Ukrainoje dirba „Delfi“ žurnalistas Ainis Gurevičius su fotografu Domantu Pipu. Jie iš Lietuvos vyko automobiliu. Pasienyje su Ukraina, Jagodzino pasienio punkte, atsidūrė gūdžią naktį, gerokai po vidurnakčio.
„Lenkijos ir Ukrainos pasienyje nustebino, kad visiškai nebuvo jokių eilių į abi puses. Į Ukrainą prieš mus buvo trys automobiliai, mes buvome ketvirti, o iš Ukrainos apskritai jokio transporto nebuvo.
O visos eilės yra prie Lvivo, kur žmonės ir po keturias paras eilėje stovi. Pasirodė nelogiška, dar bandžiau klausti, kodėl taip yra? Niekas man žmoniškai taip ir nepaaiškino“, – pasakojo A. Gurevičius.
Naktį Ukrainoje yra komendanto valanda. Nei važinėti, nei vaikštinėti negalima. Atvykėliai susirado prie pasienio veikiančią degalinę, ten sulaukė šeštos ryto.
„Tame krašte 6 val. ryto baigiasi komendanto valanda. Kitose apskrityse laikas gali skirtis, vienur – anksčiau, kitur vėliau“, – pasakojo A. Gurevičius.
Šalyje galioja sausas įstatymas
Įėjus į degalinę, pirmiausia, į akis krito neįprasti vaizdai. Pavyzdžiui, Ukrainoje degalinėse yra pardavinėjamas alkoholis, bet šį kartą jis visas buvo sukrautas į krūvas, užvyniotas polietilenu, ir pakabinti užrašai, kad „karinės padėties metu alkoholį pardavinėti draudžiama“.
„Visoje Ukrainoje yra sausas įstatymas. Nei parduotuvėse nėra alkoholio, niekur. Kaip vietiniai sakė, kad ir taip žmonės patiria įtampą, karas vyksta, o, jei dar prisigeria, tai iš viso neadekvatūs pasidaro“, – sakė A. Gurevičius.
Tas sausas įstatymas, kaip susidarė įspūdį žurnalistas, šalyje veikia. Kiek jiems teko keliauti per šalį, matė tik vieną akivaizdžiai įkaušusį žmogų gatvėje.
Sulaukė pagalbos
Net ir karo akivaizdoje kai kurie ukrainiečiai stengiasi neprarasti humoro jausmo. Toje degalinėje į akis krito ir jau legenda tapusio Gyvačių salos gynėjų pokalbio su Rusijos laivo karininkais ištrauka.
„Yra prekystalis, už kurio stovi degalinės darbuotoja. Ant to prekbstalio stovi lentynėlė, kaip ir pas mus būna, su įvairiais prezervatyvais, ir šalia jų yra užrašas „Русский корабль, иди н***й“, – pasakojo A. Gurevičius.
Prieš pat šeštą valandą ryto lietuviai jau susirengė eiti į automobilį, ir čia juos pasivijo nepažįstamas vyras.
„Sako: „jūs į tą punktą nevažiuokite“. O mums kaip tik į tą pusę, kur jis rodo, ir reikia. Sako: „ką tik dukra skambino, Lucką ėmė bombarduoti“. O mums pro Lucką pravažiuoti reikia.
Pradžioje galvojome važiuoti aplinkiniais keliais, bet galiausiai nusprendėme važiuoti tiesiai, ir teisingai padarėme. Bet iš tiesų, mums artėjant prie jo, jį bombardavo. Subombardavo oro uostą, žmonės žuvo. Mes per patį miestą nevažiavome, pravažiavome šalia“, – sakė A. Gurevičius.
Keliuose – blokpostai
Važiuojant per šalį, apie tai, kad joje vyksta karas, pirmiausia išduoda tai, kad keliuose yra įrengti blokpostai.
„Visur yra blokpostai, nesvarbu, ar tai būtų autostrada, ar kažkoks sumautas keliukas. Yra ir netikrų, matėme, kad tiesiog smėlio maišų priversta, ir padaryta kaliausė. Iš tolo atrodo kaip žmogus, privažiuoji, o ten nieko nėra. Bet tai yra išimtys.
O šiaip autostradose yra rimti blokpostai su iki dantų ginkluotais kareiviais arba policininkais, arba – ir tie, ir tie. Ten – rimtos betono konstrukcijos, lėtėjimo juostos ir visokie kitokie dalykai“, – pasakojo A. Gurevičius.
Kaimuose, pasak jo, tokiuose postuose budi paprasčiausiai vietos žmonės.
„Kaimo keliukuose, kurie nėra svarbūs, ten stovi susiorganizavę vietiniai vyrai. Vienas – su medžiokliniu šautuvu, kitas – su beisbolo lazda, trečias – iš viso kažkokį tvoros gabalą išsilupęs. Bet jie vis tiek saugo savo kaimuką“, – sakė A. Gurevičius.
Gyventojai rūpinasi vieni kitais
Pradžioje žurnalistai važiavo per Vakarų Ukrainą, kuri yra mažiausiai paliesta karo, o paskui atvažiavo į Žitomyro apskritį.
„Ten jau kovos veiksmai vyksta labai rimti. Žitomyras yra bombarduojamas, puolamas jau kaži kiek dienų. Bet mes važiavome ne į patį Žitomyrą, o į mažą miestelį toje apskrityje – Romanovą.
Ten kultūros namuose įsikūręs humanitarinis centras. Ten – vien moterys ir labai smarkiai pagyvenę vyrai, nes visi kiti kariauja. Moterys ten namuose daro kotletus, lietinius, – įvairų maistą. Tada neša į tuos kultūros namus, ten šaldikliai stovi, sušaldo juos iki ledo, ir tada išvežioja kariams“, – pasakojo A. Gurevičius.
Tame miestelyje jie pirmą kartą išgirdo oro pavojaus sireną.
„Įdomu, mūsų ausiai, negirdėjusiai, kaip staiga ima kaukti. Ten yra tokia sistema, kad, jeigu kaukia viena sirena, tai reiškia, kad atakuojamas Žitomyras, o, jeigu po pirmos sirenos, po trumpos pauzės, įjungiama antra, tai reiškia, kad jau priešo raketa arba lėktuvas artėja prie šito miestelio. Tada jau turi visi lėkti į rūsius ir slėptis“, – aiškino A. Gurevičius.
Į tą labdaros centrą renkasi pabėgėliai iš aplinkinių kaimų.
„Ten žmonės irgi užleidinėja butus, atneša, kas ką turi. Rūpinasi jie ten vieni kitais, kaip tik gali“, – sakė A. Gurevičius.
Vaikai, kurie keliauja vieni arba su mamomis
Paskui žurnalistai keliavo į kitą miestelį, kur visuomeniški lietuviai yra įkūrę pabėgėlių paskirstymo centrą, sandėlius, kur suvežama labdara. Iš to miestelio pabėgėliai, susiformavus pilnam autobusui, vežami į Lenkiją. O ten dalis, kurie ten turi giminių ar draugų, lieka Lenkijoje, o kita dalis keliauja į Lietuvą.
„Labai gaila vaikų, kurie išvyksta be tėvų. Pavyzdžiui, buvo dvylikos metų berniukas. Jį patį tėvai išsiuntė. Tėtis ir mama, abu, tarnauja teritorinėje gynyboje su ginklu rankose, o sūnų išsiuntė.
Taip pat – mamos su mažais vaikučiais. Bet mažiukai bent jau yra su mamomis“, – pasakojo A. Gurevičius.
Draugystė su žvalgais
Jie lankėsi pas teritorinės gynybos žvalgus.
„Žvalgai yra tie, kurie lenda visur į priekį. Jie ieško priešo, lenda visai arti jų. Jų darbas yra itin rizikingas, rizikingesnis negu paprastų kareivių. Tą būrį visaip kaip lietuviai globoja.
Draugystė prasidėjo, kai jiems žvalgai atvežė penkiolika našlaičių iš vaikų namai, o mūsiškiai jiems per tą patį susitikimą davė neperšaunamų liemenių iš Lietuvos. Ir jie susidraugavo, ir dabar nuolat bendraujama, ir rūpinamasi nors kaip jiems palengvinti gyvenimą“, – sakė A. Gurevičius.
Žurnalistui pasirodė įdomu, kad jie į tarnybą fronte važinėja ne iš kareivinių, o iš namų.
„Kaip į darbą, – atsikeli, nusiprausi, papusryčiavai, ir varai nugalabiji keletą rusų, grįžti vakare ilsėtis“, – komentavo A. Gurevičius.
Tuo metu, kai ten lankėsi „Delfi“ žurnalistai, lietuviai padovanojo jiems termovizorių. Kitą dieną ukrainiečiai jau atsiuntė video, kur jie su to termovizoriaus pagalba rado rusų kariuomenės salvinės ugnies sistemą, ir prieš ją sunaikinant, perdavė linkėjimus tam, kas termovizorių padovanojo.
Ant mero stalo – automatas
Žurnalistai buvo ir prie fronto linijos, „kur drioksi sprogimai vienas paskui kitą, ir trata kulkosvaidžiai“.
„Fotografavome numuštą rusų balistinę raketą, kurią ukrainiečiai „nukalė“ prabangioje gyvenvietėje, nelabai toli Kijevo. Ta raketa nudribo ant tvoros, pasikabino ant jos.
Ten yra baisus ginklas, jei būtų sprogusi, nežinau, kiek ten namų būtų numušta. Iš panašios apšaudė tą miestą, kuriame esame, tai irgi buvome nuvažiavę fotografuoti, tai klaikūs vaizdai – arba sugriauta, arba apgriauta ir sudegę. Matosi, kad anksčiau būta gražių, tvarkingų namų“, – pasakojo A. Gurevičius.
Ten žurnalistai sutiko dvi paaugles. Viena sutiko pakalbėti į kamerą.
„Nešėsi pieno butelį ir keturis naujus dantų šepetukus. Pasakojo, kaip sprogimas vyko, ką jie namuose darė. Jų šeima gyvena toje pačioje gatvėje. Kaip jie gulėjo sukritę ant grindų koridoriuje, kai oro pavojus prasidėjo“, – sakė A. Gurevičius.
Pasak jo, ten merijos vadovybė nuolat keičia savo buvimo vietą.
„Merijos pastatas dabar tuščias, nes rusai šaudo į valdžios būstines. Tuo metu, kai buvome, jie buvo mokykloje įsikūrę. Ant mero stalo automatas guli, jeigu ką..“, – pasakojo žurnalistas.
Pūnantys rusų kūnai – ukrainiečių galvos skausmas
Žurnalistams savanoriai pasakojo, kad yra problema, kuri dabar dar nėra pirmos svarbos, nes yra reikšmingesnių dalykų, kad yra daugybė rusų kareivių lavonų.
„Ypač tie, kurie miškuose „nukalti“. Jie ten jau pradeda pūti, nes jau šiandien yra pliusinė temperatūra Ukrainoje. O dar laksto, kaip juos vadina, Černobylio šunys, sulaukėję šunų gaujos. Jie ten tuos lavonus ėda.
Sako, kad dabar dar prasidės augmenija, tada iš viso juos surasti nebus įmanoma. Tai jiems šiąnakt pagaliau atvežė daugybę lavonmaišių iš Lenkijos, (…) nori tuos lavonus surankioti, kad netrūnytų“, – sakė A. Gurevičius.
Kiek jis girdėjo iš ukrainiečių, patys rusai nesistengia susirinkti kritusių savo karių.
„Jiems nusispjauti. Pasakojo, kad net su vieno belaisvio motina susisiekė, savanoriai siūlė jai atvažiuoti, pasimatyti su sūnumi. Norėjo bent kažkokią pradžią padaryti. Mintis tokia, kad paskui motina grįžusi papasakotų, kas iš tikrųjų darosi, o ne ką rusų propaganda aiškina.
Bet ji tiek pripumpuota propagandos, kad ji baisiai dejuoja, kad sūnus nelaisvėje, bet į Ukrainą važiuoti bijo, nes yra įsitikinusi, kad ją čia užmuš, arba uždarys į kalėjimą. Ji taip ir neatvažiavo“, – pasakojo A. Gurevičius.
O ką daryti su nužudytų rusų kareivių kūnais, ukrainiečiams irgi kol kas neaišku.
„Su rusais susikalbėti praktiškai šansų nėra, kad jiems atiduotų. Tada juos bent jau reikėtų kažkur palaidoti kažkokiame kolektyviniame kape. Teritorinė gynyba visur stovi gyvenvietėse, tai savanoriai jų klausinėja: „ką jūs su tais rusų lavonais darote?“. Sako, kad „jeigu laiko yra, tai truputį užkapstome, o šiaip tai ne tas dabar mums galvoje“. Jiems kariauti reikia“, – sakė A. Gurevičius.
Lietuviai – kaip broliai
Prie to nepratusiems nepamirštamas yra tolimojo nuotolio raketų garsas.
„Raketų, tų, kur skrenda šimtus kilometrų garsas labai pribloškia, kai pirmą kartą išgirsti. (…) Garsas baisesnis negu lėktuvo, pravaro kažkur virš galvų.
Vieną mums beregint numušė ukrainiečiai. Kai sprogo, tai toks įspūdis, kad kažkas horizonte panaudojo devynaukščio dydžio blykstę. Visas horizontas nušvito balta šviesa“, – pasakojo A. Gurevičius.
Be kitų dalykų miestuose į akis krenta, ir emociškai paliečia, kad yra daugybė benamių kačių ir šunų.
„Matosi, kad jie seniau gyveno ne gatvėje, dar nesuvargę, daugelis dar su atpažinimo ženklais ant ausų. Žmonės bėga nuo karo, gyvūnus palieka, ir dabar ten tokių naminių gyvūnų pilna“, – pasakojo A. Gurevičius.
Žurnalistai iš Lietuvos negirdėjo iš ukrainiečių skundų, kad jiems kažkas padeda nepakankamai.
„Tie, su kuriais bendravome, jie leipsta nuo lietuvių. Kokie mes čia jiems broliai esame, tai ne tas žodis“, – sakė A. Gurevičius.