Vilniaus pataisos namuose įkalintas vyras neslepia, kad alkoholis galėjo sugriauti jo gyvenimą; tik patekęs už grotų jis suprato, kiek daug kvailysčių gyvenime pridarė, už kurias yra priverstas brangiai sumokėti – prarasti beveik 5 metai ir daugiau kaip 30 tūkstančių eurų slegianti skola, kurią valstybei turi sumokėti kaip baudas už vairavimą būnant neblaiviam.
„Vairuoju būdamas neblaivus, nes taip mane paveikia alkoholis“, – neslepia su šia blogybe bandantis kovoti V. Aksionovas. Jis įsitikinęs, kad problemas pavyks išspręsti – laisvėje jo laukia motina, žmona ir penki mažamečiai vaikai. Jie vyrui – didžiausia paskata pakeisti gyvenimą.
Šalčininkų rajone gyvenančio V. Aksionovo pavardė pirmą kartą žiniasklaidoje pasirodė ne dėl to, kad jis bene daugiausiai kartų savo rajone papuolė į policijos pareigūnų akiratį vairuodamas transporto priemonę neblaivus, o dėl to, jog pasišalino iš Vilniaus pataisos namų – nuteistojo paiešką buvo paskelbęs Kalėjimų departamentas, vyro nesėkmingai ieškojo ir policijos pareigūnai. Jis buvo sulaikytas tik praėjus septynioms dienoms po pasišalinimo iš įkalinimo įstaigos. Šis pasišalinimas buvo dar viena didžiulė klaida – dienos metu už pataisos namų teritorijos laisvai vaikščioti galėjęs vyras buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas jau šešioliktąjį kartą. O už tai, kad jis nusikalto atlikdamas bausmę, prarado visas lengvatas bei teisę į laisvę išeiti ankčsiau laiko.
„Man dabar liko kalėti daugiau kaip metai, žinau, kad jau anksčiau neišeisiu, bet vis tiek stengiuosi pasikeisti – tiek ir dėl savęs, tiek ir dėl savo vaikų, jie man brangiausi“, – Delfi.lt sakė nuteistasis.
– Kodėl pasišalinote iš pataisos namų?
– Bausmę pradėjau atlikinėti Pravieniškėse, sekėsi labai sunkiai, tik su advokato pagalba pavyko išeiti į besargybą, todėl netrukus buvau perkeltas į Vilnių, nes čia ir darbas, ir netoliese gyvena šeima. Šiek tiek lengviau. Galėjau dienos metu išeiti į laisvę, todėl pradėjau dirbti, besargyboje esantys žmonės turi galimybę trims paroms parvykti į namus kartą per tris mėnesius. Administracijai tris kartus rašiau prašymus, kad mane išleistų, nežinau, kokia priežastis, tačiau gaudavau neigiamą atsakymą. Ir o vieną dieną vietoj darbsugalvojau nuvažiuoti namo – iš ryto išvažiavau iš įstaigos kaip į darbą, bet nuvažiavau į namus, nes ten manęs laukia penki mažamečiai vaikai. Ir žmona. Namas kaime yra avarinės būklės – reikėjo keisti ir langus, ir krosnį, ir elektrą sutvarkyti. Dėl to ir prašiau išleisti į namus – norėjau pagelbėti šeimai.
Galvojau, kad per vieną dieną kažką sugebėsiu padaryti, o tada grįšiu atgal. Bet, deja. Jau buvau pakeliui į Vilniaus pataisos namus, kai pastebėjau, kad namuose palikau kuprinę, o joje buvo mano besargybos leidimas. Iš karto puoliau skambinti žmonai, sakau, grįžtu atgal, o ji man pranešė, jog manęs jau laukia pareigūnai iš pataisos namų. Nutariau su jais pasikalbėti – paskambinau į pataisos namus ir paaiškinau situaciją, kad manęs iš įstaigos neišleido į namus, todėl sugalvojau pats nuvykti. Nustebino atsakymas – mes suprantame tave, patys nežinome, dėl ko tavęs neišleidžia trims paroms, nes viskas su tavimi yra gerai, mokaisi, dirbi, dengi įsiskolinimus antstoliams. Sakė, buvome namuose, matėme situaciją, sutarėme, kad rytoj grįšiu.
– Aš jau žinojau, kad yra išaiškėjęs šis mano poelgis, jau padarytas maršruto pažeidimas ir jau būsiu sugrąžintas atlikti bausmės į Vilniaus pataisos namus, tai pagalvojau – taip ar taip jau bus... Žinau tokį dalyką, kad jeigu per tris paras neatvyksti atgal į įkalinimo įstaigą, yra skelbiama paieška, iškeliama baudžiamoji byla. Galvojau, geriau per tą laiką dar padėsiu šeimai. Pareigūnai kaip ir nesutiko, bet jiems nebuvo pasirinkimo – aš pasakiau, kaip bus.
Kai tą pirmąją dieną sugrįžau į namus, jų jau nebuvo, jie labai trumpai manęs palaukė. Likau namuose, o kitą dieną atsidariau Kalėjimų departamento puslapį internete ir pamačiau, kad yra paskelbta mano paieška. Supratau, kad kažką suklydau – jau esu ieškomas, jau yra iškelta baudžiamoji byla. Bet ir vėl suklydau – vėliau sužinojau, kad čia tik departamentas ieškojo, dar nebuvo iškelta baudžiamoji byla. Išsigandau, galvojau, bus teismas, todėl nuvažiavau į parduotuvę, apsipirkau, susikroviau krepšį, nes žinojau, kad būsiu sugrąžintas į pataisos namus. Ir sėdėjau namuose – per 7 paras padariau tiek, kiek per 20 metų nenuveikiau.
Turėjau ir turiu problemų dėl alkoholio, bet per tas 7 paras net nebuvo minčių eiti išgerti ar pas draugus nueiti. Buvau su vaikais ir dirbau ūkio darbus.
– Tai per tas 7 paras pareigūnai neatvažiavo?
– Atvažiuodavo, buvo du kartus atvažiavę.
– Kaip Jūsų nerasdavo, jeigu būdavote namuose?
– Tai, tarkime, būdavau prie šulinio arba eidavau į mišką ruošti malkų, tai manęs nerasdavo namuose. Kai atvažiuodavo, jie matydavo, kad telefonas, kuriuo aš naudojuosi, yra namuose, bet realiai manęs neieškojo, tik paklausė, kur esu, ir tiek. O kai trečią kartą atvažiavo, buvau netoli namų automobilyje. Ir viskas – išlipau, pasakiau, kad nesiruošiu bėgti, žmona išnešė krepšį, kuris buvo paruoštas, ir atvežė čia, į pataisos namus.
Nekaltinu direktoriaus, kad manęs į namus neišleido, gal tuo metu dar manimi nepasitikėjo, nes buvau naujokas, atvažiavęs iš Pravieniškių, ir iš karto ėmiau prašyti leisti išvažiuoti į namus. Bet kai mane čia atvežė, man liepė parašyti pasiaiškinimą, nes reikėjo nubausti už pažeidimą.
Parašiau viską, kaip ir dabar sakau, nėra ko slėpti, kaip yra, taip ir parašiau. Paprašiau direktoriaus, kad atleistų ir suprastų, griežtai manęs nebaustų, bet... Ir tikrai tikėjau, kad taip ir bus – ir nubaus, bet tik ne taip griežtai, kaip nubaudė.
– O Jus nubaudė taip, kad teismas nuteisė už pasišalinimą iš įkalinimo įstaigos...
– Turėjau viską, ką galima pasiekti pataisos namuose – ir lengvąją grupę, ir besargybį režimą. O už pasišalinimą dar skyrė 3 mėnesius papildomai ir baudą. Visko netekau.
– Į laisvę turėjote išeiti kitais metais?
– Taip, birželio 19 d., bet dabar nusikėlė dar trimis mėnesiais.
– O dabar, kai jau pakankamai praėjo laiko ir turėjote galimybę apmąstyti savo elgesį, kaip galvojate, ar gerai pasielgėte, kad negrįžote į įkalinimo įstaigą – juk netekote visko, ką turėjote.
– Taip, prieš žengdamas tokį žingsnį žinojau, kad po savaitės galbūt galėsiu būti laisvas. Prieš tai buvo Lygtinio paleidimo komisijos posėdis, komisija nesutiko, kad būčiau lygtinai paleistas, bet advokatas nutarimą apskudė teismui, kuris iš dalies patenkino skundą. Žinojau, kad po savaitės bus pakartotinė komisija ir 80 procentų aš eisiu namo. Ir tai žinodamas aš vis tiek taip pasielgiau – tiesiog neturėjau kito pasirinkimo, turėjau važiuoti namo.
– O jeigu būčiau neišėjęs? Juk 80, o ne 100 procentų.
– Galima sakyti, kad tai buvo planuotas Jūsų išvykimas?
– Ne, nebuvo planuotas, nes aš nežinojau, kad tą dieną važiuosiu namo. Aš išvažiavau į darbą, mane turėjo paimti Žalgirio g. stotelėje, bet vėlavo vairuotojas, jam paskambinau, o jis pranešė, kad šiandien mes nedirbame. Objektas, kuriame turėjau dirbti, buvo Molėtuose, aš ten savarankiškai nenuvažiuosiu. Aš jau važiavau atgal į pataisos namus, kai vairuotojas man paskambino ir pasakė, kad važiuoja į kitą pusę ir jeigu noriu, gali mane paimti. O kadangi man reikėjo, aš sutikau. Ir su juo nuvažiavau, jis mane paliko.
– Jeigu būtumėte grįžęs tą patį vakarą, kaip planavote, būtumėte sulaukęs tokių pačių sankcijų?
– Būčiau grąžintas atgal į pataisos namus, nežinau, kaip būtų toliau, gal teismo nebūtų, nebūtų ir papildomos bausmės paskyrę, o gal net ir lengvos grupės nebūčiau praradęs. Kadangi būdamas įkalinimo įstaigoje dar vieną nusikaltimą padariau, man jau negali būti taikomas lygtinis paleidimas. O lengva grupė daugeliui žmonių tik dėl to ir reikalinga. Man ji buvo reikalinga, kad galėčiau bendrauti su šeima – penki vaikai vienu metu negali atvažiuoti, yra apriboti pasimatymai. Taip pat ir skambinant per 15 minučių su penkiais vaikais nepakalbėsi.
– Ką žmona sakė reaguodama į tokį Jūsų poelgį?
– Kai pareigūnai pradėjo manęs ieškoti, ji net prašė pasiduoti ir pačiam važiuoti į pataisos namus. Ir brolis buvo atvažiavęs, siūlėsi mane nuvežti. Sutikau, bet nutariau dar truputį palaukti. Iš tikrųjų buvo labai malonu pabūti su vaikais.
– Nors ir pripažinote kaltę dėl pasišalinimo iš pataisos namų, bet vis tiek apskundėte teismo nuosprendį. Kodėl?
– Būčiau sutikęs su bausme, bet advokatas sakė, kad mane jau nubaudė pataisos namuose, o dabar dar skyrė tris mėnesius nelaisvės papildomai, dabar lygtinis paleidimas negalės būti taikomas. Mano darbo užmokestis buvo 1 800 eurų, todėl teismo prašau bausmę pakeisti į baudą. Nes išėjęs į laisvę turėčiau galimybę tokią baudą sumokėti.
Daug kartų vairavote neblaivus, taip pat neturėdamas teisių vairuoti, nebeslepiate, kad turėjote problemų dėl alkoholio vartojimo. Kaip atsidūrėte tokioje situacijoje?
Net nežinau. Gal dėl to, kad be tėvo augau... Kaimas, draugai, mačiau tik alkoholį. Vieną kartą, antrą kartą pabandai ir viskas... Pirkdavome mašinas, jas ardydavome, visą laiką po ranka buvo automobilis, sėsdavau vieną, antrą kartą ir pagaudavo. Taip ir prisikaupė bausmių. Teisėjai, galima sakyti, gailėjo, juk šeimą turiu, tikėjo, gal pasikeis žmogus.
– Kiek kartų buvote pagautas ir kiek kartų buvote neblaivus?
– Visus kartus, net nežinau, gal dešimt kartų tikrai.
– Policijos pareigūnai Jus turėjo gerai pažinoti...
– Taip, nereikėjo man važiuoti, jeigu pakelėje stovi policija... Žinojau, kad jeigu jie pamatys, jog aš vairuoju, iš karto sustabdys. Bet aš niekada nebandžiau bėgti, sustodavau – kaip yra, taip yra.
– Kiek į alkotesterį pripūsdavote promobilių?
– Iki dviejų. Ir iki trijų būdavo.
Iš pradžių man skirdavo pinigines baudas, dabar už vairavimą turiu 30 tūkstančių skolos valstybei.
Ir – beveik 5 metus už grotų. Vykdavo teismai, skirdavo keturis mėnesius, po to vėl tiek pat, o dar automatiškai būdavo, kad pagauna mane, tai turiu vykti į Probacijos tarnybą, turėdavau rašyti pasiaiškinimą. Kai trys pažeidimai, tai probacija gali kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti bausmę. Bet tarnyba kreipėsi tris kartus ir nė karto jų prašymo teismas nepatenkino. Vis tiek likau laisvėje.
– Tai gal buvo ženklas, kad pagaliau laikas sustoti?
– Suprantate, atsikeli iš ryto, esi blaivus ir tada kitaip mąstai – viskas, nebegersiu, apie vairavimą išvis negali būti nė kalbos. Su žmona kalbiesi, atrodo, viskas gerai, pradedi dirbti, o tada ateina kažkokie draugai, pradedi gerti, užgeri ir vėl tas pats.
– Po kaimus. Buvo ir kad tiesiog norisi pasivažinėti ar į parduotuvę nuvažiuoti dar alkoholio nusipirkti. Ir būdavo, kad net iki parduotuvės nenuvažiavau, o mane jau sustabdo. Arba – atgal grįžtant. Netgi buvo taip, kad prie namo sustabdė – pareigūnai važiavo pro šalį, pamatė, o aš kaip tik norėjau išvažiuoti. Ir viskas – nors ir nespėjau, bet jau už vairo buvau.
– Kiek netekote automobilių?
– Daug. Kiek kartų pagavo, tiek ir netekau, bet automobiliai buvo nebrangūs, nes kaip ir neapsimoka brangų pirkti.
– Nes žinote, kad vis tiek konfiskuos?
– Taip, jeigu reikės padovanoti, kam gerą dovanoti?
Teismas man padėjo suprasti mano klaidas, kurias padariau. Akivaizdu, kad nebūčiau supratęs, jeigu būčiau likęs laisvėje. Taip galėjo prisikaupti ir dešimt metų laisvės atėmimo bausmės... Bet tiesiog gal truputį per vėlu ir per griežtai – man būtų užtekę metų ar pusantrų pasėdėti ir suprasti, padirbti su savimi. Kai papuoliau į kalėjimą, supratau, kad mano šeima liko viena, be pagalbos, tai jau yra reikalų susimąstyti, tai yra pagrindinė priežastis.
Pusę metų sėdėjau kalėjime ir nieko neveikiau, bet po to supratau, kad reikia dirbti su savimi. Pabandžiau, pavyko, bet dar vis tiek nesu užtikrintas, kad išėjęs į laisvę nežiūrėsiu į butelį.
– Kodėl?
– Niekas negali pasakyti, kaip bus išėjus už kalėjimo vartų. Bet tikrai norisi tikėti, kad alkoholio nebus, manau, man pavyks.
– Bet ir įkalinimo įstaigoje galėjote išgerti?
– Nors ir kiekvieną dieną. Kai išėjau į besargybą, kiekvieną dieną galėjau nusipirkti parduotuvėje, bet į alkoholį net neatkreipdavau dėmesio. Ir tai buvo didžiulis džiaugsmas viduje, kad galiu ir be jo. Ir net tada, kai manęs dėl pasišalinimo iš pataisos namų ieškojo pareigūnai, nors ir buvau patyręs didelį stresą, bet alkoholio negėriau. Net nekilo tokių minčių. Ir tik vėliau mano motina su žmona pasakė, kad jos buvo išsigandusios, kad vėl galiu užgerti... Ir tai mane džiugina, gal man pavyks laisvėje atsikratyti šios blogybės. Aš ir toliau dirbsiu su savimi, nes žinau savo problemą. Bandysiu negerti, nes anksčiau ar vėliau vis tiek vėl galiu atsidurti čia.
Man gėda prieš vaikus, kad jie matė mane tokį tiek laiko girtą. Dabar jie laukia manęs, kol grįšiu pas šeimą – pradėsime kitaip gyventi. O juk galėjau ir pats bet kurią dieną negrįžti – galėjau užsimušti girtas važiuodamas, tada vaikai išvis liktų be tėvo. Manau, man pasiseks, jeigu nenuleisiu rankų. Alkoholis yra toks dalykas, kad su juo reikia dirbti visą gyvenimą – nėra taip, kad pasakysiu, jog nebegersiu, ir nebegeriu.
– Gal ir aplinką reikia keisti, draugus – juk sakėte, kad blogą įtaką draugai darė.
– Būtinas dalykas. Dabar, kai buvau besargyboje, galėjau turėti telefoną, todėl kai paskambindavo seni draugai, jiems iš karto paaiškindavau, kad nėra nieko bendro su alkoholiu, jokių draugysčių. Kai kurie suprato, kiti pyko, bet tuomet kokie jie yra draugai? Į pagalbą jie neateina, tik gali kartu išgerti.
– O narkotikų nevartojote?
– Jeigu atvirai, aš laisvėje, gal dėl to, kad kaime užaugau, nebuvau matęs narkomano, o pataisos namuose pamačiau. Bet gal vėl dėl baimės, o gal tai tiesiog nerūpėjo, todėl nelindau į tą pusę, nesidomėjau, mane pataisos namuose siejo kitokia aplinka, niekas iš sekcijos, kurioje kalėjau, nevartojo narkotikų. Žinau, kad nebandysiu narkotikų – tai supratau, kai pataisos namuose pamačiau, kaip atrodo ir elgiasi narkomanai. Niekada gyvenime nenoriu tokiu būti.
– Žmona nesiskundžia, kad nuvylėte?
– Bijojau, kad kaltins. Aš suprantu, kad esu pats kaltas, nereikia man to priminti, bet nieko tokio nebuvo. Myli, juk keturis metus jau laukia.
– Bet vis tiek kartu gyvenote, ar nebandė Jūsų sudrausminti?
– Kiekvieną kartą šnekėjo, bandė man išaiškinti, kad blogau darau, bet vis žadėjau, kad pasikeisiu.
– Man irgi daug žmonių bandė aiškinti, kad nevairuočiau, bet iš patirties žinau, kad vis tiek nieko neklausysi, vis tiek darysi tai, ką nori – galvoji, kad nieko neatsitiks, būsi atsargus. Manau, nieko nebus, kol neatsidurs tokioje situacijoje, kokioje aš atsidūriau – žmogus turi suprasti pats.
Man buvo vienas, kitas teismas, galvojau, jeigu trys ar keturi teismai aju buvo ir manęs nepasodino, tai kodėl mane turėtų pasodinti po penkto teismo. Nes pirmą ar antrą kartą į teismą ėjau su baime, o septintą ar aštuntą kartą jau nebijojau, jau pripratau, kad manęs nepasodins. Todėl ir važinėdavau...
– Ir visą laiką, kaip ir visi, papuolę į tokią situaciją, teisme sakydavote, kad aš nuoširdžiai gailiuosi?
– Taip. Bet iš tikrųjų taip ir būdavo, kad gailiuosi.
– Dėl to, kad įkliuvote?
– Ne. Iš pradžių gailėdavausi, kad prieš tai buvau pažadėjęs teismui daugiau čia neatvykti, bet ir vėl čia atsidūriau. Buvo gėda. O kodėl gėda ir gailiuosi? Nes teisme esu blaivus, jeigu būčiau girtas, gal kitaip kalbėčiau.
Buvo taip, kad manęs teismas pagailėjo, bet su tokia sąlyga, jog užsikoduosiu. Nuvažiavau, atliko man šią procedūrą, aštuonis mėnesius negėriau, tuomet nebuvo jokių problemų – buvo ir vairuotojas, jeigu reikėdavo kur nors nuvažiuoti. Tada viskas buvo puiku, bet vieną dieną ir vėl tas pats prasidėjo. Norėjau dar kartą koduotis, bet jau nebeleido – sakė, kad reikia gydytis. Nuvažiavau, bet gydytojai pasakė, kad reikės 90 parų gulėti stacionare. Negalėjau, nes yra šeima, būčiau likęs be darbo. Galvojau, kad susitvarkysiu pats.
– 90 parų iškeitėte į beveik 5 metus...
– Čia mane atvedė alkoholis. Niekada nebuvau pagautas važiuodamas blaivus. Pamenu, kartą buvo labai šalta, lauke lijo lietus, reikėjo nuvažiuoti į parduotuvę. Tada buvau blaivus ir paėmiau vaikišką dviratį ir nuvažiavau, nors prie namų stovėjo mašina. Vėliau atvažiavo draugas, išgėrėme alaus, ir lietus nusiramino, bet vėl reikėjo nuvažiuoti į parduotuvę dar alaus nusipirkti. Ir jau tada ne su dviračiu, o su automobiliu važiavau.
Nekaltinu nieko, nei draugų, jokiu būdu, manęs niekas neprivertė gerti ar važiuoti. Kaltinu tik save ir alkoholį, kad negalėjau su savimi susitvarkyti.
– Sakėte, kad esate gavęs 30 tūkstančių eurų baudų. Kaip jas padengsite?
– Taip, tokia skola valstybei, antstoliai vykdo išieškojimą. Kai dirbau pataisos namuose, mokėjau nedideles sumas, nes gaudavau tik 50 eurų algą, o kai buvau besargyboje, pradėjau mokėti didesnes sumas – po 100, kartą ir 150 eurų.
Labiausiai gėda prieš šeimą. Dabar man rašo laiškus, atvažiuoja į pasimatymus, sako, kad myli, laukia. Kokiu reikia būti žmogumi, kad išėjus į laisvę vėl daryti tą patį? Jeigu vėl suklysiu, nusivils manimi. Negaliu to leisti.
– Šis palaikymas turbūt labai padeda ištverti kalinimą?
– Jeigu nebūtų palaikymo, būtų gerokai sunkiau. Taip, yra žmonių, kurie liko vieni, aš neįsivaizduoju savęs jų vietoje. Jeigu laisvėje yra žmonių, kurie išsižada už grotų patekusių savo artimųjų, yra labai sunku. Palaikymas labai daug duoda – aš net laukiu vaizdo skambučių, kad pamatyčiau artimiausius savo veidus. O kai atvažiuoja, išvis būnu laimingas.
Visko čia būna – kartais atsikeliu, susinervinu, nes įstaigoje nieko neįmanoma pakeisti, ir jau nesinori net stengtis, pavargsti. Ir net būna, kad galvoji, tegul skiria nuobaudas, uždaro į kamerą. Nusvyra rankos. Ir dar labiau sunku, nes žinau, kad į laisvę anksčiau laiko neišeisiu, turėsiu atsėdėti nuo skambučio iki skambučio. Tai kam stengtis? Bet pagalvoju apie šeimą ir pakeičiu nuomonę, vėl stengiuosi. Norėčiau, kad man būtų skirta lengva grupė. Bet tik dėl to, kad būtų paprasčiau bendrauti su šeima.
– Patekimas į kalėjimą, ko gero, didžiausia gyvenimo klaida?
Taip. Tai didžiulė pamoka. Skaudi pamoka. Labai daug praradau. Čia yra mažai žmonių, kurie taip mąsto. Bet aš žinau, kad iš čia tikrai su draugais nešvęsiu, kad pagaliau išėjau. Ne, tikrai to nebus.
Aš per trejus metus visose, kokiose tik įmanoma, programose Pravieniškėse dalyvavau – netgi turiu tokį lapą, kuriame buvo parašyta, kad man jau daugiau nieko negali suteikti, bet tada aš pradėjau pakartotinai lankyti, o tokius kaip alkoholio žalos kursus esu net šešis kartus baigęs. Kai atėjau šeštą kartą, tai sakė, kad galiu paskaitas pats pravesti, nes atmintinai moku.
Pravieniškėse stengiausi, dėl to buvau perkeltas į lengvąją grupę, daug dirbau su savimi, norėjau keistis, net rašiau teismui laišką, kad esu dėkingas, jog mane pasiuntėte į pataisos namus atlikti bausmę. Tik gal šiek tiek per griežtai nubaudė... Aišku, gal kitaip nebūčiau sustojęs, bet ačiū Dievui, kad nepadariau jokios avarijos ir neužmušiau žmogaus. Tik pataisos namuose supratau, kad padariau klaidą.