Klausimynu su DELFI pasidalijęs biomedicinos mokslų daktaras, profesorius, gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga patikino, kad norint tiksliau įvertinti individualius rūkymo ypatumus, paprastai naudojamas sudėtingesnis testas, kurį pildo pacientas, bet interpretuoja gydytojas.
Šį testą sudaro 21 teiginys (kiekvienam tipui – po 3 teiginius, kuriuos tiriamasis įvertina 1-5 balais).
„Balų suma 9 ir daugiau reiškia, kad tiriamajam būdingas atitinkamas rūkymo tipas. Skiriami šie rūkymo tipai: stimuliuojantis rūkymas, hedoniškas, kai rūkymas teikia malonią patirtį, socialinis arba bendravimo, kai rūkoma daugiau dėl kitų rūkančiųjų įtakos, manipuliacinis, kai reikšmingas yra rūkymo veiksmų ritualas, narkomaninis, reiškiantis fizinę priklausomybę, automatinis, kai užsirūkoma sąmoningai to nesuvokiant ir raminantis arba priešstresinis rūkymas“, – pasakojo jis.
Anot gydytojo, dažniausiai žmonėms būdingas kelių tipų derinys, kuriam nors vyraujant.
„Rūkymo tipo nustatymas padeda numatyti galimus sunkumus nutraukus rūkymą bei parinkti tinkamesnę taktiką ir išvengti recidyvo“, – testo svarbą aiškino jis.
DELFI siūlo nusistatyti savo rūkymo tipą:
Ką reiškia rezultatai?
A – stimuliuojantis rūkymo tipas reiškia, kad užsirūkęs pacientas jaučiasi budresnis, energingesnis, darbingesnis, geriau sukaupia dėmesį. Tačiau tai nėra pozityvus rūkymo poveikis: esant fizinei priklausomybei nuo tabako, kurį laiką nerūkius ir dėl to sumažėjus nikotino koncentracijai kraujyje, pacientas pradeda blogiau jaustis, o eilinė nikotino dozė tik atstato įprastinę normalią savijautą. Metančiam rūkyti šio tipo pacientui gali kilti sunkumų, jeigu jo darbas įtemptas ir reikalaujantis nuolatinio budrumo (pvz., vairuotojams). Tokiais atvejais patartinos natūralios tonizuojančios priemonės – mankšta, vandens procedūros, augaliniai preparatai (eleuterokokas ir kt.). Dar geriau būtų bandyti mesti rūkyti atostogų metu.
B – hedoniško rūkymo tipo atveju rūkymas yra papildoma maloni juslinė patirtis, teikiama skonio, kvapo, rūkymo ritualo ir atpalaiduojančio nikotino poveikio. Šio tipo rūkantieji nerūko bet ko ir bet kur, jų fizinė priklausomybė dažniausiai menkai išreikšta ir jie galėtų nesunkiai apsieiti be rūkymo, tačiau prieštaringa motyvacija trukdo apsispręsti ir didina recidyvo tikimybę. Tokiu atveju psichologinė pagalba turėtų būti nukreipta perorientuojant vertybes taip, kad su rūkymu susijusios malonios patirtys vertybių skalėje nebūtų aukščiau už sveikatos, finansinius ir kitus metimo motyvus. Vertinant šio tipo rūkymą reikia turėti omenyje, kad fizinės priklausomybės atveju rūkantysis gali vadinti malonumu pasitenkinimą, patiriamą numalšinant taip vadinamą „nikotininį troškulį“, jaučiamą kurį laiką nerūkius.
C – socialinis rūkymo tipas būdingas rūkantiesiems, kuriems svarbi aplinkinių įtaka. Dažniausiai tai pradedantys rūkyti paaugliai ir jauni žmonės, dar netapę fiziškai priklausomais nuo tabako. Jų rūkymą skatina ir palaiko bendravimas su kitais rūkančiaisiais. Priklausymas nuo aplinkinių rūkymo gali išlikti ir suaugus. Tokiems rūkantiesiems artimųjų, draugų ir bendradarbių rūkymas gali tapti rimta kliūtimi metant rūkyti. Šio tipo rūkantiesiems labai svarbi aplinkinių socialinė parama. Jiems patariama mesti ne vieniems, o sutarus su kitais, kad šie nerūkytų šalia metančiojo ar kitaip jo neprovokuotų. Taip pat patariama jų motyvaciją sustiprinti sutartimi, lažybomis ar kitokiais įsipareigojimais.
D – manipuliacinio rūkymo tipo atveju rūkančiajam yra svarbus pats rūkymo veiksmų ritualas. Jis pats savaime gali veikti raminančiai, kaip atitraukiantis dėmesį ir padedantis atsipalaiduoti veiksmas. Kartojamas tūkstančius kartų, ypač tam tikrose situacijose, jis tampa stipriu įpročiu ir sąlygoja psichologinę priklausomybę. Metant rūkyti šio tipo rūkantiesiems patariama po ranka turėti kažkokį cigaretės pakaitalą, kartu vartojant kramtomąją gumą ar ledinukus.
E – narkomaninis rūkymo tipas rodo fizinę (farmakologinę) priklausomybę nuo tabako (nikotino). Apie 80 proc. visų reguliariai rūkančiųjų yra fiziškai priklausomi. Narkomaninio rūkymo tipo nustatymas reiškia, kad yra indikacijos pakaitinei terapijai nikotinu.
F – automatinis rūkymo tipas nustatomas daug metų rūkantiesiems, kada susiformuoja rūkymo automatizmas. Rūkantysis dažnai savo užsirūkymo sąmoningai nesuvokia ir neatsimena. Metant rūkyti šio tipo rūkantiesiems patartina pašalinti iš savo aplinkos cigaretes ir kitus su rūkymu susijusius daiktus.
G – raminantis arba priešstresinis rūkymas yra dažniausiai nustatomas rūkymo tipas. Rūkymo ritualas kartu su nedidele nikotino doze gali veikti raminančiai, o užsirūkymas streso metu dažnai būna reguliaraus rūkymo pradžia. Tačiau susiformavus priklausomybei nuo tabako, rūkymas tampa būtinu palaikyti įprastinei psichikos būklei bei normaliai savijautai. Mažėjant nikotino koncentracijai kraujyje, rūkantysis pradeda jausti pirmuosius abstinencijos požymius – diskomfortą (nerimą, apibūdinamą žodžiais „kažko trūksta“), kuris praeina užsirūkius. Streso metu šis poreikis ramintis cigarete padidėja. Dėl to dažnai patiriantiems stresą, dirbantiems įtemptą ar pavojingą darbą, turintiems psichologinių problemų ar neurotiškiems asmenims metimas rūkyti gali būti nesėkmingas netgi gydant nikotino preparatais. Tokiais atvejais gali prireikti psichoterapeuto ar psichologo pagalbos. Autogeninė treniruotė ir kiti psichinės savireguliacijos būdai gali padėti mesti ir išvengti recidyvo.
„Vienas rūkymo tipas diagnozuojamas retai, dažniausiai nustatomas kelių tipų derinys. Suaugusiems rūkantiesiems dažniausiai pasitaiko raminantis arba/ir stimuliuojantis rūkymo tipas kartu su fizine priklausomybe (narkomaniniu rūkymo tipu). Todėl daugumai reguliariai rūkančiųjų rūkymas nėra vien tik įprotis, bet psichinės būklės reguliavimo būdas, sąlygotas priklausomybės ir kartu ją palaikantis“, – rezultatus komentavo gydytojas.