojo amžiaus ir pagonybės judėjimus renkasi labai skirtingos žmonių grupės, jie ieško skirtingų atsakymų į kylančius egzistencinius ir ontologinius klausimus. Naujojo amžiaus judėjimuose dalyvauja dvasingumo ieškotojai, tam tikri dvasiniai turistai, ieškantys ir formuojantys savitas religingumo sistemas su individualizuotomis doktrinomis ir praktikomis. Tuo metu pagonybės judėjimus renkasi žmonės, ieškantys savojo etninio tapatumo, susisaistę su tam tikra geografine vietove, neretai pagoniškuose judėjimuose galime aptikti nacionalistines nuostatas palaikančius žmones.
Argumentas dėl pagonybės kaip tam tikro sovietinio laikotarpio relikto, sakyčiau, ne visai atitinka tikrovę. Nes, kaip minėjau, tuo pačiu istoriniu laikotarpiu formavosi panašūs sąjūdžiai ir kitose valstybėse, kurios nebuvo paliestos sovietinės patirties. Galima būtų kalbėti apie sovietinės valdžios santykį su pagonybės judėjimu, tačiau turint omenyje tuo metu buvusias sąlygas religijos laisvei reikštis individualiu ir bendruomenės lygmenimis, galima suprasti ir bendruomenės nuostatas neatskleisti savo religinių praktikų. Mano žiniomis, „Romuvos“ bendruomenės įkūrėjas Jonas Trinkūnas buvo sulaukęs KGB dėmesio už savo veiklas šioje bendruomenėje.