„Teisėjai negirdi argumentų, kodėl vaikui būtina matyti tėvą dažniau nei kartą per savaitę“, – piktinasi D. Čereška. Jam pritaria ir neseniai įkurtos ir jau 30 tėvų vienijančios Asociacijos prieš tėvų atstūmimą (APTA) valdybos narys Andrius Chranovskis: „Tai aukščiausio lygio egoizmas ir neišprusimas.“
Palikti vaiką ramybėje?
„Įsisukus skyrybų procesui netrūksta kartojančiųjų, kad svarbiausia palikti vaiką ramybėje. Daug vyrų taip ir padaro – nusileidžia, o sulaukę atžalos pilnametystės išgirsta klausimą: kur anksčiau buvai, kai man tavęs reikėjo? Dažnam jų priekaištaujama: kodėl dėl manęs nekovojai?“ – guodžiasi D. Čereška.
Pašnekovas sutinka, kad dukters motina, kurios iniciatyva jie ir išsiskyrė, su vaiku leistų kuo daugiau laiko, tačiau mano, jog du savaitgaliai per mėnesį – tikrai per mažai būti su vaiku.
„Jei neišgalime daugiau, įrašykime į Civilinį kodeksą, kad tėvas – tik spermos donoras, turintis mokėti alimentus, nes šiandien po skyrybų leidžiama tik finansiškai išlaikyti savo atžalą, tačiau visavertiškai bendrauti, dalyvauti jo ugdyme – ne“, – piktinasi vilnietis.
Skyrybų procesą su karu lyginantis pašnekovas tvirtina, kad jo vaikas naudojamas kaip priemonė pasiekti to, ko iš jo nori motina.
Šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas sako, kad su vaiku negyvenantis tėvas ar motina dažnai skundžiasi neturintys pakankamai galimybių pasimatyti su atžala, o su juo gyvenantis manipuliuoja vaiku, sudaro dirbtines kliūtis pasimatyti su juo.
Su skyrybų bylomis dirbantys teisininkai apibūdina jas kaip vienas sudėtingiausių, nes retai abi pusės išsiskiria bendru sutarimu, kur kas dažniau tai būna panašu į karą. Ir Vilniaus miesto teismo teisėja Sigita Gudavičiūtė-Montvilienė pritaria nuomonei, kad visos šeimos kategorijai priskiriamos bylos, susijusios su vaikais, yra liūdnos ir sudėtingos.
Pataria neatlygintinai
Vyrai, kurie kreipiasi pagalbos į APTA, jau žino, kad blogiausia, ką jie gali padaryti savo vaikui, tai paviešinti skyrybų istoriją. Dėl galimybės dažniau matyti savo vaikus kovojančius vyrus asociacijos teisininkai įspėja, kad jų vaikai gali sulaukti patyčių.
„Tėvai, pasirinkę šį kelią, tik dar labiau apsunkina savo dalią: motinos panaudoja tai kaip sunkinantį argumentą teisme, ir vyrų galimybės matytis su vaiku dar labiau apribojamos“, – pasakoja prieš ketverius metus įkurtos asociacijos valdybos narys A. Chranovskis.
„Nors Skandinavijoje nesusituokusių žmonių nepalyginti daugiau nei Lietuvoje, tai dažniausiai neatsiliepia tėvystės pareigų kokybei. Lietuvoje dar ne visi tėvai iširus santuokai suvokia, kad vaikas yra asmenybė, kurio teisės privalo būti užtikrintos, jis neturėtų tapti manipuliacijos įrankiu, leidžiančiu pasipelnyti skyrybų metu“, – pabrėžia Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) ekspertė Margarita Jankauskaitė.
Tėvystė – visam gyvenimui
„Įsivaizduokite, kas dedasi vaiko galvoje, jei išsiskyrę tėvai nekenčia vienas kito ir apie tai kalba jam girdint. Vaikas ima save kaltinti ir svarstyti, kad dėl jo ši drama ir įvyko. Jei tėtis nebemyli mamos, matyt, nebemyli ir jo? Praradęs ramybę ir pasitikėjimą savimi jis išgyvena nuolatinį karą“, – besiskiriančių tėvų vaiko savijautą apibūdina Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė Erika Umbrasaitė.
Jos ir buvusio vyro sprendimas likti draugais leido sūnui Jokūbui užaugti matant abu tėvus. Pasidomėjus, kodėl po skyrybų vyrams tenka patirti vargų dėl pasimatymų su vaikais, advokatė Marina Gušauskienė, kone kasdien dalyvaujanti skyrybų bylose, sako: „Išsakyti pageidavimą, su kuriuo iš tėvų norėtų likti gyventi, vaikas gali tik nuo 12 metų, bet net ir tai negarantuoja, kad jo nuomonė lems teismo sprendimą.“
„Buvusi žmona pasistengė, kad savo dukrą matyčiau tik kartą per savaitę, ir vos valandą, – sako teismų duris varstantis Marius M. – Skaudžiausia, kad ryšys su ja vis labiau silpsta: mergaitė nuolat girdi iš motinos, koks blogas jos tėvas. Galite įsivaizduoti, kaip noriai po tokių kalbų ji eina į susitikimus su manimi. Net pažvelgti į mano pusę meiliau bijo, nes žino, kad tai sukels motinos pyktį“, – pasakoja vyras, daugiau nei metus negalintis susitikti su dukterimi vienas.
Kaip elgtis esant tokiai situacijai, kai vaikas nuolat nuteikinėjamas prieš jį, Marius klausė ir teisininkų, ir psichologų. Sulaukė pasiūlymo išdėstyti savo nuoskaudas popieriuje – rašyti laiškus dukrai į ateitį, neva tapusi pilnametė ir perskaičiusi laiškus mergaitė viską susivoks, tada abu viską ir išsiaiškins.
„Bet kas kompensuos prarastus mūsų bendravimo metus?“ – klausia kitą šeimą sukūręs vyras. Išmaniajame telefone jis rodo dukters nuotrauką. Mergaitė – teismo posėdžių salės fone, įsitaisiusi ant mamos kelių, į žemę įsmeigtomis akimis.
Karas dėl teisės į vaiką po skyrybų
„Kone trečdalyje bylų šiandien norą po skyrybų gyventi su vaiku išreiškia tėčiai. Jie kur kas brandesni ir atsakingesni tėvai nei jų pirmtakai, suvokiantys savo teises, siekiantys jas įgyvendinti ir apginti“, – sako teisėja A. Bugelevičienė.
Lygindama teismų praktiką prieš kelias dešimtis metų ir dabar teisėja teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ryškiai keitėsi išsituokusių vyrų nuostatos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir aktyvesnio jų įsitraukimo į ugdymo procesą.
„Vyrai nebenori likti nuošalyje ir po skyrybų vis labiau įsitraukia į vaikų auginimo procesą“, – sutinka ir teisėja S.Gudavičiūtė-Montvilienė.
Kiek tikslai vyrų prašymų po skyrybų auginti vaikus nagrinėjama šiandien teismuose, Nacionalinė teismų administracija pasakyti negali. „Tektų pakelti visas bylas. Vieną standartinę bylą sudaro tomas medžiagos – apie 200 lapų informacijos apie vaiko gyvenimą nuo pat gimimo iki sprendimo jo tėvams apriboti valdžią ir ieškoti naujų, šiltesnių bei saugesnių namų“, – atsiprašo jos atstovė Miglė Pavliukovičienė.
„Mano atmintin ryškiausiai įsirėžė skyrybų byla, kai dar išsituokti nespėjusi sutuoktinė paliko savo vyrą su vaiku, o pati apsigyveno su kitu partneriu“, – stereotipą, kad rūpintis vaiku po skyrybų gali tik motinos, griauna A. Bugelevičienė.
Situaciją vykstant civilinėms ir administracinėms byloms švelnina jau antrus metus teismuose dirbantys psichologai. „Per mano darbo praktiką taip pat ne kartą vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Tikrai nėra tokios praktikos, kad tėčiai ignoruojami, o vaikas paliekamas tik su mama“, – pasakoja Šiaulių apygardos teismo psichologė Vaida Šarauskienė.
Psichologai tampa savotiškais tarpininkais tarp teismo, šeimos ir vaiko. Dažniausiai teisėjai į juos kreipiasi su prašymu išklausyti vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo su vienu iš tėvų, bendravimo tvarkos. Anksčiau tuo užsiimdavo vaiko teisių apsaugos specialistai, bet dabar tai psichologų funkcija.
Po pokalbio su psichologu kur kas lengviau prakalbinti vaiką teismo salėje. Deja, pasikviesti šį specialistą gali tik didžiųjų miestų teismai.
Prancūzų pavyzdys
„Kodėl trečdalis prancūzų ir po skyrybų geba palaikyti darnius tarpusavio santykius su buvusiais mylimaisiais, o mums tai sekasi kur kas sunkiau?“ – svarsto knygų „Vienos krūties istorija“ ir „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ autorė E. Umbrasaitė.
Ji neabejoja, kad buvę sutuoktiniai gali bendrauti ir po skyrybų. „Pati buvau liudininkė istorijos, kai pora, drauge pragyvenusi šešerius metus, po skyrybų susirinko į buvusios žmonos gimtadienį su naujos šeimos nariais ir sugyventais vaikais. Kodėl buvęs mylimasis turėtų būti išbraukiamas iš gyvenimo? Jis visada liks jo dalimi, prancūzai tai suvokia, galbūt todėl lengviau žiūri į meilės dramas. Lietuviai taip pat galėtų pasimokyti civilizuoto bendravimo“, – siūlo E. Umbrasaitė.