Tai buvo pasakyta per tradicinius Maldos pusryčius.
Dauguma lietuvių yra katalikai - kartais gal ir prasti, bet katalikai. Tačiau popiežius yra moralinis autoritetas ne vien katalikams, panašiai kaip Dalai Lama yra moralinis autoritetas ne vien budistams. Taigi šiais žodžiais kreipiamasi į visus lietuvius, kad ir kokie būtų jų įsitikinimai. Popiežiaus Pranciškaus kreipimosi šerdis yra dialogo sąvoka. Krikščionybė nuo savo pradžios paremta dialogu - Jėzus Kristus skelbė savo mokymą pašnekesiais, atsakinėjo į klausimus.
Tie pašnekesiai niekada nevirsdavo neapykantos sklidinu ginču. Buvo ir tebėra dalykų, kurių krikščionybė griežtai nepriima, bet žmogus, net ir klystantis, net ir giliai nusidedantis, yra jai neginčijama vertybė, į jį dera kreiptis su meile, supratingumu ir gailesčiu. Neapykantos nusipelno ne žmogus, o nuodėmė. Šita samprata, manau, yra didžiausias krikščionybės indėlis į pasaulio istoriją, net jei ne visi krikščionys jos mokėdavo laikytis.
Geriausiomis savo praeities akimirkomis Lietuva buvo atvira ir tolerantiška šalis, kurioje be neapykantos ir paniekos sugyveno skirtingos tautybės bei religiniai mokymai. Kalbėdamas apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų, popiežius, manau, pirmiausia galvoja apie takoskyrą tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės. Ši takoskyra kadaise ėjo per patį Lietuvos centrą - sostinėje Vilniuje į vakarus nuo Pilies gatvės gyveno katalikai (beje, taip pat žydai ir musulmonai), o į rytus - stačiatikiai.
Lotyniškosios ir graikiškosios krikščionybės lūžis nudažė dviejų Europos dalių kultūrą labai skirtingomis, bet viena kitą papildančiomis spalvomis. Įveikti tą lūžį yra svarbus sakyčiau, metafizinis - uždavinys. Be ko kito, kaip tik jį turėjo omenyje mūsų religinis mąstytojas Stasys Šalkauskis, kalbėdamas apie lietuvių kultūrą kaip apie Rytų ir Vakarų sintezę. Šis uždavinys ligi šiol neišspręstas, dažnai netgi atrodo neišsprendžiamas, bet jį išspręsti krikščionybei būtina. Lietuva čia yra įrašiusi ir galbūt dar įrašys reikšmingų puslapių.
Būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų nėra lengva. Jei nusileisime iš religinės plotmės į politinę plotmę - Lietuva dažnai suvokiama ne tiek kaip tiltas, o veikiau kaip pafrontės šalis. Nuo Jogailos ir Vytauto, o gal jau nuo Mindaugo laikų pasirinkusi vakarietišką kelią, ji ne sykį susidurdavo su spaudimu ir agresija iš kito istorinės takoskyros kranto. Šiandien tas spaudimas vėl paryškėjo - deja, yra daug ryškesnis, negu norėtume.
Revanšistinės ir agresyvios jėgos šių dienų Rytuose, tai yra Rusijoje, kelia neabejojamą pavojų pasaulio taikai, gal net pačiam jo išlikimui. Ar lieka čia vietos dialogui? Lieka, jei patys neapsikrėsime mūsų oponentų klaidomis ir nuodėmėmis (o ta pagunda daug stipresnė, negu paprastai manome) . Agresija kyla ne iš rytietiškojo oponento prigimties, o iš to, kad valdžia atmeta Rytų krikščioniškąją tradiciją, o jeigu ją palaiko, tai tik paviršutiniškai ir veidmainiškai.
Dialogas šiomis sąlygomis neturi nutrūkti net vyriausybių lygmenyje, nes tarp susipriešinusių šalių tebėra diplomatiniai santykiai – tikėkimės, jie nenutrūks, o jeigu tai atsitiktų, tvirtai viliuosi, kad ne dėl mūsų kaltės. Tačiau svarbesnis yra dialogas su tomis jėgomis, kurios pačios trokšta dialogą palaikyti - kalbu apie rusų opoziciją. Jos forumas šiomis dienomis vyko Vilniuje.
Norėčiau prisiminti prieš kelias dienas mirusią tos opozicijos atstovę Liudmilą Alexeyevą, kuri labai daug padarė ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai. Kalbu taip pat apie rusų kultūrą. Pakanka pažvelgti kad ir į mūsų teatrų repertuarą, idant pamatytume: Tolstojus, Dostojevskis ir Čechovas yra ir mūsų kultūros neatimama dalis. Štai tokie dalykai įkvepia viltį net sunkiu šiandienos metu.
Yra ir kitas aspektas šių dienų pasaulyje, apie kurį dera galvoti, apmąstant popiežiaus Pranciškaus skelbiamų žinią. Lietuva yra vakarietiškos civilizacijos kraštas, bet šių dienų Vakaruose nestinga balsų, kurie, tariant popiežiaus žodžiais, „tvirtina, kad saugumą užtikrinsime ir savo kultūrą išsaugosime tik bandydami atsikratyti kitais, juos sutrypti ar išguiti“. Neturėtume klausyti tokių balsų - tai yra, neturėtume atitverti savo civilizacijos neperžengiama siena nuo kitų civilizacijų. Sakoma, kad tų civilizacijų atstovai nenori ar nepajėgia suvokti bei laikytis mūsiškių taisyklių.
Tai paprasčiausia netiesa - čia, pasak žinomo prilyginimo, matome krislą svetimoje akyje, o nepastebime rąsto savojoje. Mes patys pažeidžiame taisykles ne rečiau, nei tie, kuriuos vadiname svetimaisiais. Kada popiežius sako: „Jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį: „Priimti skirtumus" - jis kalba, be ko kito, apie migrantų krizę ir migrantų žmogiškąsias teises. Pastaruoju metu šiuo klausimu kurstomos populistinės aistros. Tie, kurie jas kursto, turėtų bent jau suprasti, jog jos yra nekrikščioniškos. Taip pat nekrikščioniška yra kurstyti neapykantą ir panieką vardan tradicinių šeimos ar panašių vertybių. Manau, metas keisti jas supratingumo ir atjautos dvasia.
Nesu ir nepretenduoju būti krikščionis pamokslininkas, juo labiau neklystantis pamokslininkas, bet šitaip suvokiu popiežiaus Pranciškaus žodį.