Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip dramatiškas spektaklis, kuriame – nelygiaverčių lyderių akistata: silpnesnis atvyksta prašyti užtarėjo pagalbos – to paties užtarėjo, kurį dar prieš kelis mėnesius kritikavo, spyriojosi, jam netgi grūmojo dėl tariamo Kremliaus karinės grupuotės „Vagner“ narių sąmokslo, o dabar nusižeminęs pats A. Lukašenka ištiesė ranką. Ne pirmą kartą.
Visa savo poza V. Putinas demonstravo, kad jis yra padėties šeimininkas: krėsle susmukęs Rusijos prezidentas krapštė galvą, veidą, varstė akis tai į svečią, tai į tolį ir tiesiog abejingai klausėsi į priekį nuolankiai palinkusio A. Lukašenkos. Tai kaip mat tapo patyčių objektu, bet A. Lukašenka tam, regis, buvo nusiteikęs ir netgi specialiai leidosi pasijausti jaunesniuoju broliu.
A. Lukašenka, regis, gerai žino ilgamečio žaidimo su V. Putinu taisykles ir prieš kameras kalbėjo tai, kas skambiausia Kremliaus ausims.
A. Lukašenka padėkojo V. Putinui už paramą po rinkimų tokiais žodžiais: „draugą nelaimėje pažinsi“. „Šie įvykiai parodė, kad mums visais klausimais reikia bendradarbiauti su vyresniuoju broliu“, – V. Putinui kalbėjo A. Lukašenka, lyg tarp kitko dar kartą užsiminęs apie neva nerimą jam keliančias NATO pajėgų pratybas ir amerikiečių bataliono dislokavimą Lietuvoje.
„Mes turime išvengti Didžiojo Tėvynės karo klaidų. Jeigu kažkas už vakarinės sienos ribų nori pasidraskyti, mes bet kurią akimirką esame pasirengę. Niekam neleidžiama barškinti ginklais prie sąjunginės valstybės sienos. NATO su mumis nesiskaito, kada nori, tada ir rengia pratybas. Todėl ir mes taip darysim“, – drąsinosi A. Lukašenka, kurio įsakymu pačios Baltarusijos pajėgos pirmiausiai pradėjo žvanginti ginklais prie Lietuvos sienos, neva reaguojant į kilusias išorės grėsmes.
Tokios A. Lukašenkos kalbos gali pasirodyti jau mėnesį trunkanti bauginimo taktika, dėmesio nukreipimo manevrai ir siekis pritraukti daugiau Kremliaus žodinės, o gal ir kitokios paramos. Tačiau tai tebuvo pagrūmojimai prieš kameras, kuriuos pastarąjį mėnesį A. Lukašenka jau itin pamėgo, o tada durys užsivėrė ir prasidėjo tikrasis A. Lukašenkos ir V. Putino pašnekesys. Kas jam nuspręsta?
Atvirai stojo į Lukašenkos pusę
Pastarąją savaitę ne kartą buvo pabrėžiama, kad ilgai lauktas A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimas bus pirmasis po rugpjūčio 9-osios rinkimų spektaklio Baltarusijoje, kai oficialiais Minsko duomenimis nieko dramatiško esą neįvyko: eilinį sykį buvo perrinktas tas pats A. Lukašenka, kuris Baltarusijai vadovauja geležiniu kumščiu nuo 1994-ųjų.
Tarsi jau mėnesį trunkančių beprecedentinių protestų Baltarusijoje – lyg nebūta. Tarsi nebūta saugumo pajėgų smurto bangos prieš taikius protestuotojus ir daugelį režimo kritikų. Galiausiai Rusijos prezidento susitikimas su A. Lukašenka pasirinktas tuo metu, kai kitos valstybės atvirai rodė nežinojimą, ką daryti susidariusioje padėtyje: viena vertus Vakarai pripažįsta, kad rinkimai Baltarusijoje nebuvo skaidrūs, kita vertus, tokie pripažinimai skambėjo ir 2010, 2015 metais.
Be to, Lietuva buvo viena nedaugelio Europos valstybių, kuri atvirai įvardijo A. Lukašenką nelegitimiu prezidentu ir priglaudė pagrindinę jo varžovę formaliuose rinkimuose Sviatlana Cichanouskają. Pastaroji moteris tapo ne tik opozicijos simboliu, bet ir pamažu jaučiasi vis drąsiau keliaudama, kalbėdamasi su Vakarų šalių lyderiais ar jų atstovais, dalindama interviu.
Tokia parama tiesioginei, kad ir formaliai A. Lukašenkos varžovei negalėjo nepraslysti Kremliui pro akis, turint omeny, kad originaliai varžytis su A. Lukašenka turėjo S. Cichanouskajos vyras – Siarhejus, neslėpęs savo palankaus požiūrio į Kremliaus politiką. Be to, dėl veiksmų Baltarusijos atžvilgiu susiskaldžiusioje ES vis labiau linkstama sprendimo rakto ieškoti būtent Maskvoje.
Kita vertus Rusija Baltarusijos rinkimų atžvilgiu pastaruoju metu laikėsi pabrėžtinai atsargiai ir laidė tik lakoniškas, tradicines Kremliaus diplomatijos mokyklos žinutes: negalima kištis į Baltarusijos vidaus reikalus, rinkimai buvo skaidrūs. O A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimas tapo ta plonyte ir pritarimą žyminčia riba, kuria V. Putinas dar aiškiau nurodo, ką remia Kremlius.
„Aleksandras Grigorjevičius yra legitimus Baltarusijos respublikos prezidentas. O kalbant apie tuos žmones, kurie nesutinka su rinkimų rezultatais, visi jie yra broliškos Baltarusijos piliečiai, mes juos visus branginame ir mylime. Mes norime, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, vyktų ne kažkokia nekonstruktyvių procesų forma, o teisiniame lauke“, – taip A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimą lakoniškai pakomentavęs Rusijos lyderio ilgametis atstovas Dmitrijus Peskovas.
Už paramą dar teks susimokėti
Tokia vieša ir atvira Kremliaus parama A. Lukašenkai, regis, turėjo išsklaidyti bet kokias abejones bei Baltarusijos opozicijos viltis. Visi S. Cichanouskajos ir baltarusių perspėjimai bei bandymai kreiptis atvirai į V. Putiną atstumti mandagiu „mes jus branginame ir mylime, broliškos Baltarusijos piliečiai“.
Kita vertus, D. Peskovas, o ir pats V. Putinas dar prieš kameras bandė pernelyg pabrėžtinai pademonstruoti, kad tai esą tėra eilinis kasmet ne kartą susitinkančių V. Putino ir A. Lukašenkos pokalbis, kuriame kaip visada vyrauja „prekybos ir ekonominiai santykių“ temos.
Po tokia nuobodžia formuluote dažniausiai ir slypi visa abiejų lyderių susitarimų esmė, mat skaidrumo standartais negarsėjančių Rusijos ir Baltarusijos vadovai gali susiderėti dėl bet ko – vyriausybėms ar parlamentams jau teliks formalumai patvirtinti tokius susitarimus.
O į viešąją erdvę užtenka išmesti skambesnes susitarimų detales. Pavyzdžiui, Maskva patikino, kad „šią sunkią akimirką Rusija suteiks Baltarusijai 1,5 mlrd. dolerių valstybinį kreditą“.
„Visai neseniai vizito Baltarusijoje buvo nuvykęs RF vyriausybės pirmininkas Michailas Mišustinas. Žinau, kad jis surengė labai rimtas, dideles derybas, ir jos buvo sėkmingos visomis mūsų sąveikos kryptimis. Beje, finansinėje sferoje taip pat. Susitarėme, kad šią sunkią akimirką Rusija suteiks Baltarusijai 1,5 mlrd. dolerių valstybinį kreditą“, – pareiškė V. Putinas
Tokių „sunkių akimirkų“ pastaraisiais metais Baltarusijoje buvo ne viena – nuo prastos finansinės padėties iki koronaviruso smūgio, tad galima tik spėlioti, kuo šis momentas, Kremliaus manymu, skiriasi nuo kitų, jei protestus A. Lukašenka bent jau kol kas sutramdė jėga.
Palyginimui, žinutės apie V. Putino asmeniškai išrūpintą kreditą Baltarusijai, kartojasi jau ne vienerius metus.
„Viskas tvarkoje, visi sprendimai priimti“, – dar 2018-ųjų lapkritį džiaugėsi Baltarusijos finansų ministras Maksimas Jermolovičius, patvirtinus eilinę 630 mln. dolerių paskolą. Pernai balandį Baltarusija jau be didesnių fanfarų užsitikrino dar vieną 600 mln. dolerių kreditą, o šių metų rugsėjo pradžioje pats A. Lukašenka, vos nurimus tariamo „Vagner“ samdinių sąmokslo skandalui sutarė dėl dar vieno mlrd. dolerių, kuriais bus refinansuojamas ankstesnis kreditas. Ir taip pasaka tęsias, regis, be galo – nuo 2008-ųjų Baltarusija iš Rusijos paėmė jau 8 kreditus ir pasiskolino 7,92 mlrd. dolerių.
Kad „šią sunkią akimirką“ be politinės krizės dar ir finansinių problemų turinti Baltarusija artimiausiu išbris iš tokio liūno, tvarkingai mokės palūkanas ir grąžins skolas, tikėtis negalėtų net didžiausi optimistai.
Bet panašu, kad Kremliui to ir nereikia, mat kreditai Baltarusijai suteikiami be didesnių trikdžių. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad tai daroma iš „broliškos tautų draugystės“. Naujų kreditų kaina A. Lukašenkai ar juo labiau pačiai Baltarusijai gali būti didesnė, nei iki šiol. Mat iš susitikimo su V. Putinu liko neaišku svarbiausias dalykai, dėl kurių pernai Minskas ir Kremlius ne juokais pliekėsi ir nesugebėjo susitarti: sąjunginė abiejų šalių sutartis, klausimai dėl muitų sąjungos.
„Turime galimybę ramiai – tam dabar ir susirinkome – apie viską pakalbėti, bet pirmiausia, žinoma, turime aptarti ekonominius klausimus, nes daugiau nei 21 proc. (prekybos apyvartos) smukimas vis dėlto nėra mažas; tai nėra susiję su mūsų darbu, tai susiję būtent su pasaulinėmis tendencijomis dėl koronaviruso. Tačiau mes kartu kovosime su koronavirusu ir, esu tikras, įveiksime dabartinius ekonomikos sunkumus. Neatsitiktinai paminėjau ir paskolą, kurią Rusija artimiausiu metu planuoja suteikti Baltarusijai. Tikiuosi, kad tai atsispindės ir (Baltarusijos) finansų rinkose“, – kruopščiai dėliodamas žodžius pabrėžė V. Putinas.
Prieš kameras – nė vieno konkretesnio žodžio apie Rusijos ir Baltarusijos sąjunginę sutartį bei glaudesnį Baltarusijos ekonomikos bei politinių struktūrų integravimą į Rusiją, kuris turėjo būti patvirtintas dar pernai, tik apie smukusią prekybos apyvartą ir apie V. Putino paramą baltarusiškoms konstitucinėms reformoms.
Ekspertų manymu, tai yra tyčia V. Putino pasirinkta taktika: skambiai ir pompastiškai su tradiciškai užsispyrusiu A. Lukašenka susitarti nepavyko, bet protestų įbaugintas ir po sostinę ginkluotas su nepilnamečiu taip pat ginkluotu sūnumi vaikštantis „paskutinysis Europos diktatorius“ gali palūžti taikant tylesnius metodus. Kokie tie metodai žino tik dvišalio susitikimo dalyviai. Bet spėlionių netrūksta.
„Sočyje prasideda naujas, baigiamasis sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės etapas. Susivienijimas palaidotas, formalūs prarijimai daugiau niekam nereikalingi – brangu ir rizikinga iki negalėjimo sugadintuose santykiuose su Vakarais. Dabar Kremliaus interesas yra vienas: gaus kuo daugiau lakmuso popierėlių ir sumokės už tai protingą kainą. Tai ne anšliusas, o teritorijos perėmimas mafijiniais metodais, kitais žodžiais – priverstinis prarijimas to, ko anksčiau Lukašenka neišleido iš burnos“, – teigė Rusijos politologas Vladimiras Pastuchovas.