Vieni dar bandė laviruoti – esą norint tokį lipduką užsiklijuoti, reikia gauti begalę leidimų. Kiti teigė, kad privačiam verslui nedera užsiimti socialine propaganda. Tretiems pasiūlymas buvo toks netikėtas, kad jie tiesiai šviesiai rėžė, ką iš tiesų galvoja.
„Daug metų dirbdamos su moterimis ir mergaitėmis, nukentėjusiomis nuo prostitucijos ir prekybos žmonėmis, pamatėme, kokia svarbi yra prevencija. Vienas iš prevencijos kelių – atskiras socialines grupes joms suprantama kalba įspėti apie gresiančius pavojus, išmokyti atskirti jų požymius. Tai ypač svarbu provincijoje, kadangi žmonės į prostitucijos tinklą patenka būtent iš atokesnių rajonų, kur mažiau išvystyta socialinė pagalba ir labiau pažeidžiami žmonės.
Tačiau kodėl scenoje stipriais prožektoriais visada apšviečiama tik moteris? Nesvarbu, kaip ji traktuojama – kaip auka ir kekšė. Dar du veikėjai lieka nuošalyje. Ir jei sąvadautojams iš tiesų daug dėmesio skiria policija, klientai yra praktiškai neliečiami, nors 2006 m. priimtas įstatymas, kad asmenys, perkantys prostitučių paslaugas, traukiami administracinėn atsakomybėn. O kas perka mūsų moteris, vaikus? Tai juk nėra kokie nors ateiviai iš Marso. Tai tarp mūsų gyvenantys vyrai, broliai, draugai, kaimynai“, - teigė „Caritas“ programos „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.
Pašnekovė įsitikinusi, kad labiausiai prostituciją skatina paklausa. Tai labai galingas variklis, padedantis kurtis didžiulei prostitucijos industrijai. Todėl ir buvo išleisti lipdukai, atkreipiantys dėmesį į pirkėją.
Anot K. Mišinienės, niekam ne paslaptis, kad tolimųjų reisų vairuotojai priklauso būtent šiai kategorijai. Juos aprūpinti prostitučių paslaugomis yra susikūrusi atskira „verslo” šaka. Visoje Europoje moterys jų laukia degalinėse, pakelėse. Todėl užsienyje yra labai populiaru tolimųjų reisų vairuotojus įtraukti į tokias akcijas.
„Mums, kurios matome šių moterų skausmą, sužlugdytas jų šeimas, atrodo, kad visai nesunku užsilipdyti tokį lipduką. Tačiau kaip tokį lipduką turintis žmogus vėliau galės pirkti tą mergaitę ir derėtis dėl oralinio sekso – ne 10 litų, bet 5 litai? Kaip galima pervežti klientus ar prostitutes iš vieno buto į kitą, kai ant taksi automobilio puikuojasi toks lipdukas?“ – svarstė pašnekovė.
„Caritas“ atstovė būtent šia moraline dilema aiškina gautus atsakymus iš bendrovių. Kai kurie, anot K. Mišinienės, šiuo pasiūlymu buvo užklupti taip netikėtai, kad savo poziciją išsakė be užuolankų – esą nebūkite naivios, be prostitucijos vyrai neišgyvens. Akciją palaikyti sutiko tik keli keleivių vežėjai – Kauno ir Panevėžio autobusų parkai bei viena bendrovė Šiauliuose.
„Šie lipdukai – tarsi lakmuso popierėlis, parodantis visuomenės požiūrį. O už požiūrį, skirtingai nei už naudojimąsi prostitučių paslaugomis, nebaudžiama. Vis dar vyrauja nuostata, kad jeigu moteris pasirinko šį kelią, ji tai padarė savo noru. Šio mito laikosi įsikibę net išsilavinę, tam tikras padėtis užimantys žmonės, abstrakčiai visada pasisakantys už gėrį. Galiu atsakingai pasakyti – aš labai mažai matau pasirinkimo. Nemačiau nė vienos, svarstančios: kuo man būti – buhaltere ar prostitute? Visi sprendimai priimti iš nežinojimo, skausmo, nevilties, pykčio, iš labai daug neigiamų jausmų.
Kitas dalykas, kad jokie socialiniai darbuotojai, jokia policija moters neištrauks už ausų, jeigu ji pati to nenorės. Tai jau kita istorijos dalis – kiek moterys sugeba atsilaikyti, kiek jos turi jėgų pasipriešinti. Tačiau prostitucija nėra pasirinkimas“, - įsitikinusi pašnekovė.