Kunigas Artūras Kazlauskas teigia, kad pagrindinė krikštatėvių pareiga – būti Bažnyčios atstovais pakrikštytojo šeimoje. Tai nesusiję nei su drabužiais, nei su žvakėmis ar visą gyvenimą lydinčiomis dovanomis.
Tačiau tiek senosios, tiek iki šiol išlikusios tradicijos byloja ką kitą: krikšto tėvai turi rūpintis vaiku, dovanoti jam dovanas, atstoti tėvus esant būtinybei ir atlikti kitas būtinas pareigas.
Krikšto tėvai pirmiausia turi susitarti, kas vaiką ves į Bažnyčią
Kun. A. Kazlauskas DELFI teigė, kad krikšto tėvas gali būti ir vienas – tai, kad krikšto tėvai dažniausiai būna moteris ir vyras yra tik senųjų tradicijų palikimas.
„Krikšto tėvas gali būti vienas arba jie gali būti dviese. Vyras arba moteris. Iš esmės yra vienas krikštatėvis, kurio pagrindinis rūpestis – tikėjimo perdavimas, – kalbėjo kunigas. – Anksčiau, matyt, buvo tokia tradicija, nes patys tėvai nevažiuodavo krikštyti kūdikio dėl to, kad motina būdavo dažniausiai tik pagimdžiusi, krikštijama būdavo po gimdymo praėjus kelioms dienoms. Nei motina, nei tėvas nevažiuodavo į krikštynas, veždavo krikštatėviai. Todėl dažniausiai jie ir atstovaudavo: vienas tėvą, kitas – motiną.“
Kunigo teigimu, krikšto drabužėliai ir kitos krikšto smulkmenos nėra tikroji krikštatėvių pareiga. „Pagrindinė krikštatėvių pareiga – padėti tėvams ugdyti tikėjimą. Aš sakyčiau, kad nei rūbelių, nei žvakių pirkimas visiškai nesusijęs su krikštatėvio pareigomis. Net nežinia, kieno tai reikalas. Kas nori, tas įgyja, paima iš brolių ar seserų, ar visai neperka, o pasiuva patys. Nėra jokio skirtumo. Pagrindinis uždavinys – tikėjimo perdavimas. Tai nesusiję su dovanomis, tik su tikėjimu, – kalbėjo kun. A. Kazlauskas. – Krikštatėvių pareiga – būti Bažnyčios atstovais pakrikštytojo šeimoje.“
Krikštatėvius savo vaikui renka tėvai, tik tas asmuo, kuris krikštijamas jau suaugęs, krikštatėvius gali išsirinkti pats.
Kunigas pasakojo, kad dažniausiai dėl krikšto pas jį atvyksta tėvai, tačiau būna tokių atvejų, kai kreipiasi ir krikštatėviai. Ir nors dabar tėvai dažniausiai nekrikštija vos prieš kelias dienas gimusių kūdikių, pasitaiko visko: „Būna pačių įvairiausių atvejų, būna ir visai mažų kūdikių, ypatingai jei gimsta labai silpnas, tėvai kviečia į pačią ligoninę.“
Tiesa, sprendimą dėl krikšto gali priimti tik tėvai. Nei seneliai, nei kiti giminaičiai to negali. „Krikštyti kūdikius galime tik tėvų valia ir tėvų tikėjime. Seneliai ar artimi giminaičiai neturi teisės prašyti, kad kūdikis būtų pakrikštytas. Gali tėvai arba tėvų pareigas atliekantys, pavyzdžiui, našlaičių atveju“, – kalbėjo kun. A. Kazlauskas.
Pasidomėjus, ką reiktų žinoti visiems, ketinantiems tapti krikštatėviais, kunigas įvardijo vieną užduotį: „Svarbiausia, kad artimiausią sekmadienį ar net šeštadienio išvakarėse krikštatėviai paskambintų tėvams ir paklaustų, kas iš jų rytoj vaiką veža į Bažnyčią, krikštatėviai ar patys tėvai, nes krikštatėvių pareiga rūpintis, kad kiekvieną sekmadienį būtų dalyvaujama Mišiose.“
Tradicijos apvirto aukštyn kojomis
Įmonės „Saulutė vaikams“ projektų vadovė Karina DELFI teigė, kad šiuolaikinės krikštynos yra paprastos – vaikams ir suaugusiems surengiama šventė.
Anot Karinos, vakarinės krikštynų dalies metu jokių tradicijų nebebūna.
Kaip dažniausiai atrodo šiuolaikinės krikštynos? „Kažkur išnuomojama vieta, jei vasara, gali būti kažkoks viešbutis. Vakare, kai susirenka svečiai, juos užima vakaro vedėjai, jie žaidžia žaidimus, spėlioja vaiko profesiją ir panašiai“, – pasakojo Karina.
Beje, jos teigimu, dažniausiai šventės vieta puošiama rožine, žydra ir mėtine spalvomis. Tiesa, rožinę spalvą tėvai renka ne berniukams, o mergaitėms, nors tradicinėse krikštynose viskas buvo atvirkščiai.
Rožinė spalva simbolizuodavo Jėzų Kristų, todėl buvo skiriama berniukams, o mėlyna – Marijos apsiaustą ir buvo skirta mergaitėms.
Tiesa, kai kurios šeimos laikosi šių tradicijų. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Senosios tradicijos, pareigos ir dovanos
Anksčiau krikšto tėvais (podžiais arba kūmais) tapti kviesdavo artimus giminaičius arba gerbiamus ir dorus žmones, nes buvo tikima, kad užaugęs vaikas bus toks, kokie yra krikšto tėvai.
O krikšto tėvais galėdavo tapti jauni ir nesusituokę asmenys. Krikšto mama jokiu būdu negalėjo būti besilaukianti moteris neva dėl to, kad nemirtų krikštijamas vaikelis.
Atsisakyti būti krikšto tėvais taip pat būdavo blogas ženklas.
Tiesa, krikštydavo vaikus gerokai anksčiau nei dabar – praėjus vos kelioms dienoms nuo gimimo. Buvo tikima, kad mažyliui taip bus suteikiama apsauga.
Kūdikį prieš krikštynas prausdavo ir krikšto tėvams perduodavo tik pribuvėja, o už krikštą Bažnyčioje mokėdavo ne tėvai, o krikšto tėvai.
Pagal senąsias tradicijas, svarbiausia krikšto mamos dovana – krikšto marškinėliai, kuriuos ji pati turėdavo ir išsiuvinėti rožiniais arba žydrais siūlais. Rožinė spalva simbolizuodavo Jėzų Kristų, todėl buvo skiriama berniukams, o mėlyna – Marijos apsiaustą ir buvo skirta mergaitėms.
Krikšto tėvai į šventę ateidavo ne tuščiomis. Visos dovanos turėjo prasmę: česnakas – apsaugai, riestainis – kad čiulptuko nereikėtų, vilnones kojines – kad nesušaltų, muilo – kad švarus būtų, šermukšnio – kad nuo laumių apsaugotų ir pan.
Prasmę turėjo ir jau išnykusi tradicija – pakrikštytą vaiką paguldyti tėvams prie kojų. Esą tai buvo daroma tam, kad vaikas būtų nuolankus.
Dar viena jau išnykusi tradicija – pagrindinis krikštynų patiekalas visuomet būdavo kiaušinienė. Ją suvalgius indą sudaužydavo. Vaišių ant stalo būdavo daug, tačiau daugumą jų ruošdavo ne tėvai ar krikšto tėvai, o atsinešdavo patys svečiai.
Krikštynų dieną nebuvo galima pyktis, plepėti ir net derėtis. Esą pykčiai vaiką paverčia neklaužada, plepėjimas – melagiu, o derybos – šykštuoliu.
O kokios buvo krikšto tėvų pareigos? Pirmiausia jie tapdavo vedliais dvasiniame kelyje, tačiau turėjo ir daugiau pareigų. Jei tėvai kur nors išvažiuodavo, be jokio susitarimo vaiką palikdavo krikšto tėvams, taip pat priklausydavo pirkti brangias dovanas visomis progomis.