R. Kadyrovas kalėjimo stiliaus manieromis demonstruoja V. Putinui savo lojalumą. Apie save jis atsiliepia kaip apie „Dievo tarną ir Putino pėstininką“. Čečėnijos sostinėje Grozne yra Putino vardo gatvė. „Man patinka mūsų lyderis, aš juo žaviuosi“, - interviu RIA Novosti yra sakęs R. Kadyrovas.
Tačiau iš esmės šis asmuo yra labiausiai nepriklausomas nuo V. Putino, kiek tik Rusijoje tai įmanoma. „Tai žmogus de facto sukūręs nepriklausomą pseudovalstybę. Joje yra atskiros karinės pajėgos, lojalios R. Kadyrovui. Vyriausybė ir parlamentas suformuoti tik iš jam palankių žmonių. Įvesta jo tvarka, o ne Rusijos Federacijos įstatymai", - pasakoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Gražvydas Jasutis.
„Pavyzdžiui, poligamija Rusijoje yra draudžiama. Bet R. Kadyrovas pranešė asmeniškai leidęs vienam policijos viršininkui Nazhudui Gucigovui iškelti vestuves su septyniolikmete, nors pagal Rusijos įstatymus tai neteisėta, nes mergina buvo nepilnametė, o viršininkas jau buvo vedęs. Iš esmės tai pseudovalstybė su R. Kadyrovo įvesta tvarka", - priduria mokslininkas.
Šiaurės Kaukazo regionu besidomintis politologas teigia, kad V. Putinui R. Kadyrovas naudingas dėl vieno vienintelio dalyko – iš Čečėnijos jis išgrūdo radikalius vahabitus džihadistus ir tenkina Rusijos saugumo poreikius.
„Net jei V. Putinas norėtų eliminuoti R. Kadyrovą iš Čečėnijos arenos, nemanau, kad būtų kažkokia alternatyva. V. Putinas yra priverstas taikstytis su R. Kadyrovu, nes saugumo prasme jis tenkina Rusijos interesus. R. Kadyrovas susitvarkė su pogrindžiu, kovoja su Kaukazo Emyrato likučiais, kurie prisiekė ISIS", - teigia politologas.
Maskva, pasak mokslininko, kontrolę bando išlaikyti naudodama ekonominius svertus: didžioji dalis Čečėnijos biudžeto sudaro Rusijos dotacijos, Rusija taip pat neinvestuoja į išteklių gavybą Čečėnijoje, nes taip būtų padidintas regiono autonomiškumas.
Pirmasis Čečėnijos karas ir trys galios centrai
R. Kadyrovas regioną oficialiai valdo nuo 2007 m., bet istorija prasideda kur kas anksčiau ir yra susijusi su jo tėvu Achmadu Kadyrovu. Pastarasis buvo musulmonų sunitų dvasininkas, mokėsi Uzbekistane ir Jordanijoje. 1994 m. prasidėjus pirmajam Čečėnijos karui A. Kadyrovas kovėsi už Čečėnijos nepriklausomybę, buvo pirmojo prezidento Džocharo Dudajevo žmogus, paskirtas Čečėnijos muftijumi.
„Tuomet jis padarė tokį įdomų pareiškimą. Jis buvo daug kur cituojamas, paskui A. Kadyrovas bandė paneigti. Jis pasakė, kad Čečėnų yra milijonas ir jeigu kiekvienas čečėnas užmuš po 150 rusų, čečėnai iškovos laisvę ir nepriklausomybę. Kai jis perėjo į Rusijos pusę, šis pareiškimas buvo labai linksniuojamas, jis bandė jo atsižadėti, aiškino neminėjęs skaičių, kalbėjęs tik apie čečėnų nepriklausomybę“, - pasakoja G. Jasutis.
Bet kokiu atveju per pirmąjį karą A. Kadyrovas – Ramzano tėvas – buvo aršus Rusijos priešininkas.
Tačiau kartu jis buvo ir aršus vahabitų – radikalių musulmonų sunitų – priešininkas. Vahabizmas yra religinė teisinė islamo tradicija, kuriai būdingas ypač griežtas vertybinis diktatas, siekiama grįžti prie Korano šaknų. Vahabizmas yra oficiali Saudo Arabijos valstybės doktrina.
„A. Kadyrovas prisilaikė tradicinės konservatyvios sufizmo krypties Čečėnijoje“, - sako G. Jasutis.
1996 m. karas Čečėnijoje baigėsi paliaubomis ir regione susiformavo trys galios poliai: Aslanas Maschadovas 1997 m. buvo išrinktas Čečėnijos prezidentu ir sudarė vieną polių, Šamilis Basajevas bei Ibn al-Khattabas buvo vahabizmo rėmėjai ir gali būti vadinami antruoju galios centru. Trečiąjį galios centrą sudarė vadinamieji lauko vadai. Reikia turėti mintyse, kad Čečėnijoje tuomet valdymas buvo labai decentralizuotas, stabilumo nebuvo.
„Tuo metu Čečėnijoje vyko kas tik nori: žmonių grobimai, žudymai. Situacija buvo nekontroliuojama“, - sako politologas, pridurdamas, kad tuo metu de facto Čečėnija buvo nepriklausoma.
Š. Basajevas ir I. Al-Khattabas, pasak pašnekovo, spaudė A. Maschadovą įvesti šariatą ir įkurti islamo valstybę. Tačiau islamo valstybei ypač priešinosi A. Kadyrovas – Ramzano tėvas.
„1998 m. Gudermese įvyko susidūrimas tarp A. Maschadovo pajėgų bei vahabitų. Žuvusiųjų buvo apie penkiasdešimt, bet A. Maschadovo reakcija buvo griežta: iš vyriausybės jis atleido visus, kurie pritarė ar simpatizavo vahabitams-salafitams ir pradėjo anti-vahabitinę kampaniją“, - pasakoja G. Jasutis.
Tačiau įtampa nesiliovė ir A. Maschadovas nusprendė žaisti dvigubą žaidimą: jis paskelbė įvedantis šariatą pats. „Tokiu būdu buvo numalšinti vahabitai-salafitai, bet tai sukėlė A. Kadyrovo nepasitenkinimą“, - sako G. Jasutis.
Kaip A. Kadyrovas perėjo Rusijos pusėn
Kadangi A. Kadyrovas aktyviai priešinosi vahabitams, pastarieji rengė pasikėsinimus ir vis bandė nužudyti muftijų. 1999 m. gegužės 25 d. įvykdytas eilinis pasikėsinimas: A. Kadyrovas liko gyvas, bet žuvo penki apsaugos darbuotojai – iš jų trys buvo A. Kadyrovo sūnėnai.
„Tai labai svarbu paminėti, nes Čečėnijoje labai svarbu kraujo kerštas. Tai buvo tarsi Čečėnijos visuomenės santykių pagrindas. Į tai nereikia žvelgti kaip į paprastą kerštą. Tiesiog tai prevencinė priemonė, kuri padėjo išsaugoti tam tikrą socialinę tvarką“, - sako pašnekovas.
Pagal paprotinę čečėnų teisę, kraujo kerštas – Adat – galioja tol, kol neatkeršijama. Tai reiškia, kad per pasikėsinimą žuvus trims sūnėnams A. Kadyrovas įgijo pareigą atkeršyti ir jau nebegalėjo su vahabitais susitaikyti. „Jis nebegalėjo žengti nė žingsnio atgal“, - sako G. Jasutis.
„Jei anksčiau priešiškumas buvo religinis-ideologinis, tai po pasikėsinimo jis tampa asmeninis arba tarpgentinis – tarp teipų (klanų)“, - priduria mokslininkas.
„Nė vienas čečėnas tokio dalyko neatleis“, - aiškina G. Jasutis.
Tai pačiais metais rugpjūtį Š. Basajevas su I. al-Khattabu surengė intervenciją į Dagestaną. A. Kadyrovas – būdamas muftijumi – atsisakė juos paremti ir paskelbti karą Rusijai. Š. Basajevas ir I. Al-Khattabas iš savo pusės A. Kadyrovui paskelbė fatvą – mirties nuosprendį.
Dagestano kampanija sudarė sąlygas Rusijai pradėti antrąjį Čečėnijos karą, kuris į reitingų aukštumas iškėlė Vladimirą Putiną, tuomet dar tik nežinomą saugumietį, pasirinktą Boriso Jelcino įpėdiniu.
Rusijai įsiveržus į Čečėniją A. Maschadovas irgi paprašė A. Kadyrovo paskelbti šventąjį karą – džihadą – Rusijai. Jis reiškia kvietimą visiems musulmonams į kovą. „Kai paskelbiamas šventasis karas, suplūsta samdiniai iš arabų šalių“, - sako G. Jasutis.
Tačiau A. Kadyrovas atsisakė skelbti džihadą Rusijai, todėl A. Maschadovas paskelbė jį visos tautos priešu bei atėmė muftijaus titulą. A. Kadyrovas perėjo Rusijos pusėn.
„Rusijai tai buvo labai naudinga. Pavyzdžiui, Gudermesą rusai perėmė be jokio šūvio“, - teigia G. Jasutis.
Tiesa, dalis prorusiškų čečėnų lyderių, gyvenančių Rusijoje, priešinosi A. Kadyrovo paskyrimui Čečėnijos vadu. Rusų generolams tai irgi neatrodė gera mintis.
„Mano galva, iš Rusijos pusės šis žingsnis buvo protingas. Pirma, jis buvo susipriešinęs su salafitais krauju. Rusai galėjo būti tikri, kad A. Kadyrovas nesudarys sąjungos su vahabitais-salafitais“, - sako G. Jasutis.
A. Kadyrovas išpažino tradicinį islamą ir palaikė sufizmo plėtrą, tuo metu vahabitams sufizmas yra kažkas panašaus į pagonybę. „Vahabitai-salafitai bandė įvesti savo tvarką, kad moterys nešiotų galvos apdangalus, kas kalnuose Čečėnijoje 1995-1996 m. nebuvo priimtina“, - teigia politologas.
Maskva manė, kad sufizmą išpažįstantis čečėnų elitas bus palankesnis Rusijai. Taigi R. Kadyrovas 2000 m. buvo paskirtas laikinosios Čečėnijos administracijos vadovu. Tačiau čia į areną išeina jau ir jaunasis Kadyrovas.
Kelias, nuklotas lavonais
R. Kadyrovas, anot G. Jasučio, viename interviu yra gyręsis, kad pirmą rusą nužudė būdamas šešiolikos metų pirmojo Čečėnijos karo metu. „Tai labai kontrastuoja su dabartiniais jo teiginiais“, - sako politologas.
Per pirmąjį Čečėnijos karą Ramzanas buvo tėvo apsauginis. Tai nėra netikėta Čečėnijoje, kur labai svarbu klaninė ištikimybė ir kraujo ryšiai.
„Jis buvo daugiau žinomas kaip sportininkas, užsiėmė boksu“, - teigia G. Jasutis.
Kai tėvas perėjo į Rusijos pusę, Ramzanas ir toliau užsiėmė jo apsauga, suformavo apie 1000 vyrų būrį.
2004 m. A. Kadyrovas Grozno stadione buvo nužudytas per paradą, skirtą Antrojo pasaulinio karo pabaigai paminėti. Tačiau Ramzanas nebuvo sulaukęs 30 metų amžiaus ir pagal Konstituciją negalėjo būti renkamas prezidentu. Dėl šios priežasties Čečėnijos prezidentu išrinktas Alu Alchanovas, bet R. Kadyrovas nebuvo patenkintas.
„Tuo metu įvyksta šioks toks jėgos struktūrų perskirstymas. Tos pajėgos, kurios rėmė A. Alchanovą, buvo išformuotos. R. Kadyrovas išformavo tokį specialų būrį, vadinamą „Goriec“. Šio būrio vadas labai kritikavo R. Kadyrovą ir buvo palankus A. Alchanovui“, - sako politologas.
Ramzanas 2006 m., be kita ko, paskirtas premjeru po to, kai į ankstesnį premjerą surengti keli pasikėsinimai ir tas neištvėrė įtampos bei atsistatydino.
Santykius tarp valdančiojo elito gerai atspindi paprastas pavyzdys. Tapęs premjeru R. Kadyrovas konfrontavo su A. Alchanovo pajėgomis. „A. Alchanovas susitiko su federaline valdžia. R. Kadyrovo būrys atvyko į prezidento rūmus, ginkluotas, įvyko susišaudymas, bet paskui tai buvo neigiama. A. Alchanovas buvo uždraudęs R. Kadyrovui ginkluotus vyrus vestis į rūmus. Pamažu A. Alchanovas suvokė, kad tokie susidūrimai prie gero neprives ir atsistatydino 2007 m.“, - teigia G.Jasutis.
Tais metais R. Kadyrovas jau galėjo būti eiti prezidento pareigas. Paskirtas prezidentu R. Kadyrovas greitai išformavo visus bent kiek rūpesčių jam kėlusius dalinius, o trys su juo konfliktavę gana įtakingi broliai Jamadajevai „netikėtai“ žuvo.
„Su brolių Jamadajevų nužudymais dingsta alternatyva R. Kadyrovui", - teigia G. Jasutis.
Tiesa, išliko pogrindinė alternatyva, pavyzdžiui, Kaukazo Emyratas, vienijęs vahabitus, kovojančius prieš Maskvą ir prieš jos statytinį R. Kadyrovą. 2015 m. Emyratas prisiekė ištikimybę ISIS.
„Jei R. Kadyrovas visuomet piešiamas negatyviomis spalvomis, tai šiuo atveju galima žiūrėti per pozityvą, nes jis labai brutualiomis priemonėmis sunaikino šią teroristinę organizaciją. Didžiąją dalį savo veiklos Kaukazo Emyratas perkėlė į Dagestaną, pati Čečėnija daugiau ar mažiau buvo išvalyta. Tačiau tai buvo daroma labai brutualiomis priemonėmis, susidorojant su džihadistų šeimų nariais", - sako G. Jasutis.
R. Kadyrovas taip pat sukūrė savo privačią armiją, vadinama kadirovcais. Pavyzdžiui, V. Putinas leido R. Kadyrovui suteikti amnestiją kovotojams, šie po amnestijos tampa kadirovcais. Kiti pritraukti iš išformuotų dalinių: „Goriec", „Vostok".
„Kiek esu bendravęs su vietiniais, daug kas ten susiję su kraujo ryšiu arba kraujo kerštu. Pavyzdžiui, jeigu į kadirovcų dalinį atvedi brolį, draugą, tėvą, tai du žmonės turi garantuoti gyvybe, kad tas žmogus nepereis į priešininkų, arba pogrindininkų, pusę. Tokie dalykai ganėtinai stabilizuoja situaciją ir karinį dalinį padaro rimta jėga", - sako G. Jasutis.