Žaibo trenkti jaunuoliai atsipirko gyvybei nepavojingais odos nudegimais. Vienam jų lemtingomis tapo vos keliolika sekundžių – gyvybės ženklų nerodžiusį jaunuolį dar iki atlekiant greitajai spėjo atgaivinti atsitiktinai nelaimės vietoje buvusi ilgametė ligoninės slaugytoja.
Per patį gimtadienio įkarštį šeštadienį prapliupus liūčiai trys iš rajono atvykę bičiuliai paaugliai nulėkė slėptis po aukštu žilvičiu ties Nevėžio upe. Netoliese palapinėse glaudęsi žmonės pasakoja prie medžio pamatę šviesos pliūpsnį ir išgirdę garsą, primenantį sprogimą.
Įvykio liudininku tapusio panevėžiečio Raimundo Liubino akyse visi trys jaunuoliai, smūgio jėgos nublokšti per porą metrų nuo medžio, krito tarsi pakirsti.
„Iš pradžių pagalvojau, kad vaikinukai petardą po medžiu susprogdino, bet staigiai perskrodė mintis: žaibas!“ – pamena R. Liubinas.
Vyriškis pats pirmas prilėkė prie parkritusių jaunuolių. Du iš jų gulėjo kniūbsti.
„Prišokau prie pirmojo, nugaroje buvo matyti marškinėliuose išdegusi 15–20 centimetrų skersmens skylė. Atverčiau – apdegusi ir krūtinė, bet vaikas kvėpavo. Dar sugebėjo paklausti, kas čia buvo. Prilėkėm prie kito, atvertėm – į aplinką nereagavo, bet kvėpavo! O trečiasis jokios gyvybės nerodė“, – siaubingos akimirkos įsiminė R. Liubinui.
Vyras neigia po nelaimės pasigirdusias kalbas, esą perkūnijos metu paaugliai kalbėjo mobiliuoju telefonu. Jis tikina matęs, kad mobiliųjų vaikai nebuvo išsitraukę.
Visiškas atsitiktinumas, kad kirtus žaibui po medžiu tebuvo trys bičiuliai. Vos prieš keletą minučių po juo nuo lietaus glaudėsi nemažas būrys miesto gimtadienio dalyvių, tačiau griaudint perkūnijai žmonės susirado saugesnių užuovėjų.
Slaugytoją atsiuntė pats likimas
Liudininkai likimo dovana vadina nelaimės vietoje buvusią medikę. Respublikinės Panevėžio ligoninės Kardiologijos skyriaus slaugytoja Vilija Kūnaitienė buvo viena iš savanorių, padėjusių organizuoti prieš pat liūtį pasibaigusias drakonų valčių varžybas. Kartu su organizatoriais nuo lietaus ji slėpėsi dar nespėtoje išardyti palapinėje. Išvydusi žaibo pakirstus jaunuolius, slaugytoja iš palapinės pasileido nelaimėlių link.
Anot V. Kūnaitienės, vieno jų būklė buvo labai prasta: paauglys nebekvėpavo, pradėjo mėlynuoti, medikė nebegalėjo apčiuopti jo pulso. Vaikino raumenys buvo taip įtempti, kad nepavyko net praverti kvėpavimo takų pražiodant burną.
Sulėkę žmonės puolė į paniką, kažkas iškvietė greitąją, o slaugytoja, nieko aplink nematydama, gelbėjo vaikino gyvybę darydama širdies masažą. Tik po keliolikos sekundžių ėmė rastis gyvybinės funkcijos: sugrįžo kvėpavimas, pasijuto pulsas.
Greitosios automobilis į Respublikinės Panevėžio ligoninės priimamąjį visus tris paauglius atvežė jau sąmoningus.
V. Kūnaitienei širdis atlėgo tik tada, kai pati pasiskambinusi kolegoms į priimamąjį išgirdo, kai vaikų gyvybei pavojaus nebėra.
Daugiau nei 30 metų Kardiologijos skyriuje slaugytoja dirbanti V. Kūnaitienė apie įvykį nedaugžodžiauja. Per keliolika lemtingų sekundžių paauglį į gyvenimą sugrąžinusi medikė kuklinasi, esą nepadariusi jokio žygdarbio.
„Kol atvažiavo greitoji, tiesiog dirbau savo darbą. Per gyvenimą daug yra tekę žmonių gaivinti. Tam ir esu medikė, kad padėčiau kitiems, nesvarbu, kur bebūčiau“, – dėmesio vengia V.Kūnaitienė.
Vis dėlto medikė prasitaria, kad tos sekundės ir jai atrodžiusios kaip amžinybė.
„Ką čia slėpti, ir pačiai buvo stresas, reikėjo veikti žaibiškai, kiekviena sekundė buvo auksinė“, – „Sekundei“ sakė slaugytoja.
Tik po to, kai paauglius išvežė greitosios medikai, mačiusieji įvykį pradėjo prisiminti jo detales. Liudininkai pasakoja, kad supanikavusioje minioje atsirado moterėlių, atsivertusių iš rankinių išsitrauktas maldaknyges.
Į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių paguldyti paaugliai vis dar tebėra stebimi. Jei jų sveikata nepablogės, artimiausiu metu jaunuolius planuojama perkelti į Chirurgijos skyrių.
Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjos Eugenijos Reinikovienės teigimu, didžiulė elektros iškrova vaikus apdegino, tačiau, laimė, neperėjo per širdies raumenį. Dviem vaikams nudegusios nugaros, vienam petys, visiems trims apdegintos pėdos. Pasak gydytojos, antro trečio laipsnio nudegimai nėra pavojingi gyvybei, ir, manoma, žaizdos užgis be operacijų.
Vieno iš žaibo kirtį gavusių paauglių tėtis stebisi, kad vaikus nelaimė lyg vijosi.
„Jie tik pusvalandį spėjo šventėje pasibūti. Jie gerai žinojo, kad griaudžiant negalima slėptis po medžiais. Vos minutę ten tepastovėjo, matė, kad žmonės sulindę į palapines, ruošėsi į kurią ir patys perbėgti, o daugiau nieko nebeprisimena“, – pasakojo Arvydas.
Anot tėčio, nuo šiol šeima sūnaus gimtadienį švęs du kartus per metus. Arvydas svarsto, kad dabar perkūnija jų šeimoje kels didžiausią baimę.
„Žmona ir taip perkūnijos siaubingai bijodavo, o dabar dar labiau bijos“, – supranta tėtis.
Per sezoną – tūkstančiai žaibų
Lietuvoje žaibai kasmet pareikalauja kelių žmonių aukų. Pernai rugpjūčio pabaigoje žaibas vietoje mirtinai nutrenkė moterį, su sutuoktiniu atvykusią į Kristaus Karaliaus katedros kapines Ramygalos g.
Iš automobilio išlipęs vyras atidarė automobilio bagažinę, kai pasigirdo griaustinis ir plykstelėjęs žaibas trenkė į mašinos dureles atsidariusią ir iš jos belipančią moterį. Ji be gyvybės ženklų krito ant žemės.
Atvykusi greitoji moterį mėgino gaivinti, tačiau nesėkmingai. Nuo žaibo iškrovos panevėžietė mirė – moteriai sustojo širdis.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, žaibai šiemet Lietuvoje jau sukėlė 32 gaisrus (pernai per tą patį laikotarpį – 67). Nuo žaibo išlydžių supleškėjo 10 ūkinių pastatų ir užsidegė penki gyvenamieji namai.
Hidrometeorologai Panevėžio rajone per metus fiksuoja vidutiniškai 25-ias dienas su perkūnija. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos automatine žaibų aptikimo sistema Panevėžio rajone 2013 m. registruoti 3209 žaibai, 2014 m. – 3944, 2015 m. – 905.
Pasak tarnybos Klimatologijos skyriaus vyriausiojo specialisto Donato Valiuko, vienos perkūnijos metu gali būti fiksuojama nuo vieno iki net kelių šimtų žaibų.
„Mūsų technika fiksuoja tik žaibus tarp debesies ir žemės, tačiau dar daugiau žaibų būna pačiame debesyje, tarp jo viršaus ir apačios“, – aiškino D. Valiukas.
Trankosi ir žiemą
Lietuvos apsaugos nuo žaibo asociacijos žaibolaidžių specialisto Ramūno Štaro teigimu, Lietuvoje žaibų galingumas siekia vidutiniškai 30–40 kiloamperų. Pasaulyje yra užfiksuota net dešimt kartų galingesnių žaibų. Lietuvoje rekordiniu laikomas pernai Karklėje smogęs į gyvenamąjį namą. Jo galia siekė apie 113 kiloamperų, tai yra maždaug keturis kartus viršijo įprastinį išlydį.
Nors žaibų sezonu laikoma gegužė–rugsėjis, tačiau jų pasitaiko ir žiemą. Jie vadinami atvirkštiniais žaibais.
„Paprastai žaibo išlydžio kryptis yra nuo žemės į viršų, o žieminiai yra iš viršaus ir jie du tris kartus galingesni už paprastą. Bet tokie reiškiniai labai reti“, – teigia R. Štaras.
Žaibas – galinga elektros srovės iškrova. Pasak R. Štaro, dažniausiai jis trenkia į aukštus objektus: namus, bokštus, medžius, stulpus, bet tiesiai į žmogų gana retai. Dažniausiai nuo žaibų nukenčiama, kai stovima šalia medžių ar netoli vandens telkinio. Žaibo kirtis žmogui ne visada baigiasi mirtimi.
Pasak R. Štaro, pasekmės priklauso nuo organizmo fiziologijos. Jei žmogaus vidinė varža maža, žaibas jam nepavojingas, bet jei didelė, jo kirtis gali baigtis nudegimais ar net mirtimi.
Anot R. Štaro, žaibo atstumą galima lengvai apskaičiuoti – išvydus blyksnį skaičiuoti sekundes iki sugriaudėjimo ir padauginti jas iš garso greičio, tai yra 380-ies.
Žaibai niekada netrenkia tiesia linija. Jie pasirenka kelią, kur yra daug laidžių elektrai dalelyčių: tai gali būti dūmai, drėgni drabužiai.
Posakis, kad žaibas du kartus į tą pačią vietą netrenkia, pasirodo, tėra laužtas iš piršto. Iš tiesų, anot R. Štaro, žaibas dažnai trenkia į tą pačią vietą dėl tam tikros grunto sudėties arba kai gruntiniai vandenys yra labai arti žemės paviršiaus. Būtent tai ir yra atsakymas, kodėl žaibai labiausiai pamėgę pietryčių Lietuvą.
Žaibuojant nestovėti išsiskėtus
Perkūnijos metu esant atviroje vietoje patariama atsitūpti, tačiau nesigulti ant žemės, nusiimti nuo savęs metalinius daiktus.
Griaudžiant pavojinga lauke stovėti išsiskėtus, nes kyla vadinamosios žingsnio įtampos pavojus. Netoliese trenkus žaibui, didėjant atstumui nuo pataikymo vietos labai sparčiai krenta įtampa.
„Jei viena koja stovės arčiau žaibo pataikymo vietos, kita toliau, tarp jų būna didelis įtampos skirtumas ir toje vietoje, kur kojos susieina, gali kilti kibirkštis“, – įspėja R. Štaras.
Perkūnijos metu esant lauke jokiu būdu negalima slėptis po aukštais medžiais. Nėra saugių ar nesaugių medžių rūšių – žaibas išsirenka tiesiog aukščiausius. Jei perkūnija užklupo tarp medžių, patariama atsitraukti bent 3–4 metrus, kad trinktelėjęs į medį žaibas neperšoktų į žmogų.
Saugiausia vieta nuo žaibų, anot specialisto, automobilis. Net jei į jį pataikys, nukentės mašina, bet žmonės liks saugūs.
Perkūnijos metu esant patalpose specialistai pataria nerizikuoti ir verčiau išjungti radijo prietaisus, televizorių, kompiuterį.