Trejus metus pašnekovė buvo vyro nuosavybe: žlugdoma, užgauliojama, mušama, vėliau myluojama, kontroliuojama vos ne kas valandą ir įkalinta namuose.
- Pasakokite, kaip čia atsidūrėte.
- Atsidūriau prieš du mėnesius, sumušta savo sugyventinio. Fizinį ir psichologinį smurtą, patyčias kentėjau trejus metus. Blogiausia, kad visa tai matė mūsų dukra. Dabar jai treji metukai. Ji jau viską supranta ir kalba apie tai. Ne dažnai, bet pasitaiko, kai nei iš šio nei iš to aplinkiniams praneša: „O mano tėtis mamą muša“. Tėvas keletą kartų ją buvo uždaręs į spintą už bausmę, kad neklauso. Nuo tada ji turi tamsos fobiją. Kai tik sutemsta, ji jaučiasi blogai.
- Kas nutiko paskutinį kartą, kad nusprendėte vis dėlto ieškoti pagalbos?
- Paskutinis sumušimas nebuvo pats stipriausias, tikrai yra buvę ir baisiau. Kartais būdavau taip sudaužyta, kad jausdavausi kaip po bokso ringo. Jis nesirinkdavo nei kūno vietos, kur trenkti, nei skaičiuodavo savo jėgų. Tąkart buvo paskutinis lašas. Barnis, kaip paprastai, prasidėjo lygioje vietoje – žodis po žodžio. Užsiplieskęs jis pradėjo mane stumdyti, trenkė, tačiau atrėžiau, kad nenusižeminsiu ir netylėsiu. Pabandžiau iškviesti policiją, bet atėmė telefoną. Vėl pasipylė smūgiai. Kai pravirkau, aiškino, kad aš pati kalta, nes jį išprovokavau, tad ko dabar verkiu. Pabandė pasimylėti, kad viską užglaistytų, apkabino, pabučiavo, tačiau aš kategoriškai atsisakiau – tiesiog šlykštu po viso to su žmogumi turėti lytinių santykių. Tuomet jis dar kartą man trenkė ir galiausiai užmigo. Ryte nubudusi pradėjau krautis savo daiktus. Jis vėl paleido kumščius, atėmė mano dokumentus, aprengė vaiką ir išėjo. Nieko nelaukusi išvykau į policijos komisariatą, parašiau pareiškimą dėl smurto ir pasiskambinau į šį centrą. Telefoną jau seniai buvau nusirašiusi nuo skelbimo, pakabinto seniūnijoje.
Kad išvengtume dar vieno barnio ir muštynių, su policija buvome sutarę, kad grįžusi namo ramiai susiruošiu ir duosiu telefonu signalą seseriai, o ji iškvies policiją, kuri mus su dukra išveš. Taip nesigavo. Grįžusi pasiklausiau prie durų, ar kas nors yra. Aiškiai girdėjau televizorių. Bijojau eiti į vidų, todėl išėjusi į kiemą pati paskambinau policijai. Vyras, pro langą pamatęs policijos automobilį, su dukra liftu nusileido į rūsį bei išėjo visai pro kitą išėjimą. Iškart buvo paskelbta paieška dėl vaiko pagrobimo, tačiau jam pavyko pasprukti nuo policijos. Keturias dienas gyvenau nežinioje, pati visiems skambinėjau ieškodama. Galiausiai susivokiau, kad dukra bus išvežta pas jo mamą. Ten policija ją ir rado.
- Ar vyras bandė su Jumis susisiekti?
- Pirmomis dienomis sulaukdavau tik grasinimų. Grasino, kad neatgausiu dukters, nes ji man esą nereikalinga, kad jis mane sudegins, veidą subjauros rūgštimi. Turbūt įsivaizduojate, kaip „jaukiai“ jaučiausi, bet man tuo metu svarbiausia buvo surasti dukrą. Kai ją atgavau, jo tonas pasikeitė.
Žinutėmis pradėjo maldauti, kad atsiliepčiau į jo skambučius: „Man labai sunku, kaip tu manęs nesupranti, pagailėk manęs“. Kartą paskambino iš kito numerio, aš pamaniau, kad tai policija ir atsiliepiau. Dieve mano, jautėsi tarsi stebuklą pamatęs, kad girdi mano balsą: „Atleisk, kur tu dingai? Kodėl nekeli ragelio? Aš taip jaudinuosi. Aš atsiprašysiu tavęs visos tavo šeimos akivaizdoje, ant kelių klūposiu, tu tik atleisk man, susitinkame bent porai minučių“. Ir lig šiol mane atakuoja „gerumu“, tačiau aš neketinu grįžti. Ir anksčiau yra buvę, kai išeidavau pagyventi pas mamą – grįžus jo „gerumo“ užtekdavo daugiausiai savaitei.
- Kada prasidėjo smurtas?
- Kol dar negyvenome kartu, o tik draugavome, tikrai neatrodė, kad taip susiklostys mūsų gyvenimas. Nei jis labai pykdavo, nei ką nors man prikaišiodavo. Agresija pradėjo vystytis po truputį ir kuo toliau, tuo daugiau jis rasdavo prie ko prisikabinti. Aš irgi nesu nuolanki, rėždavau atgal, įsiplieksdavo barniai. Pirmą kartą buvau sumušta, kai dar nebuvo dukrytės, bet kažkodėl pasilikau. Iki šiol nesuprantu, kodėl. Kas mane laikė? Juk nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta save kankinti. Meilė? Kai dabar pagalvoju, jos turbūt nė nebuvo. Tiesiog kai tave kasdien baugina, asmenybė keičiasi. Baisiausia, kad kito žmogaus žiaurumas veikia ir tave patį. Tu pats taip pat daraisi piktas. Taigi toks vyro elgesys ir manyje ugdė agresiją, o aš nenorėjau tapti tokia, kaip jis.
Gimus vaikui, smurto atvejai tik padažnėjo. Man buvo draudžiama kur nors išeiti, bendrauti su draugėmis. Vyras reikalavo, kad visada būčiau namuose, kad namai būtų sutvarkyti, kad būtų pagaminta valgyti, drabužiai išskalbti. Iš esmės jam reikėjo tarnaitės. Tokia aš ir buvau. Net telefonu negalėdavau laisvai kalbėtis, buvo dažnai keičiamos kortelės, daužomi telefonai. Jis sakydavo, kad visos mano draugės yra blogos. Lygiai taip pat bandė mane nuteikti prieš mano šeimą. Vis kartojo, kad dabar mes trys esame šeima ir kitiems į mūsų gyvenimą nėra ko nosies kišti. Žiūrėjo į mane kaip į savo nuosavybę, tačiau pats leido sau išeiti kur nors pasilinksminti ir galėdavo negrįžti kelias paras. Kad išeitume kažkur kartu – tai buvo labai retas atvejis. Negaliu sakyti, kad jis geria ištisai, tačiau labai intensyviai ir daug metų rūkė žolę. Visa tai turbūt jį paveikė. Kartais nesuprasdavai, kas nutiko: tarsi kažkas pakeitė žmogų ir jo vietoje pastatė pasiutusį laukinį žvėrį, nes pasikeisdavo jo žvilgsnis, balsas. Būdavo labai baisu. Pabėgti niekada nespėdavau, kumščiai mane pasiekdavo greičiau nei susivokdavau situacijoje.
- Ar kam nors pasakojote apie savo šeimos bėdas?
- Nuo artimųjų savo gyvenimo neslėpiau. Visi giminaičiai įkalbinėjo kreiptis į policiją ir išeiti, bet aš bijojau. Žiūrėdavau televizijos laidas apie smurtą šeimoje, vis galvodavau, kad reikia ir man išdrįsti, tačiau vėliau atsirasdavo abejonė – o jei jis man neleis ramiai gyventi? Galiausiai susitaikydavome – tiesa, jis niekada neatsiprašydavo, kaltę turėdavau prisiimti aš, jog netyliu, kai jis mane žemina.
Žinoma, mes abu ūmūs ir mūsų charakteriai gal išties nesutapo, nelinkę vienas kitam nusileisti, tačiau žmonės dėl to nepaleidžia kumščių. Labai pykdavomės ir dėl vaiko auklėjimo – jis norėjo valdyti ir mane, ir dukrą. Vaikas turėjo žaislų, bet negalėjo jais naudotis, nes tėčiui trukdė žiūrėti televizorių. Dukra negalėjo nei lakstyti, nei čiauškėti, kai namuose būdavo tėtis. Reikia pripažinti, kad jau seniai nebelaukdavau jo grįžtant. Man būdavo labai gerai, kad jo nėra namie.
- Kokia buvo jūsų finansinė padėtis?
- Ekonomiškai gyvenome pakankamai gerai – jis šeimą išlaikė, tik paskutiniai metai, kad ir kaip būtų keista, buvo labai sunkūs. Iš pradžių aš dirbau, vėliau auginau dukrą ir gavau pašalpą. Vyras man prikaišiodavo, kad sėdžiu namuose ir neinu dirbti, bet kai tik susirasdavau darbą, jam nepatikdavo mano darbo grafikas arba prasidėdavo paranoja, kad darbe mezgu romaną. Jis nuolat mane kontroliavo. Vos grįžęs iš darbo, visada išsiklausinėdavo dukters, ar mama nebuvo susitikusi su dėde. Skambinėdavo man visą dieną. Pirmojo skambučio sulaukdavau vos tik jis išeidavo į darbą. Po pusantros valandos vėl skambindavo ir taip visą dieną. Taigi ramybės nuo jo neturėjau. Jei kurį kartą būčiau neatsiliepusi, geruoju būtų nesibaigę.
Namo grįždavo susiraukęs, niekada šypsnio neišspausdavo, tačiau jei tik kas nors paskambindavo, atrodė, kad kalba visai kitas žmogus: šypsosi, juokiasi, visas linksmas. Draugai ir pažįstami apie smurtą namuose nieko nežinojo, tik kaimynai, aišku, girdėdavo. Jie labai jaudinosi dėl mergaitės, klausdavo, kur būna dukra, kai visa tai vyksta, bandydavo su juo pasikalbėti, bet tik būdavo iškoliojami ir nustodavo kištis. Vieną kartą kaimynai vis dėlto iškvietė policiją, tačiau buvau taip prigrasinta, kad neatidariau durų, nors tikrai buvau labai smarkiai sumušta. Kad nereikėtų vaikščioti su akiniais, jis išvežė mane su dukryte pas savo mamą į kaimą. Nors ji viską suprato, garsiai buvo kalbama apie tai, kad paslydau ir nukritau. Ji niekuo ir negalėjo man padėti, nes pati kentė sūnaus smurtą.
- Kokie Jūsų ateities planai?
- Kol kas esu čia, tačiau tik todėl, kad šiame centre jaučiuosi saugesnė. Iš pradžių buvau tokia įbauginta, kad bijodavau kažkur išeiti, vis vaidendavosi, kad jis laukia manęs kur nors už kampo. Čia gyvenančios moterys dažnai sako, kad jos taip ilgai kentė vyrų smurtą, nes nežinojo, kur eiti ir kaip reikės pragyventi su vaiku. Įdomiausia, kad aš visą tą laiką turėjau kur grįžti – į savo šeimą. Neturiu baimės dėl ateities ir dabar. Esu sveika moteris, tikrai galiu uždirbti, kad išlaikyčiau save ir vaiką. Todėl, nors čia man labai patinka, o darbuotojos man iš tiesų beprotiškai daug padeda, neketinu čia užsibūti ilgai. Kol kas susiradau darbą prekybos centre savaitgaliais. Taip, gaunu minimumą, bet neburbu dėl to. Galima taupiai pragyventi ir už šį minimumą.
Žinoma, ateityje tikiuosi uždirbti daugiau. Iš tiesų ateitį labai rimtai planuoju užsienyje, juolab kad ten yra giminių, nereikėtų išvažiuoti į niekur. Kaip viskas pavyks, bus matyti. Po mokyklos jokio išsilavinimo nespėjau gauti, nes gimė dukra. Tačiau tikrai nesigailiu – tai labai gražus gyvenimo potyris. Vyras vis sakydavo, kad dukters gimimas – bausmė man. Apskritai jis nuolat mergaitę įvardindavo kaip problemą – ji esą trukdo mums abiem dirbti, kažkur dviese išvažiuoti ir pan. O man ji gyvenimo džiaugsmas. Nė akimirkos nesigailėjau, kad ji gimė. Beje, aš labai anksti pradėjau svajoti apie šeimą. Dabar man ideali kombinacija – mama ir dukra. Bent jau artimiausius trejus metus nenoriu galvoti apie jokius naujus ryšius.
- Kaip jaučiatės dabar?
- Atsikeliu ryte ir jaučiuosi laiminga, kad negirdžiu jokių priekaištų, užgauliojimų, patyčių. Susitvarkau, pasidažau ir laiminga išeinu. Leidžiu sau tai, ko negalėjau anksčiau. Vyras man neleisdavo dažytis, neleido įsigyti aukštakulnių, kad kiti vyrai į mane nežiūrėtų, o pats nuolat morališkai mane žlugdydavo, kad esu baisi, tokia, anokia. Jau seniai buvau pamiršusi, ką reiškia užbėgti į saloną pasidaryti manikiūro. Darausi veido kaukes, vaikštau po parduotuves, susitinku su draugėmis. Mėgaujuosi būsena, kad galiu būti ten, kur noriu ir kiek noriu, kad niekas man neskambinėja ir neklausia, kodėl aš dar ne namie. Ir vaikas atsigauna, jausdamas daugiau laisvės ir būdamas šalia ramios mamos. Mums abiem dabar labai reikia šio laiko sau ir įvairiausių malonumų.
Nežinau, kaip reikėtų prisibelsti iki moterų, kurios patiria tą patį, ką patyriau aš, kad jos suprastų, jog reikia nesileisti užgauliojamoms, o ieškoti pagalbos. Kreiptis tikrai yra kur ir ne viena vieta. Pagaliau galima tiesiog paskambinti anoniminių pagalbos telefonu ir gauti patarimų. Tačiau jų valią sukausto baimė.