Paklaustas, kuo skiriasi Rasos ir Joninės, J. Vaiškūnas sakė, kad tai ta pati šventė, bet pavadinimai skirtingi. Tai ir Kupolės šventė, Kupolinės.
„Kupoliauti – žoliauti, kartu ir švęsti. Pagrindinė šventinė kartis, ant kurios rišami žolynai vadinami kupole. Susirinkimas ant kalno, taip pat kupoliavimas. Pats žodis „kupolė“ reiškia vešėjimo metą. Kai užverda vanduo – sakydavo „puodas kupa“, reiškias verčiasi per kraštus – didžiausia galių sankaupa. Tai susiję su Saulės padėtimi, Saulės keliu dangumi“, – aiškino etnokosmologas.
Joninių šventės kilmė – religinė
Dažnas žino, kad per Jonines vardadienius švenčia Jonai ir Janinos. Kokių būta tradicijų, be kurių žmonės anuomet neapsieidavo? Anot J. Vaiškūno, Joninės savo kilme buvo religinė šventė. Kai keitėsi religinės pažiūros – santykis su švente ir apeigomis keitėsi.
„Šiandien daugelis dalykų virsta pramoga, anksčiau turėjusių gilią prasmę. Vien dėl to, kad keičiasi mūsų gyvenimo būdas, dirbame kitaip: nesėjame, neariame, neakėjame žemės, neganome gyvūnų. Mūsų darbai atitrūkę nuo gamtos. Žmonės grįžta į gamtą per vasaros šventę, kas kaip gali, taip pramogauja“, – pastebėjo pašnekovas.
Tačiau šventiniai veiksmai esą nėra pamiršti. „Niekas nepamiršta žolelių. Žolelės – mūsų sveikata, gyvybė. Augalas per šią šventę, kaip ir kitas kalendorines šventes pasiekia tam tikrą būseną. Viskas kupa, žydi. Bet žydi ne taip, kaip pavasarį – pasiruošę brandinti pirmuosius vaisius“, – aiškino jis.
Religinė šventė turėjo ir dvasinį dėmenį. „Tai šviesos, kuri apglėbia visą pasaulį, pergalės prieš tamsą metas. Šviesiausios naktys, kaip žinia, tęsiasi dvi savaites“, – atkreipė dėmesį etnokosmologas ir pridūrė, kad anksčiau Rasas švęsdavo visas keturiolika dienų.
Dievo dienos
Tas dienas, J. Vaiškūno teigimu, galima vadinti Dievo dienomis. „Pagal senąją pasaulėžiūrą šviesa prilyginama Dievui. Dievas įsivaizduojamas kaip švytintis dangus. Dabar – pats didžiausias švytėjimas. Pasaulio, Dievo, šviesos šventė“, – sakė jis.
Šiam laikui tinka visos perkeltinės prasmės, kurias skiriame šviesai – švietimas, dvasingumas, dalijimąsis, tai tauri dvasinė būsena. Dievų pasaulis priartėja prie žmonių“, – apie amžinąsias vertybes kalbėjo J. Vaiškūnas.
Jis priminė, kad Kupolė arba į dangų iškeltas ratas simbolizuoja dangaus šviesą – visa tai dega ugnyje, spindi, kaip dangiškoji šviesa. Ugnis – senoviškas susitelkimo būdas.
Kitas Rasos šventės mitas – paparčio žiedas. „Tai taip pat ratas, bet ne toks, kai susėdi ratu aplink ugnį. Atsiskiri, randi tamsiausią vietą, kur nesigirdi šuns lojimo, švenčiančių žmonių balsų ir pasidėjęs po paparčiais baltą antklodę meldiesi. Dieviška šviesa persmelkia tave patį. Paparčio žiedas Dievo šviesos įsileidimas į save, atsivėrimas. Atsivėręs žmogus nušvinta“, – apeigos esmę nupasakojo J. Vaiškūnas.
Pasak pašnekovo, visos žmogaus pastangos kyla iš vidaus. Tačiau kartais trūksta įkvėpimo, čia gelbėja Dievo postūmis. „Monai – išbandymai, turi jų išvengti, tik tada tikroji šviesa nusileis. Tai žmogiškosios valios pasekmė, vaisius“, – filosofinę šventės pusę įvardijo jis.
Ne pramoga, o didelis išbandymas
Merginos Joninių vakarą paleidžia vainikėlius į upę. „Protėviai rašto neturėjo. Pati gamta – tai vaizdiniai. Žodis upė, artimas žodžiui ištekėjo. Vainikų plukdymas – siekis ištekėti, noras paspartinti, pamatyti ateitį. Paleisti vainikai susiliečia – aišku, su kuo būsi susijęs“, – paprotį aiškino laidos svečias.
Jo žodžiais tariant, burtai, auka dievams, kurie slypi vandenyje (paupiuose pasirodo protėvių vėlės) sustiprina ryšį. Tai ne pramoga, o didelis išbandymas, parodantis, ar jau esi pasiruošęs sujungti gyvenimus, pratęsti gyvybę.
Tam esą būsią pakankamai laiko – tikrai ne viena tokia stebuklinga naktis laukia. Pasak J. Vaiškūno, šiuo metu laiko užteks ir atrasti šventės pramoginę pusę, ir vėliau nuo jos atsitraukus – įsigilinti į save, panaudojant sukauptas bendruomeniškas galias.
„Pati gamta sako, ką daryti, kur dėti pastangas, kad šviesa įsikeltų į mus, kad jos užtektų ilgam, kad per Kalėdas, Vėlines švytėtume“, – baigdamas pokalbį sakė pašnekovas.