Galime džiaugtis gyvendami krašte, kurio neniokoja mirtinos gamtos stichijos. Tačiau technogeninės katastrofos neaplenkia nė vienos valstybės. Nebuvo išimtis ir Lietuva. Vien sovietmečiu įvyko virtinė nelaimių, nusinešusių žmonių gyvybes ar padariusių pražūtingą poveikį gamtai ir iki šiol atsiliepiančių šalies gyventojų sveikatai. Bet dėl tuometės tvarkos slėpti informaciją nuo visuomenės duomenys apie šias tragedijas iki šiol nėra iki galo atskleisti.
Krito ir bombos, ir lėktuvai
Apie kai kurias didžiausių sovietmečio nelaimių dabar tegali papasakoti tik gyvi likę liudininkai arba jų palikuoniai, girdėję paslapčia, iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus. Kiek tie atsiminimai tikslūs, niekas nepasakys. Tačiau jie – vienintelis siūlelis, siejantis mus su įvykiais, apie kuriuos niekas neturėjo sužinoti.
Panevėžietis Kęstutis pasakoja iš savo tėvų ir giminaičių girdėjęs apie dvi Antrojo pasaulinio karo metų katastrofas, nutikusias mieste ir rajone. Jomis galima tikėti, galima ir netikėti, bet bent viena jų turi būti tiesa – vyras sako pats savo akimis matęs nelaimės pasekmes. Kitos katastrofos liudijimų reikėtų ieškoti išlikusiuose sovietiniuose archyvuose.
„Panevėžio balso“ pašnekovo teigimu, jo seneliai ir tėvai gyveno netoli tos vietos, kur vėliau sovietmečiu veikė visiems panevėžiečiams gerai žinoma „Plukių“ kavinė. Karo metais ten, dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės atkarpos tarp Kultūros ir poilsio parko ir Statybininkų gatvės viduryje, buvo dar ne miesto teritorija – plytėjo laukai, ganėsi galvijai. Ir stovėjo Kęstučio šeimos sodyba, iš kurios dabar telikę keli medžiai.
Netoli lig šiol tebestūksančio sovietinio prekybos ir pramogų centro pastato vietos buvo aikštelė. Ten kartą, karo pabaigoje, kai vokiečiai jau buvo pasitraukę iš Panevėžio, priverstinai nusileido sovietinis bombonešis su bombomis. Kiek žmonių juo skrido, ponas Kęstutis teigia nežinantis.
„Lakūnai atėjo į senelių sodybą. Buvo perbalę ir persigandę. Jie manė, kad jau viskas – susprogs su bombomis atsitrenkę į žemę“, – mena iš tėvų girdėtą pasakojimą jis.
Kadangi Pajuostyje jau buvo dislokuoti sovietų kariai, jie greitai atvažiavo, apsupo teritoriją ir susirinkę lėktuvo nuolaužas išsivežė.
Panevėžietis tik gūžteli paklaustas, ar dar kas nors žino šią vos tragedija nepasibaigusią istoriją. Artimiausia sodyba buvo jo senelių – gal už šimto metrų nuo katastrofos vietos. Buvo kaimynų, gyvenusių tolėliau, bet jų jau seniai nebelikę.
Iš giminių Kęstutis yra girdėjęs ir kitą istoriją. Kaimiškyje, kur gyveno jo teta su vyru, karo metais nukrito greičiausiai numuštas karinis lėktuvas, visi juo skridę žmonės žuvo. Vyras pasakoja dar pats matęs tetos namuose palėpėje besimėčiusias lėktuvo nuolaužas. Tiesa, kieno tai buvęs lėktuvas, nežino. Dėdė manė, kad sąjungininkų – galbūt amerikiečių, tačiau panevėžietis neatmeta galimybės, kad tai galėjo būti ir sovietinis lėktuvas.
„Aplink buvo miškas. Pašautas lėktuvas nukrito beveik ant jų daržo. Tetos vyras pasakojo surinkęs žmonių dalis – kur galva, kur koja… Buvo lyg ir du lakūnai, kuriuos palaidojo palei geležinkelį. Dar vaikai būdami prašėme parodyti kur. Mus vedė palei bėgius, bet neberado tikslios vietos“, – pasakoja dar vaikystėje girdėtas istorijas ponas Kęstutis.
Didžiausia Lietuvos istorijoje
Aviacijos katastrofų mūsų krašte būta ir vėlesniais, jau taikos metais.
1972 metų gegužę Rokiškio rajone nukrito iš Pajuosčio mokomajam skrydžiui pakilęs karinis lėktuvas An-12. Išgyveno, teigta, tik vienas įgulos narys, visi kiti žuvo. Skirtingi šaltiniai nurodo 5–6 karius, tačiau Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, šia data pažymėti 7 kapai.
Kita analogiška nelaimė įvyko 1990 metais, Nepriklausomybės priešaušriu. Ji tapo viena didžiausių aviakatastrofų Lietuvos istorijoje.
Panevėžio krašto istorija besidomintis Robertas Naujokas savaitraščiui patvirtino, jog viešumoje informacijos apie šią katastrofą buvo ir tebėra mažai, tačiau dėl to jis kaltintų ne sovietinę tvarką, o laikotarpį.
„Nepamirškite, kad viskas įvyko 1990 metų vasarį. Po mėnesio Lietuva paskelbė Nepriklausomybę. Štai kodėl tas įvykis paskendo daug aktualesnių naujienų verpetuose“, – mano vyras.
R. Naujokui ne tik pavyko surinkti duomenų apie šią tragediją, nusinešusią 8 gyvybes. Jam teko bendrauti su buvusiu sovietų kariškiu, į katastrofos vietą atvykusiu nepraėjus nė valandai.
Turima informacija, 1990-ųjų vasario 1-ąją, pirmoje dienos pusėje, netoli Pajuosčio aerodromo sudužo taip pat mokomuosiuose skrydžiuose dalyvavęs karinis transporto lėktuvas Il-76M, pagamintas 1978 metais. Visi aštuoni įgulos nariai žuvo. Trys jų palaidoti taip pat Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
R. Naujoko teigimu, nelaimės priežastis tyrusi komisija savo išvadose parašė, kad lėktuvui kylant, keturioliktą skrydžio minutę, orlaivis tapo nevaldomas ir nukrito į mišką iš 70 metrų aukščio, visiškai subyrėjo ir sudegė. Spėta, kad desperatiškoms įgulos pastangoms suvaldyti lėktuvą sutrukdė žemas aukštis ir didelės perkrovos.
Lėktuvo katastrofos priežastys taip ir liko nenustatytos. R. Naujoko turimais duomenimis, pateikiamos tik galimos prielaidos: „aukščio vairo valdymo mechanizmų gedimas (gamyklinis brokas) arba pilotų erdvinės orientacijos sutrikimas“.
Katastrofos vietoje buvo pastatytas paminklas žuvusiesiems, padarytas iš kilimo-tūpimo dangos plokštės. Prieš kelerius metus jis atnaujintas – vėl uždėta atminimo lenta.
Manė, kad karas
Daugelis sovietmečio kartos atstovų mena ir dar vieną didelę aviakatastrofą. Tiesa, įvykusią ne Lietuvos teritorijoje, tačiau ne mažiau skaudžią: jos metu netekome keturių garsiausių to meto šalies medikų.
1976 metų gruodžio viduryje gydytojai turėjo vykti į sąjunginę pediatrų konferenciją Charkove. Dėl prasto oro teko pasukti per Maskvą, kur ir įvyko tragedija.
Lietuvos civilinis lėktuvas Tu-124 sudužo netoli Maskvos. Žuvo 6 ekipažo nariai ir 45 keleiviai. Dauguma jų – lietuviai. Nedaug kas žino, jog išvakarėse beveik visi Vilniaus universiteto Vaikų ligų katedros gydytojai Panevėžio dramos teatre žiūrėjo spektaklį. Tarp jų buvo ir trys kitą dieną žuvę medikai.
Žinia apie civilinio orlaivio katastrofą Sovietų Sąjungoje anuomet pasiekė ne visus. Sunkiau buvo dėl nelaimių, įvykusių gyvenamose teritorijose. Bet, sprendžiant iš menkų mūsų dienas pasiekusios informacijos trupinių, buvo daroma viskas, kad jų liudininkai tylėtų. Todėl dabar tik iš nuogirdų žinoma apie dieną, kuomet nuo Panevėžio nutolusio Vilkaviškio rajono gyventojai pamanė prasidėjus karą.
1958 metais maždaug 15 kilometrų nuo Kybartų iš dangaus pradėjo kristi bombos: iš Černiachovsko (Įsručio) gyvenvietės Kaliningrado srityje pakilę penki kariniai lėktuvai subombardavo Stulgelių kaimą, esantį vos 2–3 kilometrai nuo sienos.
Gretimo Gudkaimio bendruomenės pirmininkas Ramūnas Žemaitis „Panevėžio balsui“ pasakojo apie šį įvykį girdėjęs tik iš žmonių kalbų ir savo paties tėvo prisiminimų. Likusių gyvų tragedijos liudininkų, anot pirmininko, jau mažai: jo žiniomis, Kybartuose tebegyvena vieno žuvusiojo našlė.
„Sakė, kad pradėjus kristi bomboms, žmonės pamanė, jog prasidėjo karas“, – pamena tėvo žodžius R. Žemaitis.
Apie tai, kiek buvo numesta bombų, spręsta pagal jų paliktas duobes – suskaičiuota per tris dešimtis gilių kraterių. Netikėtos atakos metu vienas žmogus žuvo vietoje, dar vienas buvo sunkiai sužalotas ir mirė vėliau. Bombų skeveldros taip pat pražudė moterį.
Aukų galėjo būti ir gerokai daugiau, nes vasarą kolūkio laukuose darbai virte virė. Tačiau kai kurie stulgeliečiai buvo tikri laimės kūdikiai – skeveldros sudraskė drabužius, tačiau nesužeidė.
Toje vietoje, kur ant žmonių krito bombos, dar sovietmečiu vieno žuvusiojo tėvai pastatė metalinį kryžių. Išliko ir tuos laikus menantis medis.
R. Žemaičio žiniomis, bombos dar apgadino kolūkio traktorių ir sugriovė vieną namą.
„Ta informacija apie bombų numetimą buvo slepiama. Kiek žinau iš pasakojimų, rusų kariai atstatė namą, kurį bombos sugriovė. Liepė apie tai niekam nepasakoti“, – sako, kad sovietų kariai atlygino bent dalį padarytos žalos, jis.
Kiek žinoma iš dokumentų, tądien ant Stulgelių kaimo buvo numestos net 39 aviacinės bombos. Pratybų metu, tačiau ar karo lėktuvus pilotavę kariai suklydo ir, nespėję išmesti bombų netoli esančiame poligone, subombardavo kolūkį, ar tiesiog buvo neblaivūs, tikslaus atsakymo vietos gyventojai nežino iki šiol. R. Žemaitis sako, būta kalbų, jog vyko lakūnų teismas, bet ar tikrai ir kuo jis baigėsi, nežinia.
Baisūs metai
Itin pragaištingi Lietuvoje buvo 1975-ieji. Tų metų pavasarį Žasliuose įvyko sunkiai protu suvokiama tragedija, kurios mastai desperatiškai slėpti.
Balandžio 4 dieną Žaslių geležinkelio stotyje keleivinis traukinys rėžėsi į krovininę cisterną su naftos produktais. Nors avarija įvyko dėl techninės, ne žmonių kaltės, kaltininkais pripažinti dispečeris ir kelio meistras.
Žuvo mažiausiai 20 žmonių, dar kelios dešimtys buvo sužeisti, tačiau tikrasis aukų skaičius nėra žinomas. Kadangi ne vienas pagal to meto madą vilkėjo sintetinius drabužius, po susidūrimo kilusio gaisro liepsnos tapo pragaištingos daugeliui. Juolab kad, kaip pasakojo liudininkai, keleivinis traukinys buvo perpildytas. Labiausiai ugnies nusiaubtame vagone žmonės tiesiog supleškėjo.
Dar viena nelaimė užgriuvo nepraėjus ir dešimčiai dienų.
Vilniuje, Sporto rūmuose vyko vengrų grupės „Sirijus“ koncertas. Pasiklausyti estradinio ansamblio iš užsienio sugužėjo jaunimas iš visos Lietuvos.
Po koncerto, kai keli tūkstančiai žmonių plūstelėjo iš rūmų į sostinės gatves, buvo jau tamsu. Dalis patraukė trumpesniu keliu – pontoniniu tiltu per Nerį. Tas neatlaikė žmonių masės ir išsiskyrė, o žmonės, nematydami, jog tiltas griūna, vis ėjo…
Oficialiais duomenimis, iš Neries buvo ištraukti 4 žuvusiųjų kūnai, daugiau nei 30 žmonių nukentėjo. Tačiau visuomenėje sklandė žinios apie didesnį aukų skaičių. Tiesa, tiriant katastrofą šiais laikais, gandai nepasitvirtino.
Evakuacija dėl „paukščiuko“
Ne viena šeima 9-ojo dešimtmečio pradžią lig šiol tapatina su katastrofa, privertusia daugelį lietuvių atsisakyti tradicinio poilsio pajūryje.
1981 metų lapkritį netoli Klaipėdos avariją patyrė tanklaivis „Globe Assimi“. Iš jo išsiliejęs mazutas nuklojo didelę teritoriją. Padėti lietuviams valyti pakrantę žmonės važiavo net iš kitų respublikų. Teko išgabenti daugybę tonų mazutu užteršto smėlio ir manoma, jog būtent dėl to prasidėjo Baltijos krantų erozija.
Ji ir kitos avarijos sukeltos pasekmės pajūryje tebejaučiamos iki šiol. Laimė, tąkart žmonių aukų išvengta. Ir nors taršos mastai buvo didžiuliai, jau kitais metais Palanga galėjo priimti poilsiautojus.
Tačiau viena skaudžių nelaimių prieš Nepriklausomybės laikus laikomas incidentas Jonavos „Azote“ 1989 metų kovą. Sprogus saugyklai, į aplinką išsiliejo 7 500 tonų skysto, greitai garuojančio amoniako. Kilo didžiulis gaisras, persimetęs į trąšų sandėlį.
Pražūtingas buvo ne tik amoniakas. Gaisro metu skyrėsi ir kitos nuodingos medžiagos. Tad nors skelbta, jog dėl avarijos tiesiogiai žuvo 7 žmonės, sužeista daugiau nei šešios dešimtys, iki šiol nėra žinoma, kiek Lietuvos gyventojų mirė ar susirgo vėliau dėl avarijos pasekmių. Juk nuodingas chemikalų debesis sukiojosi ir ne taip toli Panevėžio – Kėdainių, Ukmergės rajonuose.
Ukmergės rajono visuomeninės organizacijos „SOS–Vepriuose“, be kita ko, padedančios nukentėjusiesiems nuo avarijos padarinių, įkūrėjas ir direktorius Romas Petras Šaulys sako puikiai menantis dieną, kai, „Azoto“ gamykloje įvykus sprogimui, nuodingų garų debesis atslinko į jų kraštą. Tuo metu jis dirbo kolūkyje ir, be kitų darbų, buvo atsakingas už saugą. R. P. Šauliui teko per vietos radiją pranešti žmonėms apie nelaimę ir prašyti evakuotis.
Pašnekovo teigimu, tuometinė komunistinė valdžia, žinoma, tokio viešumo netoleravo. Tačiau tąkart padariniai buvo išties baisūs: išdvėsė šunys, katės, vištos. Netoliese esančioje Deltuvoje lapynas neteko apie 30 000 lapių, sunyko keliasdešimties hektarų kadagių draustinis.
Greitai nuodingų garų poveikį pajuto ir žmonės.
„Prašėme likusių gyventojų užsandarinti langus, duris, šulinius“, – pasakojo savaitraščiui R. P. Šaulys, prisipažįstantis, jog sunku net numanyti, kiek žmonių vis tiek nukentėjo. O kad tokių buvo, net neabejoja: „Kažkas juk vis tiek skalbė drabužius ežere, upėje, vaikščiojo palei vandenį…“
Vienas nepaisiusiųjų pavojaus ir ėjusiųjų prie upės, kur buvo susikaupę nuodingi garai, buvo ir paties R. P. Šaulio draugas. Vėliau jis mirė nuo plaučių vėžio.
„Nepamenu, kelintą dieną po avarijos – bet jau buvo praėję gerokai laiko, – galų gale atsiuntė ar ne dvylika didelių autobusų ir išvežė visus, kurie norėjo, į Deltuvą. Palaikė gerą pusdienį ir vėl grąžino. Parodė, kad evakavo – „paukščiuką“ užsidėjo…“ – sovietinių katastrofų likvidavimo metodų negali suvokti ukmergiškis.
Žmones tildė grasinimais
Vepriai – miestelis Ukmergės rajono pietvakariuose, netoli kelio Ukmergė–Jonava, – ypač skaudžiai mena 1989-ųjų pavasario įvykius.
Kaip sako R. P. Šaulys, Deltuva, Ukmergė yra labiau atvirose vietose, tad nuodingasis amoniako ir kitų nuodų debesis slinko ir nuslinko. O Vepriai įsikūrę dauboje. Istorija rodo, kad čia prieš tūkstantį metų nukritęs meteoritas išmušė kraterį. Būtent čia, žemumose, prie vandenų, nuodingi garai prasilaikė mažiausiai porą savaičių.
„O komunistinė valdžia darė viską, kad tai užglaistytų“, – sako visuomeninės organizacijos „SOS–Vepriuose“ įkūrėjas ir vadovas, gerai menantis, jog tomis dienomis net ir vietiniai funkcionieriai svaidėsi grasinimais.
R. P. Šaulio žmona Gražina – medikė. Kartu su vyru ji teikė pagalbą nukentėjusiesiems.
„Mano žmona vienintelė rašydavo teisingą diagnozę – apsinuodijimas. Visi kiti bijojo netekti darbo“, – vyras sako, kad dėl to sutuoktinė buvo patekusi į didelę komunistinės valdžios nemalonę.
Galiausiai Šaulių šeima ir pati nebeiškentė – praėjus maždaug dešimčiai dienų po avarijos Jonavoje išvyko ieškoti pagalbos sau. R. P. Šaulys pamena, kad nuosavu automobiliu vos pasiekė Vilnių – jau sunkiai orientavosi, temo protas.
„Kepenys buvo išpūstos, kiti organai pažeisti, – dabar vardija sostinės medikų „atradimus“ vyras. – Lašines statė visą naktį… Vėliau valdžia įkišo į barokameras, tas labai padėjo.“
Vyro teigimu, kas buvo protingas, tas gelbėjosi iš karto. Dabar tie žmonės – sveikiausi. Bet ne vienas Veprių gyventojas sirgo daug metų ir mirė lėta mirtimi. Jis ir pats teigė jaučiantis padarinius. Vėliau valdžios į Veprius siųstos mobilios rentgeno laboratorijos vietos gyventojų plaučiams šviesti veikiau buvo parodomasis gestas – per menkas ir pavėluotas.
„Azotas“ buvo per didelė gamykla Lietuvai, – tokie monstrai, kaip ji, Ignalinos atominė elektrinė… Negerai, kad vidury Europos, Lietuvoje yra“, – R. P. Šaulio teigimu, avarijos gali nutikti bet kur, ir tokių dalykų nereikėtų slėpti. Žmonių sveikata juk nepalyginamai brangesnė.
Slėpė, kaip įmanydami
Istorikas Arvydas Anušauskas patvirtina, kad sovietmečiu svarbiausia buvo nuslėpti patį nelaimės faktą.
„Jeigu jau išeidavo į viešumą, tai apsiribodavo labai minimalia informacija, – sako. – Pagal visas tuo metu galiojusias slaptumo taisykles, visos technogeninės katastrofos, visi duomenys apie jas buvo įslaptinti. Tai negalėjo tapti viešai prieinama informacija.“
Deja, didelės katastrofos paprastai neapsieidavo be aukų, tačiau ir jų skaičius buvo slepiamas. Pasak istoriko, būdų, kaip tai padaryti, buvo labai įvairių. Pavyzdžiui, patologoanatomai savo išvadose įvardydavo visai kitą mirties priežastį. Aukų artimieji taip pat būdavo prigrasinami neišduoti „valstybės paslapties“.
Tačiau žmonės vis tiek sužinodavo: faktai apie įvykusias nelaimes prasiskverbdavo į visuomenę, pradėdavo sklisti kalbos.
„Kai įvyko tragedija Vilniuje (ant pontoninio tilto per Nerį – autorės pastaba), visas miestas apie tai kalbėjo. Bet visi žinojo, kad informacija bus nuslėpta“, – sako, kad žmonės nebuvo naivūs ir netikėjo gausiantys reikiamą informaciją, jis.
Istoriko teigimu, tragedijų per sovietmetį buvo ne viena. Ir visoms galiojo vienodi slaptumo reikalavimai. Net dėl avarijos Jonavos „Azote“, nors ji įvyko jau pertvarkos laikais. Dėl to, A. Anušausko manymu, joje, kaip ir Černobylio katastrofoje 1986-aisiais, nukentėjusiųjų buvo gerokai daugiau, nei galėjo būti.
„Avariją Černobylyje buvo problemiška nuslėpti tarptautiniu mastu – vis tiek žinia išėjo į viešumą. Bet pavėluotai, kai per Europą nuslinko radioaktyvūs debesys“, – primena istorikas.
Nors Lietuvoje stichinės nelaimės gana retos, sovietmečiu ir jų buvo ne viena. Tokias nelaimes, anot A. Anušausko, buvo nepalyginamai sunkiau nuslėpti. Kaip, antai, didžiulį potvynį Vilniuje 1956 metais. Žmonių asmeniniuose albumuose išliko šimtai nuotraukų, tačiau taikyti griežti draudimai skleisti informaciją.
Minimali informacija buvo ir apie viesulą Širvintose. Tik kai Baltijos jūroje 1981-aisiais avariją patyręs tanklaivis išliejo į jūrą mazutą, žinių būta kiek daugiau.
„Tų dalykų, kuriuos labai sunku nuslėpti, dažniausiai slėpdavo mastus. Viešai informacijos, kaip dabar „online,“ nebuvo. Vieną kartą paskelbė – ir viso gero. O toliau „partija ir vyriausybė daro viską, kad žmonėms būtų geriau gyventi“, – ironiškai apibendrino istorikas.