38 metų vyriškis iš pradžių dirbo kelių policininku Charkive, o paskutinius septynerius metus palaikė tvarką Cirkūnų seniūnijoje. Cirkūnų miestelis yra nutolęs vos du kilometrus nuo visame pasaulyje karo metu išgarsėjusio Charkivo mikrorajono Saltovkos.
Išgarsėjo todėl, kad tai arčiausiai Rusijos esantis mikrorajonas, nuo pasienio nutolęs vos 25 kilometrus ir todėl per priešo puolimą patyręs didžiausius suniokojimus. Okupantams nepavyko užimti šio antro pagal dydį Ukrainos miesto, tačiau iš pusantro milijono gyventojų jame tuo metu buvo likę vos penktadalis.
Šiuo metu į Charkivą spėjamai yra grįžę apie pusę gyventojų. Panašiai tiek sugrįžo ir į Cirkūnus, kuriuose prieš karą gyveno šeši tūkstančiai žmonių, o per du mėnesius užsitęsusią okupaciją jame buvo likę vos keli šimtai drąsuolių.
Dauguma buvo pabėgę, mat nepavykus užimti Charkivo fronto linija nusistovėjo būtent ties Cirkūnais. Tuomet čia užvirė tokie mūšiai, per kuriuos buvo sugriauta arba apgadinta 80 procentų pastatų.
Pasitraukdami okupantai specialiai susprogdino mokyklą, ligoninę, seniūnijos administraciją, paštą, prekybos centrą bei didžiausią Ukrainoje sraigių veisyklą. Įmones bei privačius namus priešai apiplėšė – krovininėmis mašinomis gabenosi viską, kas patiko.
Vertingų daiktų čia buvo daug, mat pušynų ir vandens telkinių apsuptuose Cirkūnuose firmas steigė bei namus su baseinais statėsi pasiturintys miestiečiai, o seniūnija garsėjo kaip turtingiausia regione.
„Žinojau, kad prasidėjo karas, bet vykau į darbą, nes norėjau padėti organizuoti žmonių evakuaciją. Vos išvažiavus iš Charkivo kelią užtvėrę rusų kariai liepė nusirengti iki apatinių ir nuvedė prie laukymėje stovinčio būrelio suimtų ukrainiečių karių“, – pasakojo J. Čerkasinas.
Okupantai policininką nuogai išrengė spėjamai norėdami pažiūrėti, kokias jis turi tatuiruotes, mat tuos, kurie buvo išsitatuiravę Ukrainos armiją ar kovas su Donecko separatistais aukštinančias tatuiruotes, žiauriai sumušdavo.
Pasitraukdami okupantai specialiai susprogdino mokyklą, ligoninę, seniūnijos administraciją, paštą, prekybos centrą bei didžiausią Ukrainoje sraigių veisyklą. Įmones bei privačius namus priešai apiplėšė – krovininėmis mašinomis gabenosi viską, kas patiko.
„Pasakė, kad sušaudys, o ar ketino tai daryti, ar tik gąsdino, to nežinau. Netrukus po to, kai mane atvedė prie savų karių, aplink pasigirdo šūviai ir sprogimai, suimtieji sukritome ant žemės. Aš kažkuriam laikui praradau sąmonę, nes arti sprogusi bomba mane kontūzijo“, – pasakojo J. Čerkasinas.
Tai buvo pirmas karo mūšis Charkive, kurį laimėję ukrainiečiai išvadavo suimtus saviškius ir privertė priešą atsitraukti.
„Nurimus ugniai neturėjau supratimo, kas laimėjo tol, kol neišgirdau karius kalbant ukrainietiškai. Nusvirduliavau prie kelio ir pakeleivinga mašina nuvežė į greitąją. Tris paras pragulėjau reanimacijoje, o po to dar dešimt dienų praleidau ligoninėje“, – prisiminė J. Čerkasinas.
Policininkas prasitarė, kad iki pat dabar naktimis jį kankina košmariški tų įvykių sapnai, o keičiantis orams skauda galvą, sukyla kraujo spaudimas, nors iki karo buvo visiškai sveikas.
Pasisekė ir 63 metų Cirkūnų seniūnui Mikolai Sikalenkai. Jį okupantai suėmė ir pareikalavo, kad toliau vadovautų seniūnijai, bet kaip Rusijos administracijos atstovas. Seniūnui atsisakius okupantai jį tris paras laikė įkalinę rūsyje, grasino sušaudyti, jei nesutiks bendradarbiauti.
M. Sikalenkai nenusileidus okupantai jį paleido, mat pirmas karo dienas Cirkūnuose jiems buvo įsakyta elgtis draugiškai. Priešai tikėjo, kad Ukrainą užims per kelias dienas, o žmonės juos sveikins kaip išvaduotojus.
Maskvos kariai maisto paketus turėjo vos kelioms dienoms, tad nepavykus skubiai užimti Charkivo jie pradėjo plėšti parduotuves, degalinėse savintis kurą, o netrukus ėmė plėšti ir pabėgusių žmonių turtą.
„Kai girdi, kad tiek daug vyrų už pinigus išsisuka nuo armijos, kad tiek daug slapstosi, ar nesigaili, kad tapai savanoriu, o po sužeidimų liksi raišas bei nebegalėsi su 14 metų dukra pažaisti krepšinio?“ – paklausiau iš Cirkūnų kilusio Andrejaus Ševcovo.
„Nieko nesigailiu, o jei galima būtų pasukti laiką atgal, viską daryčiau taip pat. Į armiją įstojau 2016 metais tam, kad kovočiau su okupantais – tai buvo asmeninis apsisprendimas, pajutau, kad privalau įsitraukti į kovą“, – pasakojo vyriškis.
Pagal profesiją A. Ševcovas yra autošaltkalvis, iki karo dirbo Barabašovo turgaus statyboje Charkive. Vėliau įstojo į armiją ir tapo profesionaliu kariu. Kontraktas su armija baigėsi karo išvakarėse, tad teko skubiai tarnybą pratęsti.
„Gyniau gimtąjį miestą, po to vadavome Kupjanską, kovojome Bachmute. Kupjanske du kartus skeveldros mane perskrodė, bet nepalietė gyvybiškai svarbių organų, tad išsikapanojau. Per trečią sužeidimą Bachmute keliose vietose lūžo pėdos ir kelio kaulai“, – kalbėjo karys.
A. Ševcovas kovojo 92 brigadoje slapyvardžiu „Barzda“. Sunkiausi momentai vaikinui buvo regint draugų žūtis bei laukiant evakuacijos iš priekinės linijos. Mat priešas specialiai „medžioja“ rotacinius karių susibūrimus ir audringai apšaudo, tad per evakuaciją dažnai neišvengiama aukų.
„Nelengva buvo ir pusantrų metų nematyti žmonos bei dukros. Tėvų neturiu, o žmoną ir dukrą labai myliu, dėl mažosios ateities tikrumoje ir kovojau – noriu, kad jos vaikams, mano anūkams, tokio košmaro nebetektų patirti“, – pasakė karys.
„Perduok padėką savo tautiečiams, jūsų šalis nedidelė, tačiau procentiškai Ukrainai padedate labiausiai iš visų. Mūsų seniūnijoje lietuviai parėmė gyvūnų prieglaudą, atsiuntė rūbų, o medikai iš organizacijos „Blue/Yelow“ kelis kartus nemokamai gydė bei dalijo vaistus“, – kalbėjo karo komendanto pavaduotojas Igoris Kuzmenko.
Šis 46 metų vyriškis su šeima stebuklingai išsigelbėjo 2014 metais, kai bėgo iš Rusijos separatistų užimtos Gorlivkos šalia Donecko. Vaikų akivaizdoje separatistai tada sušaudė kitos mašinos keleivius, tačiau jo pasigailėjo, nors jau buvo pastatę prie sienos sušaudymui.
Po Cirkūnų išvadavimo I. Kuzmenka surengė gyventojų talką sutvarkyti miestelio centrą, tačiau viską teko mesti, mat pakraupo pamatęs, kad šiukšles renkantys suaugę bei vaikai neša į krūvą priešo išmėtytas prieštankines minas. Šių buvo tokia daugybė, jog kai kuriuose kaimuose ir dabar draudžiama dirbti daržuose bei eiti į pievas, miškus.
„Mes viską atkursime ir atstatysime, dabar svarbiausia padėti armijai. Ryžto kovoti ir laimėti nepraradome nei kariškiai, nei civiliai, svarbu, kad jūs Vakaruose tesėtumėte žodį mums padėti“, – sakė I. Kuzmenka.