Ties pragaro zona: kartais vyrai atkrinta per moteris ir seksą

Jų užduotis – išsikapstyti iš pragaro ir grįžti į normalų gyvenimą, kurį patys sugriovė tapę narkomanais. Galimybę ištrūkti vyrams ir moterims suteikia Linksmakalnyje įsikūrusi reabilitacijos įstaiga „Sugrįžimas“. Tereikia pasiryžti. Bet tai nėra paprasta.

Demonai nerimsta

„Kai pats nustojau vartoti narkotikus, į tą pusę net žiūrėti nenorėjau. Apie narkomanus, prašiusius padėti, galvojau: „Tegul kapstosi patys“, – sakė viešosios įstaigos „Sugrįžimas“ direktorius Valdas Šiškus, šešioliktus metus vadovaujantis priklausomybės ligų reabilitacijos centrui „Sugrįžimas“.

Šioje įstaigoje tikslą pasiekia maždaug 60 proc. savo gyvenimą keisti bandančių narkomanų, 28 proc. lieka ties pragaro zona – nebūna nuolat apkvaitę, bet, kaip sakoma, kartais užgeria arba svaiginasi kvaišalais. 12 proc. taip ir nepajėgia pasikeisti – po tam tikro reabilitacijos laiko pralaimi savo demonams ir lieka jų valdomi.

V. Šiškų įkvepia sėkmės istorijos. Kad ir ši: regis, po sklandžios reabilitacijos jaunas vyras vėl atkrito – tapo narkomanu. Tačiau vis dėlto surado jėgų – grįžo į Linksmakalnį ir taip ryžtingai suėmė save į rankas, kad ne tik atsikratė priklausomybių, bet įgijo magistro laipsnį ir tapo dėstytoju.

„Buvo visko. Statai, puoselėji, rūpiniesi, ir staiga viskas beprasmiškai sugriūna. Tačiau kai bendrauju su žmonėmis, kurie susitvarkė savo gyvenimą, turi vaikų, darbą ir 10–15 metų nevartoja narkotikų, išsiverčia be alkoholio, suprantu, kad verta daryti tai, kuo mes čia užsiimame“, – patikino V. Šiškus.

Ne greitoji pagalba

Narkomanų reabilitacijai „Sugrįžime“ naudojama Amerikoje šešis dešimtmečius tobulinta programa „Daytop“, aprėpianti vidaus taisykles, dienotvarkę, tarpusavio bendravimą ir pan. Taikoma 12 žingsnių programa, padedanti dvasiai išgyti.

„Dažnai mums paskambina priklausomo žmogaus tėvai ar giminės ir sako: „Padėkite! Mes jums atvešime tą nelaimingą žmogų, paimkite jį. Bet mes taip nepriimame. Būtina sąlyga – turi skambinti pats žmogus. Jei jis nenorės, pradėti neverta. Prievarta yra bejėgė. Taip būdavo senais laikais, kai atveždavo atrakintus nuo radiatoriaus. Tokie antrą dieną pabėga. Kiti sako: „Mes čia ilgai būti negalime, mums reikia pasveikti labai greitai. Tada patariame kreiptis į greitąją. „Sugrįžime“ būtina laikytis bendrosios tvarkos, parengtos specialistų-praktikų“, – atkreipė dėmesį V. Šiškus.

Savo noru į reabilitacijos centrą atvykęs priklausomas žmogus yra integruojamas į bendruomenę. Surengiamas susirinkimas, kuriame jo klausiama, kodėl atėjo, ko tikisi, kokios bėdos prispaudė, ar yra motyvacijos toms bėdoms įveikti.

Paskui naujajam bendruomenės nariui skiriamas globėjas, kuris dvi savaites praleidžia su juo. Globėjo dėka naujokas įpranta laikytis vidaus taisyklių. Jei po dviejų savaičių noras reabilituotis nedingsta ir bendruomenės nariai neprieštarauja, narkomanas pradeda gyventi pagal darbinę reabilitacijos programą.

Išbandymų pakopos

Pirmoji šios programos fazė trunka nuo 2,5 iki 3 mėnesių. Per šį laikotarpį ligoniui niekas negali skambinti, jis negali bendrauti su savo artimaisiais ir pažįstamais.

„Artimieji yra išvarginti, daug metų besiplūkiantys tomis problemomis, todėl atsiribojimas padeda sveikti ir priklausomam žmogaus ir artimiesiems. Per šią fazę klientas atlieka tam tikras užduotis. Paskui laiko nedidelį egzaminą ir pereina į antrąją fazę. Šiuo laikotarpiu jam tenka daugiau atsakomybės ir pareigų. Kas antrą savaitę jau gali bendrauti su artimaisiais. Po pusės metų jis pereina į trečiąją fazę. Jai baigiantis, jau žino savo problemas, moka su jomis kovoti ir gali susitikti su artimaisiais. Ketvirtosios fazės laikotarpiu ieškoma darbo, kartais pasirenkama studijų kelias. „Sugrįžimą“ žmogus palieka jau radęs užsiėmimą. Grįžta gyventi arba į namus, arba nuomojasi butą su tais, kurie anksčiau yra lankę reabilitacijos centrą“, – pasakojo įstaigos vadovas.

Pasak V. Šiškaus, labai svarbu, kad iš centro išėjęs žmogus patektų į morališkai švarią aplinką.

„Patariame lankytis anoniminių alkoholikų susibūrimuose, bažnyčioje ir bandyti įsilieti į tas bendruomenes, pavyzdžiui, bažnyčioje padėti tvarkyti aplinką ar ūkį. Nuolat primename, kad visiškai pasveikti neįmanoma, visada reikia likti budriam. Kartais vyrai atkrinta per moteris – neieško naujų santykių, bet, pavyzdžiui, dėl sekso grįžta į senąją aplinką, kurioje viešpatauja jį sužlugdę įpročiai“, – apie pasikartojančių nuopuolių priežastis pasakojo V. Šiškus.

Jis pabrėžė, kad gydomosios programos pagrindas yra vidinis tobulėjimas. „Mokome elgtis su pinigais, ugdome abipusį pasitikėjimą: nerakiname durų, neslepiame daiktų. Pasitikėjimas veikia teigiamai, nes iki tol nuo jų viskas buvo rakinama. Vagysčių čia niekada nepasitaikė. Yra kategoriškas nurodymas – centre negali būti jokio smurto: nei fizinio, nei emocinio. Jokių keiksmažodžių. Kodėl žmonės nesveiksta kalėjime? Nes ten jie patiria emocinį smurtą. Kaip pomidorų neužauginsi žiemą, taip emociškai nešvarioje aplinkoje netapsi atsparesnis blogam poveikiui ir nesikeisi iš vidaus“, – įsitikinęs „Sugrįžimo“ vadovas.

Svarbu ir kiaušiniai

Centro bendruomenės narių darbotvarkė yra gana griežta. Žiemą jie keliasi 7 val., 7.15 val. – mankšta ir krosas: nubėga apie porą kilometrų. Tada prausiasi, tvarkosi kambarius ir pusryčiauja. 8.30 val. vyksta rytinis susirinkimas, kur aptariama savijauta, prasidėjusios ir artimiausių dienų planai. Vėliau – psichologo arba socialinio darbuotojo paskaita.

Kasdien nuo trijų iki penkių valandų skiriama vadinamajai darbo terapijai – tvarkomas centro ūkis. Vienas lengviausių darbų – rūpintis vištomis.

„Valgome tik mūsų vištų padėtus kiaušinius, nes jie daug skanesni nei pirktiniai. Anksčiau laikėme kalakutų ir kiaulių, tačiau dabar to atsisakėme. Ūkis nėra didelis, tačiau darbų užtenka“, – pasakojo V. Šiškus.

Savaitgaliais kūrenama pirtis, organizuojamos išvykos, susitikimai su artimaisiais, vyksta sporto varžybos.

Pinigai – bloga motyvacija

Dabar reabilitacijos centre savo naują ateitį bando kurti per 20 žmonių. Apie 80 proc. sudaro vyrai. Pasak V. Šiškaus, tokia vyrų ir moterų proporcija beveik nekinta.

Ir 2000-aisiais, kai centras įsikūrė, ir dabar nuolat tenka sukti galvą dėl lėšų. „Apie suklupusių žmonių grąžinimą į visavertį gyvenimą Lietuvoje kalbama gana daug, bet realūs darbai yra labai maži. Retas žino, kad valstybės biudžete apskritai nėra vadinamosios eilutės, kurioje būtų numatytos lėšos asmenų reabilitacijai. Siekiame, kad tokia eilutė atsirastų“, – sakė V. Šiškus.

Jis informavo, kad reabilitacijos centrai Lietuvoje iš valstybės gauna tik pusę reikalingų lėšų.

„Kitą dalį lėšų skiria rėmėjai, pinigais prisideda ir centro gyventojai. Išsiverčiame. Juk ten, kur dvidešimt pavalgo, galima rasti kuo pavaišinti ir dar keletą. Ateina tokių, kurie visiškai nieko neturi – nei skatiko, nei galinčių paremti artimųjų, net tėvai jų atsisakę. Aišku, mes tokių neatstumiame. Bet žmogus turi suvokti, kad gyvenimas jam duoda avansu ir jam galbūt kažkada tai reikės atiduoti kitam“, – pabrėžė V. Šiškus.

„Sugrįžimo“ direktorius atkreipė dėmesį, kad į pelną orientuoti centrai neturi ateities. Anot jo, visi centrai, įkurti dėl pinigų, jau uždaryti.

„Man pinigai nebuvo ir nėra svarbiausia. Kai Linksmakalnyje įkūrėme centrą, pirmuosius dvejus metus negaudavau jokios algos. Padedant giminėms ir keliems klientams, patys sutvarkėme apleistą teritoriją ir pastatus: įvedėme minimalų šildymą, kanalizaciją. Maisto atveždavo mano tėvas ir kiti mus palaikantys žmonės. Pastatą išsipirkome per 2 metus už 7 tūkst. litų. Man tai buvo dideli pinigai“, – įsikūrimo Linksmakalnyje akimirkas prisiminė V. Šiškus.

Tikisi supratimo

Dabar vienas didžiausių jo rūpesčių – įsteigti baigusiems reabilitacijos programą žmonėms skirtus adaptacijos namus, kuriuose tam tikrą laikotarpį gyventų ir būtų stebimi.

„Esu gerai susipažinęs su užsienio patirtimi, žinau, kaip veikia išbandyta ir pasiteisinusi sistema. Ten, kur yra adaptacijos namai, reabilitacijos efektyvumas labai padidėja – pasveiksta net 92 proc. priklausomų žmonių “, – atkreipė dėmesį V. Šiškus.

Netrukus dėl adaptacijos namų įsteigimo jis planuoja kreiptis į Kauno miesto savivaldybę, kad ši skirtų tinkamas patalpas.

„Tikiuosi, kad būsiu suprastas. Turiu užtektinai argumentų, tačiau reikia, kad būtų norinčiųjų į tuos argumentus nuoširdžiai įsigilinti“, – pabrėžė „Sugrįžimo“ vadovas.

V. Šiškus atkreipė dėmesį, kad tarp Linksmakalnio gyventojų ir centro bendruomenės narių nepasitaikė jokių nesusipratimų ar kriminalinio pobūdžio atsitikimų, kurių dažnai baiminasi gyventojai.

„Kai čia ėmėme kurtis, pasirodė publikacijų, kad mūsų nariai vaikščios kruvini ir gąsdins močiutes. Tikrai nieko panašaus nebuvo. Visi jau suprato, kad mes niekam netrukdome, esame taikūs ir atsakingi“, – patikino reabilitacijos centro „Sugrįžimas“ direktorius.