Dalia Kuodytė nesutinka, kad skaudžios praeities nevalia liesti. Atvirkščiai, greičiausia pagalba nuo to, kas buvo, yra kalbėjimas, tiesa. Ir gerai, kad tremtiniai nori kalbėti, kad jie mielai pasakoja tai, ką išgyveno. Pirmu ir pačiu svarbiausiu dalyku tampa nepagražintos, nuogos, tiesos sakymas. Tremtiniai turi teisę žinoti, kas juo išdavė, kas vežė, kieno įsakymu tai buvo daroma.
Rūsčios pasakos
Dalios, kaip daugelio lietuvių, šeima taip pat patyrė trėmimų baisumus. Jos senelis buvo politinis kalinys, kalėjęs Karagandos lageryje, o visa šeima buvo ištremta į Buriatiją. Grįžtančiųjų Lietuva nelaukė. 1957 metais A.Sniečkus paprašė Maskvos komunistų, jog buvusiems politiniams kaliniams nebūtų leista sugrįžti į Lietuvą. Senelis apsigyveno Bauskės apylinkėse, prie pat Lietuvos.
Dalia nuo pat vaikystės vietoj pasakų girdėdavo liūdnus pasakojimus apie Sibirą. Jos įsitikinimu, tremtiniams yra svarbu išsaugoti prisiminimus ne tik savo vaikams ir vaikaičiams, bet ir visiems tiems, kuriuos ši liūdna dalia aplenkė.
“Mano senelis – Lietuvos savanoris, jam jo kurta ir puoselėta Lietuva labai svarbi. Jis negalėjo susitaikyti su mintimi, jog to švento jausmo nejaus palikuonys, todėl nuolat kalbėdavo apie Sibiro kasdienybę. Tos sekamos pasakos buvo nuostabios, tačiau nepasakosiu jų, nes tai dalykai, kurie pernelyg brangūs.”
Iki šiol ją kamuoja baisios neteisybės jausmas, klausimai. Jei tave baudžia, juk turi žinoti, už ką. Tas absoliutus neteisybės ir bejėgiškumo jausmas, kai nežinai, kodėl esi išvežtas - nuogas, basas, kodėl tave išmeta ant ledyno ir pasako, kad čia tu ir numirsi.
Piešiniai berniuko akimis
Knyga “Lietuviai Arktyje”, kurią Aukų muziejuje prieš pat birželio 14-ąją, Gedulo ir vilies dieną, pristatė vienas jos sudarytojų – Jonas Rytis Puodžius, nukelia mus į to meto realijas. Leidinio iniciatorius – Jonas Markauskas, brolijos “Lapteviečiai” pirmininkas. Leidinyje dėmesį patraukia Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai “Lietuviai prie Laptevų jūros”, Ričardo Vaicekausko pasakojimas “Pirmyn” bei Gintauto Martynaičio piešiniai.
Gintautas į Sibirą pateko kartu su mama ir broliuku, tada jam buvo šešeri. Tačiau piešiniai gimė šiais laikais – galima įsivaizduoti, kaip jo, žilagalvio senuko, ranką vedžiojo anų dienų berniukas, pastabia akimi stebintis jį supusį pasaulį.
Knygoje yra atspausdintas Trofimovsko salos tremtinių (150 šeimų) sąrašas, sudarytas 1997 metais. Gilindamasis į jį, akivaizdžiai patiri, jog tokios tragedijos, kai buvo išskiriamos šeimos, Lietuvos tauta dar nebuvo patyrusi. Moterys su mažamečiais vaikais ir seneliais buvo tremiami į Sibirą, o nuo šeimų atskirti vyrai – į sovietų lagerius.
Paminklas lietuviams ir Lietuvai
D.Grinkevičiūtė gyveno kultūringoje, išsilavinusioje šeimoje, lankė teatrus ir į tremtį vietoj šiltų drabužių pasiėmė teatro programas, labiausiai jai primenančias Lietuvą. Jos knyga “Lietuviai prie Laptevų jūros“ 2002 metais buvo išleista anglų kalba ir pristatyta tarptautinėje knygų mugėje. Dalia iš gyvenimo išėjo anksčiau, 1987 metais, džiaugdamasi, jog spėjo paliudyti apie sovietinį genocidą.
Pirmąkart sutrumpinti prisiminimai buvo išspausdinti 1979 m. rusų disidentų leidinyje “Pamiatj”. Akademikas A.Sacharovas, slapčia gavęs šį kūrinį, buvo pirmasis autorės prisiminimų vertintojas. Sukrėstas žiaurios tikrovės, jis pareiškė, kad apie tai turi sužinoti pasaulis.
Ši knyga – tarsi gyvas kaltintojas. Per sovietų ir nacių okupacijas, karą, trėmimus ir pokario pasipriešinimą Lietuva neteko trečdalio įvairių tautybių gyventojų. Tačiau budeliai iki šiol ne tik nenubausti, bet ir jų ideologijos nepasmerktos tarptautiniu mastu. Jungtinių tautų konvencija genocidu pripažįsta sąmoningus veiksmus, siekiančius tautines grupes visai arba iš dalies sunaikinti. Sovietiniai trėmimai kaip tik ir buvo dalies tautos sąmoningas naikinimas.
“Man net lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To nebegalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija, paminklas Tėvams.”, - sakė vienas iš šios knygos sudarytojų – Jonas Rytis Puodžius.
Nuteisė už sugautą žuvelę
Dar vienas knygos pasakotojas – R. Vaicekauskas. Kalint lageryje jam yra tekę dirbti visokį darbą. Kartais jis būdavo siunčiamas į tremties vietas (į Trofimovsko salą) laidoti lavonų. Šiurpias scenas buvęs tremtinys aprašinėja ramiu tonu. Jo vos slepiama rūstis harmoningai persipina su ironija ir grotesku. Vaizdžiai aprašinėja teismus, kurių jis pats neišvengė. Šaltis, badas vertė žmones suktis, jie vogė lentas, kad pasišildytų, žuvis, kad pasimaitintų, tačiau jei sugaudavo žūklės nešantis žuvelę namo... R. Vaicekauskas buvo sugautas. Už žuvies vogimą atskaičiavo 3 metus, už lentos vogimą – metus.
Kažin, ar šios istorijos, taip jaudinančios pagyvenusius žmones, gali paveikti jaunimą? Kaip jauni žmonės vertina tremtinių pasakojimus, ar skaito jų knygas, ar švenčia drauge su jais jų šventes? Renginio vedėjas atsakė, kad skaito ir savotiškai išgyvena tą tragediją, vertina savo piešiniais ar mokykliniais rašiniais (yra išleista knyga). Ir vis dėlto norėtųsi didesnio skaitytojų ir klausytojų rato.
Parsivežė močiutės palaikus
Atskirai reikėtų pasakoti ir apie nelengvus bandymus pastatyti lietuviams tremtiniams paminklą Jakutijoje. Maskva uždraudė padovanoti tokią dovaną jakutams, išsigandusi net paminklo. Atskirai reikėtų pasakoti ir apie ginčus dėl Jono Jagėlos sukurto paminklo statymo Lietuvoje. Tačiau tie ginčai ne svarbiausia. Svarbiausia, kad paminklas tremtiniams stovi Vilniuje, priešais Aukų muziejų.
Apie daug kuklesnį paminklą, 1989 metais pastatytą prie Laptevų jūros lietuvių ekspedicijos, byloja viena nuotraukų. Tai Viliaus Kairio darytos nuotraukos, kai jis su kitais bendraminčiais važiavo ten parsivežti savo močiutės palaikų.
Viliaus ir dviejų jo brolių gimimo vieta – Trofimovskas. Iš tremties į Lietuvą jis sugrįžo 13 metų. Vieną rudenį jam su draugais pavyko pabėgti. 1989-taisiais, nuvykęs drauge su ekspedicija, džiaugėsi, kad močiutės kapas neišdraskytas, kauleliai laukinių lapių neišnešioti. Daugelis kitų kapų atrodė liūdnai. Net ir vasarą Arktyje žemė atšyla tik iki 20 cm, o giliau – ledas. Taigi laidojama buvo negiliai.
Viliaus senelis dar I etapu mirė Altajaus krašte, ir niekas negali pasakyti, kur jo kapas. Šeima iš tremties sugrįžo 1958-taisiais. Ir nuo to laiko svajojo, kad kada nors parsiveš į Lietuvą močiutės palaikus. Parsivežė.