Pasakyti, kad Vilniaus ir Varšuvos santykiai nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais klostėsi nelengvai būtų itin lakoniškas dvišalių ryšių įvertinimas. Kai tik santykiai ima šilti, vis atsiranda „netikėtų“ kliuvinių – įvykių, vietos politikų, išorės jėgų, ir tai kaipmat įskelia žiežirbų. Šitai kartojasi jau ne vieną dešimtmetį.
Nuo 1988–1991 m. Kremliaus kurstytos Šalčininkų autonomijos šmėklos iki dvišalių deklaracijų ir kitų sutarčių, palaidojusių istorinius tarpukario skaudulius dėl Vilniaus krašto.
Nuo Lietuvių valstybinės kalbos įstatymo, lenkiškų, lietuviškų mokyklų, pavardžių oficialiuose dokumentuose, garsiosios trijų raidžių rašybos problemos iki asmeninių Valdo Adamkaus santykių su Aleksandru Kwasniewskiu bei Lechu Kaczynskiu.
Nuo Mažeikių naftos ir „Orlen“ iki buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio keiksmažodžių Lietuvai. Galiausiai nuo kalbų apie strateginę partnerystę iki dažnų dvišalių aukščiausio lygio pokalbių, vizitų, realių darbų – elektros, transporto jungčių, itin glaudaus bendradarbiavimo gynybos srityje ir bendros pozicijos Kremliaus atžvilgiu.
Ir visame šiame permainingame trijų dešimtmečių dramos spektaklyje dažnai išnyra vis įtakingesnio, galios svertus Vilniaus, Šalčininkų ir kituose margataučiuose rajonuose tampančio bei valdančiosios koalicijos gyvastį palaikančio V. Tomaševksio pavardė.
Siekį vienyti tautines mažumas demonstravęs, o realiai tokius Kremliaus poziciją palaikančius ir VSD ataskaitose ne kartą minėtus veikėjus, kaip Irina Rozova ar Rafaelis Muksinovas subūręs V. Tomaševskis per kiekvienus rinkimus sulaukia vis didesnės paramos ne tik lenkakalbių, bet ir rusakalbių bendruomenėse.
Neatsitiktinai šis europarlamentaras ir ilgametis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) lyderis neatsikrato paties susikurto šleifo, kuris oponentams primena sovietinės nostalgijos dvelksmą, o Varšuvai kelia vis daugiau klausimų dėl ryšių su Kremliaus užstojamais veikėjais Lietuvoje bei flirto su Rusijos ambasada.
Paradoksalu, kad dabar, kai dėl Vladimiro Putino Lenkijos įžeidinėjimų Varšuvos ir Maskvos santykiai pasiekė dugną, tradicinės paramos iš Lenkijos lenkų tautinės bendrijos interesams neva atstovaujančios LLRA-KŠS lyderis gali tikėtis mažiau nei iš Lietuvos valdančiųjų. Į šį kampą ilgametę ir nepralošiamą politinę partiją žaidęs V. Tomaševskis įsivarė pats.
Parama – iš iš ataskaitų herojų
„Aš nesakau dėl prezidento ir jo tikrai tuo nekaltinu, bet matome, koks yra fonas: jis panašėja į diskriminaciją tautiniu pagrindu. O tai tikrai pavojinga ir neišmintinga“, – taip interviu DELFI neseniai kalbėjo premjeras Saulius Skvernelis.
Premjero bandymas išmesti tautinės diskriminacijos kortą ir ja užstoti ilgametį dabartinį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių, kurį trauktis spaudžia prezidentas Gitanas Nausėda, jau sulaukė nemažai kritikos. Premjerą griežtai įvertino ir prezidentas. Kritika neslūgsta iki šiol, ypač dėl tautinio argumento panaudojimo iš žmogaus, kuris pačioje Lenkijoje buvo susikūręs palankų įvaizdį.
„Labai gaila, kad premjeras nesuvaldė situacijos ir šovė sau į koją. S. Skvernelio nuopelnai taisant politinį klimatą tarp Vilniaus ir Varšuvos yra dideli. Didesni negu Dalios Grybauskaitės ir tie, kurie rimtai analizuoja Lietuvos užsienio politiką, šito negalėjo nepastebėti.
Manau, kad ir daugumai Lietuvos lenkų jis pasirodė kaip savas, ieškantis susitarimo ir dialogo bei būdų, kaip spręsti susikaupusias problemas. Aišku, kad jis nevaldo situacijos, ima viršų emocijos, trūksta racionalių paaiškinimų premjero kalbose“, – DELFI pažymėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto.
Tačiau nei prezidento pastabos dėl ištikimojo V. Tomaševskio bendražygio pastangos esą įdarbinant 20 su Lietuvos lenkų rinkimų akcija susijusių asmenų, nei neigiama VTEK išvada dėl J. Narkevičiaus pietų, regis, nedaro įspūdžio nei premjerui, nei valdančiajai koalicijai, parėmusiai ministrą, nei pačiam V. Tomaševskiui. Pastarasis ir jo vadovaujama partija įpratę ir prie griežtesnės kritikos, net dėl jam metamų įtartinų ryšių. Net ir neseniai. Bet ar tai gali ilgai tęstis?
Tai, kad V. Tomaševskio vadovaujama partija, kaip ir bet kuri kita, siekia išlikti valdžioje ir dalyvauti priimant sprendimus, anot politologo, nėra nieko keisto. Dabartinė LLRA-KŠS frakcija Seime – stipri, kaip po 2012 m., ir, beje, kaip buvusioje Aukščiausioje Taryboje – taip ir dabar, tuomet lenkai turėjo 8 narių frakciją. Tačiau tokių rezultatų pasiekti jau daugiau nei du dešimtmečius partijai vadovaujančiam V. Tomaševskiui pavyko ne iš karto ir tik su pagalba.
1992–1996 m. Seime Lietuvos lenkų sąjunga turėjo 4 narių frakciją, tačiau 1996 m. Seimo rinkimuose šiai politinei jėgai nelabai pasisekė – į parlamentą vienmandatėje apygardoje pateko tik 1 atstovas. Daugiamandatėje apygardoje partija surinko tik 2,98 proc. balsų. 1997 m. per pakartotinius rinkimus Vilniaus–Šalčininkų apygardoje į Seimą pateko Janas Senkevičius.
2000 m. Seimo rinkimuose Lietuvos lenkų rinkimų akcija iškovojo du mandatus – Širvintų–Vilniaus ir Vilniaus–Šalčininkų apygardose. Daugiamandatėje apygardoje šios partijos populiarumas siekė 1,95 proc. balsų.
2004 m. rinkimuose situacija kartojosi: Lenkų rinkimų akcija vėl turėjo du atstovus Seime ir abu jie buvo išrinkti vienmandatėse apygardose, bet partijos populiarumas pakilo iki 3,79 proc. 2008 m. situacija kiek pagerėjo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija jau turėjo 3 atstovus parlamente, visi vėl buvo išrinkti vienmandatėse. Tačiau partijos populiarumas dar paūgėjo: daugiamandatėje apygardoje už ją balsavo 4,79 proc. visų rinkėjų.
Galiausiai 2012 m. Seimo rinkimuose Lietuvos lenkų rinkimų akcijai nusišypsojo sėkmė – peržengta 5 proc. riba, iškovoti 8 mandatai. Į rinkimus eita su spalvingais veikėjais iš Rusų aljanso, kurių reputacijos dėmės ėmė ryškėti tik kiek vėliau. Pavyzdžiui, I. Rozovai, negavusiai leidimo dirbti su slapta informacija, reiškiamos abejonės dėl ryšių su Rusijos žvalgyba, o R. Muskinovas yra pagarsėjęs ir paties V. Putino apdovanotas „Rusiškojo pasaulio“ skleidėjas.
Neatsitiktinai R. Muksinovas yra aršus NATO ir ES priešininkas, o VSD dėl R. Muksinovo veiklos „tėvynainių taryboje“ yra jį įtraukęs į Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą.
V. Tomaševskis dėl įtarimų ryšiais su Kremliumi ne kartą yra sulaukęs klausimų ir priekaištų.
Pavyzdžiui, dar 2014-ųjų sausį, kai Ukrainoje tebevyko audringi Maidano protestai prieš Viktoro Janukovyčiaus režimą (paties V. Tomaševskio palyginti su bolševikų revoliucija), V. Tomaševskis kartu su I. Rozova ir Rusijos konsulu Vladimiru Malyginu šventė „Klaipėdos išvadavimą nuo fašistų“.
Būtent V. Malyginas vėliau buvo išsiųstas iš Lietuvos, paaiškėjus, kad jis yra Rusijos karinės žvalgybos karininkas, vykdęs veiklą, nesuderinamą su diplomato darbu.
Flirtas su Maskva Varšuvai atsibodo
Ir nors pats V. Tomaševskis vėliau neigė turintis ryšių su kitų šalių ambasadomis, jį kasmet galima išvysti Vilniaus Antakalnio kapinėse gegužės 9-ąją, kai Rusijoje ir keliose posovietinėse šalyse pompastiškai minima vadinamoji Pergalės diena. Likusioje Europos dalyje karo Europoje pabaigos diena minima gegužės 8-ąją.
Iki šiol prisimenamas ir V. Tomaševskio sprendimas 2014-ųjų gegužės 9-ąją pasipuošti šv. Georgijaus juostele. Nuo 2005-ųjų Rusijoje atgaivintas simbolis neva reiškia pagarbą žuvusiems Antrajame pasauliniame arba, kaip mėgsta pabrėžti Kremlius, Didžiajame Tėvynės kare. Tačiau Ukrainoje ir Lietuvoje šis simbolis dažniau sulaukia neigiamos reakcijos dėl asociacijų su Kremliaus agresija prieš ukrainiečius.
V. Tomaševskis Šv. Georgijaus juostelės pastaraisiais metais per gegužės 9-osios iškilmes Antakalnio kapinėse viešai jau nesegėdavo – vienas geras kadras iškalbingesnis už tūkstančius pasisakymų ir gali sulaukti nedviprasmiškų reakcijų Kremliui meile nespinduliuojančiose Varšuvoje, tai sumanus ir ilgametę patirtį turintis V. Tomaševskis puikiai supranta.
Tiesa, kasmet jis būdavo nuolatinis Rusijos ambasadoriaus palydovas, o 2018-aisiais aršiai gynė šį simbolį, kaip šventą ir pozityvų.
„Noriu labai atsakingai pabrėžti, kad Pergalės diena yra labai didelė diena visai žmonijai, nes buvo nugalėtas nacizmas“, – akcentavo V. Tomaševskis ir pabrėžė, kad Lenkų rinkimų akcija mini abi – tiek gegužės 8, tiek gegužės 9 – dienas.
Kaip Varšuva įvertins tokias V. Tomaševskio kalbas dabar, kai dėl Kremliaus agresyviai vykdomo Antrojo pasaulinio karo, jo priežasčių ir pasekmių istorijos iškraipymo Lenkijos ir Rusijos vadovai jau nebegali būti viename renginyje, galima sulaukti artimiausioje ateityje.
Būtent šių metų gegužės 9-ąją Rusija pompastiškai minės 75-ąsias Pergalės dienos metines Maskvoje, pakviesti užsienio šalių lyderiai. Kremliaus ruporai jau yra nesyk užstoję V. Tomaševskį ir jo bendražygius.
Tai, kad Lenkijos valdžia pagaliau suprato, kas vyksta Lietuvos lenkų bendruomenėje, anot A. Pukšto, galima sieti su konservatyviosios „Teisės ir teisingumo“ politikais, o ne liberaliąja „Piliečių platforma“, kuriai priklauso ir „garsusis“ R. Sikorskis.
„Varšuva neatsisako remti lenkų mažumos iniciatyvų, bet aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, kad netoleruos promaskvietiško flitro“, – sakė A. Pukšto. Tiesa, jis pripažino, kad vietinių lenkų bendruomenė atsidūrė tam tikroje aklavietėje.
„Trūksta ryškių lyderių, kurie mestų rinkiminę kovos pirštinę Tomaševskiui, o Lietuvos politinės partijos yra pernelyg hermetiškos ir nelanksčios tautinių mažumų atžvilgiu“, – sakė politologas, pripažinęs, kad Kremliaus naudai visada tarnaus kiekviena antisisteminė iniciatyva Lietuvoje.
„Visada plyšta ir plyš ten, kur yra plona. Toks fizikos dėsnis. Panašiai yra politikoje.
Kažkas inspiruojama Maskvos ar Rusijos ambasados Vilniuje, bet kažkas įvyksta ir dėl mūsų politikų ar visuomeninių veikėjų trumparegiškumo ar primityvaus mąstymo. Šita linija, be abejo, labai plona“, – sakė A. Pukšto.
Vidinės įtampos santykiams nebepakenks?
Tai nebūtų pirmas kartas, kai Kremlius prikiša savo ranką, kurstant lietuvių ir lenkų nesutarimus. Pavyzdžiui, dabar dažnai pamirštama, kad nuo 1988-ųjų kelerius metus gyvavo Šalčininkų autonomijos idėja, kurią, atsisakydami paklusti jau nepriklausomos Lietuvos valdžiai, palaikė tiek dalis vietos lenkų, tiek Kremlius, ypač 1991 metais.
Neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne sovietų imperiją galutinai palaidojęs 1991 m. rugpjūčio pučas, po kurio „autonominiuose“ regionuose Lietuva patvirtino tiesioginį valdymą, nors istorikai dažnai mėgsta besti į panašius vietos autonomijos šalininkų projektus Sakartvele, Moldovoje ir Ukrainoje, kurie baigėsi kruvinais, Kremliaus sukurstytais konfliktais Abchazijoje, Osetijoje, Padniestrėje ir Donbase. Bet dabar tokios galimos lenkų separatistinės idėjos – jau seniai užmarštyje.
„Jau išaugo karta, kuri apie Vilniaus krašto autonomiją negirdėjo ir neišgirs. Nors tai nereiškia, kad nereikia šitos temos nagrinėti ir mokytis iš klaidų“, – įspėjo A. Pukšto. Jo manymu, Lietuvos ir Lenkijos santykiai per pastaruosius 5 metus taip sustiprėjo, kad jų jau neįmanoma greitai sugriauti, kad ir kas mėgintų.
„Abiejų šalių vadovai ir politinis elitas suprato, kad be sklandaus bendradarbiavimo, nepaisant tam tikrų ideologinių skirtumų, skirtingų politinių jėgų valdžioje, neįmanomas stabilumas ir saugumas šiame Europos regione. Ypač kai tebeauga Kremliaus imperializmas ir vyksta ideologiniai bei propagandiniai karai Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu.
Putino Rusija džiaugiasi ir džiaugtųsi dėl kiekvienos įtampos, dėl kiekvieno konflikto, kuris vyktų tarp Varšuvos ir Vilniaus, džiaugtųsi dėl kiekvienos įtampos tarp lenkų tautinės mažumos ir Lietuvos valdžios“, – teigė politologas, pažymėjęs, kad Kremlius Lietuvoje veikia ne tik per tautines mažumas.
„Ekonominė, finansinė priklausomybės yra gerokai galingesni įrankiai. Galiausiai į rusų popkoncertus mielai eina ir Kauno, Šiaulių, Panevėžio gyventojai“, – pridūrė jis.
Arba keistis, arba su Kremliumi
Pasak A. Pukšto, ne kiekvienas lenkas Lietuvoje sieja save su LLRA-KŠS, net jei už ją balsuoja 60–70 proc. visų vietinių lenkų. Kita vertus, pasak politologo, lenkiškumas už Lenkijos ribų visada buvo ir yra siejamas su provakarietiškumu.
„Tokia yra lenkų tautos tradicija ir antropologija. Tą jaučia, o gal net ir supranta V. Tomaševskis“, – sakė A. Pukšto. Viena vertus, anot jo, dabar V. Tomaševskiui yra du keliai išlaikant savo elektoratą. Vienas jų – bandyti keistis ir pritraukti progresyvius vietinius lenkus. Tiesa, dalis Vilniaus lenkų inteligentijos jo atžvilgiu nusiteikusi priešiškai.
„Arba jis gali toliau vystyti ir plėtoti flirtą su prokremliškai nusiteikusiais Lietuvos rusais“, – atviravo A. Pukšto ir pridūrė, kad kai kurias LLRA-KŠS iniciatyvas galima sieti su Kremliumi.
Tiesa, V. Tomaševskis įrodė galintis prisitaikyti prie vėjo krypties – kai reikia, jis pasitelks bet kuriuos sąjungininkus, o, kai reikės patylėti, neeskaluos jam nenaudingos temos. Todėl esą nieko keisto, kad dabar, jau ne pirmą kartą atsidūrusi valdžioje, ši partija nejudina senos trijų raidžių problemos.
„LLRA-KŠS sutiko dalyvauti valdžioje, puikiai suprasdama, kad didelę dalį lenkiškųjų postulatų su didžiausia parlamentine partija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – neišspręs.
Nėra paslaptis, kad Ramūno Karbauskio vadovaujamoje partijoje tautininkų segmentas stiprus ir įtakingas, o ir pats R. Karbauskis visada skeptiškai buvo nusiteikęs spręsti „trijų raidžių problemą“, – pabrėžė A. Pukšto.
Neišmoktos pamokos ir klaidos
Net jei ši problema ir pajudėjo, nemažai problemų, anot pašnekovo, išties dar liko ir liks, nes Lietuvoje iki šiol nėra kompleksinio matymo ir vizijos. Be to, Lenkijos priekaištai Lietuvai dėl neišspręstų problemų, kuriomis žongliruodamas savo rėmėjus galėdavo sutelkti V. Tomaševskis, nėra vieno žmogaus ar vienos šalies rūpestis.
Klaidų, pasak A. Pukšto, padarė visos pusės, dar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proceso pradžioje, kai abiejų šalių politinis ir kultūrinis elitas tinkamai neįvertino lenkų tautinės mažumos rusifikavimo ir sovietizacijos lygio bei siūlė blogus raidos scenarijus.
„Atkurtos Lietuvos valdžia kaip pagrindinį uždavinį sau iškelė Lietuvos lenkų lituanizaciją, o ne įpilietinimą. Šis modelis patyrė fiasko.
O greičiausias įpilietinimo arba įvalstybinimo kelias turėjo eiti per lenkiškumą, kuris buvo neatsiejamas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ir net tarpukario Lietuvos, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, – politinio ir kultūrinio gyvenimo sudedamąja dalimi.
Taip pat Lenkijos valdžia daug metų blogai suprato savo misiją – reikėjo remti savo tautiečius, ne atlietuvinant juos, o atitraukiant nuo rusų kremliškos įtakos“, – teigė A. Pukšto.
Kita vertus, anot pašnekovo, Lenkijos vadovai ilgus metus irgi nesuprato, kas vyksta Lietuvoje, ir investavo lėšų į prosovietines bei prorusiškas nevyriausybines organizacijas – esą tik laikui bėgant Varšuvos politikams atsivėrė akys. Bet net ir atsivėrus akims greiti sprendimai, kurių dažnai ieško politikai, nėra išeitis.
„Atsimenu, kai Andriaus Kubiliaus kvietimu į Vilnių buvo atvykęs tuometinis Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas ir kartu su V. Tomaševskiu dalyvavo šv. Mišiose Aušros Vartų šv. Teresės bažnyčioje, vėliau kalbėjo su lenkų lyderiais, kaip spręsti Lietuvos lenkų problemas.
Žinoma, tai nieko nedavė, nes Tuskas ir Kubilius norėjo kuo greičiau išgydyti pacientą, o nenorėjo padaryti tyrimų ir išgirsti diagnozės, dėl ko tas pacientas serga, ir parinkti tinkamų gydymo būdų“, – pažymėjo politologas.
„Pagrindinė užduotis – kaip iš Lietuvos lenkų padaryti tvirtą, pilietišką, provakarietiška tiltą Lietuvos viduje ir turint omeny Lietuvos bei Lenkijos santykius, kaip išdžiovinti prokremliškos pelkės likučius. Tai yra bendras Vilniaus ir Varšuvos interesas“, – pridūrė jis.