Vyriausias brolis ir jaunesnė sesuo italų šeimoje auga jau ketverius metus. Tuo metu, kai jie apsigyveno Italijoje, šeimoje gimė jauniausia mergaitė, tik tuo metu italų šeima apie tai nė nežinojo.
Dabar jau ketverių mergaitė buvo paimta iš biologinės šeimos, o prieš pusantrų metų italai sulaukė skambučio iš Lietuvos vaiko teisių specialistų. Pagal galiojančią tvarką, įvaikinti pirmiausia siūloma tiems, kas gali suvienyti šeimą – neišskirti brolio ir seserų.
Ir nors tuo metu, kai suskambo italų telefonas, gyvenimas jau buvo sudėliotas į reikiamas lentynėles, jie nusprendė priimti dar vieną iššūkį.
Su italų šeima DELFI susitiko Vilniuje. Daug juoko, kalbų ir emocijų – taip itališkai vyko pokalbis apie vaikus, gyvenimą ir įvaikinimą. Vyresniuosius vaikus tėvai nuolat ragino pačius pasakyti savo nuomonę, pritarti ar nepritarti jų teiginiams. Šie bendravo nedrąsiai. Ir itališkai. Tačiau kiek vėliau įsidrąsino.
Nedrąsūs iš pradžių jie buvo ir italų šeimoje, tik kiek vėliau atsipalaidavo ir, kaip teigia, pora grįžo į vaikystę. Mergaitė, jų teigimu, net pradėjo elgtis lyg būtų mažesnė nei buvo.
Straipsnyje nebus atskleidžiami šeimos asmens duomenys, siekiant apsaugoti mažamečių interesus.
Įvaikinimo procesas užtruko ne vienerius metus
50 ir 52-eji – tiek metų italų porai, kuri prieš ketverius metus stipriais saitais susisiejo su Lietuva. Biologinių vaikų neturinti šeima įsivaikinti nusprendė būdami vos 40-42 metų, tačiau daug laiko užtruko visi formalumai.
Tarptautinį įvaikinimą pora pasirinko norėdami, kad viskas įvyktų sparčiau, tačiau vis tiek viskas užtruko ne vienerius metus.
„Kai pateikėme prašymą įvaikinti, buvo 2010-ieji. Man buvo 40-imt, jai – 42-eji, – pasakojo vyras. – 2009 metais pradėjome visas procedūras Italijoje, po metų gavome leidimą įsivaikinti. Žinojome, kad Lietuvoje tai taip pat užtrunka nemažai laiko, be to – siūlomi vyresni vaikai. Bet mums tai tiko.“
Italai įsivaikino jau kiek paaugusius vaikus – berniuką ir mergaitę, tačiau niekuomet kalbos barjero nelaikė dideliu iššūkiu. „Su bet kurios šalies vaikais būtų atsiradęs barjeras, – tvirtino italai. – Turime draugus, kurie yra įsivaikinę vaiką iš Filipinų. Kai ją įvaikino, jai buvo penkeri, dabar jau septyniolika. Jie iš pradžių turėjo problemų, jų turi ir tos šeimos, kurios įsivaikina iš Vietnamo ar Kolumbijos, Brazilijos.“
Kiek laiko prireikė vaikams išmokti itališkai? „Po trijų mėnesių jau kalbėjo“, – įvardijo moteris ir pridūrė, kad tai išties labai trumpas laiko tarpas, tad rezultatas juos nudžiugino.
„Jie labai greitai išmoko, nors iš pradžių aš stengiausi namuose kabinti lapelius ant daiktų su itališkais pavadinimais, bet to nelabai ir prireikė“, – nusijuokė italas.
Kad tėvai nesuprastų, kalba savo kalba
Į italų šeimą priimti vaikai iš pradžių lietuviškai kalbėdavosi daugiau, dabar jau mažiau, tačiau italų pora neslepia - dabar jie sugalvojo gudresnę priemonę, kaip pasikalbėti paslapčia nuo tėvų.
„Pasikalbėdavo lietuviškai tarpusavyje, kai norėdavo, kad mes jų nesuprastume, bet dabar susigalvojo kitokių kalbų, – juokėsi italai. – Bendrauja susigalvotais gestais.“
Italų pora jau ir patys pramoko kelias lietuviškas frazes, supranta žodžius, tad gali šiek tiek suprasti, ką kalba lietuviškai. O prieš įsivaikindami dar ir domėjosi lietuviška kultūra. Ir nors kai kuriuos dalykus išmoko puikiai, ne viskas pavyksta taip, kaip norėtųsi – Italijoje nėra produktų šaltibarščiams.
„Sūnus labai mėgsta šaltibarščius, bet negalime jų padaryti, nes Italijoje nėra grietinės. Kartą buvau radęs kažko panašaus į grietinę parduotuvėje, bandėme gaminti šaltibarščius, bet nebuvo taip, kaip Lietuvoje, todėl kai dabar atskridome į Lietuvą, pirmas dalykas, kurį valgė sūnus – šaltibarščiai“, – nusijuokė vyras.
Makaronai – kone dažniausias patiekalas ant itališko stalo, ne ką mažiau populiarios ir bulvės. Italų teigimu, ant stalo dažnai galima rasti ir ruginės duonos.
Į Italiją išvykę vaikai pasikeitė kaip diena ir naktis
„Būti tėvais yra pats sunkiausias darbas“, – į klausimą, kas buvo sunkiausia, atsakė italai, tačiau kiek vėliau įvardijo, kad sunkiausias iššūkis – užmegzti artimą ryšį.
„Ir mes turėjome perimti jų įpročių, ir jie mūsų, bet ties sunkumai po truputį išsisprendė, – pasakojo vyras ir prisiminė, kaip vaikai pasikeitė Italijoje. – Sūnus buvo susijaudinęs dėl ateities, kaip viskas bus. Jo mintys buvo kaip suaugusio žmogaus, jis labai rūpinosi savo seserimi. O kai atvyko į Italiją, pradėjo žaisti, vėl grįžo į vaikystę.“
Italai teigia, kad kardinaliai pasikeitė ir mergaitė. „Vaikai atsipalaidavo. Abu pradėjo elgtis kaip vaikai. Jie to neturėjo čia, Lietuvoje. O dukra pradėjo elgtis net ne pagal savo amžių, pradėjo elgtis kaip mažas vaikas, – pasakojo pora ir pridūrė. – Tai buvo tarsi jų naujas sužydėjimas.“
Nors pasikeitė viskas – nuo namų iki kalbos, viena išliko – vardai. Berniuko vardas kilęs iš hebrajų kalbos, tad italų ausiai girdėtas ir įprastas, tačiau mergaitės – lietuviškas. Be to – turintis „ė“ raidę, o tokios italai neturi.
Pati mergaitė tvirtina, kad savo vardą gražiausiai ištaria tik ji pati.
Išvyko keturiese, grįš – penkiese
Į klausimą, kaip reagavo šeimos artimieji, sužinoję, kad netrukus šeimą papildys dar viena mergaitė, italai pirmiausia atsakė juoku.
„Kai įsivaikinome du vaikus, jie labai sveikino, o kai pasakėme, kad įsivaikinsime dar vieną, juokėsi ir sakė, kad gal šiek tiek per daug, – juokėsi italė. – Bet sprendimą įsivaikinti dar vieną juk priėmėme mes, mes visi keturi.“
Sprendimas priimti į šeimą dar vieną mergaitę nebuvo lengvas. „Kai išgirdome šią naujieną, tai pasirodė labai gražu. Bet vėliau pradėjome rimtai svarstyti, nes auginti tris vaikus – didelė atsakomybė. Tiek ekonomine, tiek ugdymo prasme, – pasakojo vyras. – Keturiese jau buvome susikūrę gerą atmosferą ir svarstėme, ar dar vieno vaiko atėjimas į šeimą nesukels problemų mūsų vaikams.“
Iš pradžių sprendimą įvaikinti vaikų seserį pora priėmė dviese ir tada apie tai pranešė vaikams. Tiesa, jie tai pateikė ne kaip tikrai įvyksiantį faktą, o klausė jų, ar ir jie to norėtų. „Kai pasakėme, sūnus pradėjo verkti iš džiaugsmo, šokinėti, nors mažiausios sesers net nepažinojo“, – pasakodamas susigraudino vyras.
Antras kartas toks pats sudėtingas kaip pirmas
Įsivaikinti nebuvo taip lengva it spragtelti pirštais. Italai vėl turėjo kreiptis į italų tarnybą ir gauti leidimą. Visos procedūros buvo pakartotos iš naujo – kaip prieš įsivaikinant brolį ir seserį.
„Italijoje turėjome gauti visiškai naują leidimą įvaikinti. Taip pat ir teismas vėl turėjo nuspręsti, ar esame tinkami įvaikinimui. Turėjome bendrauti su socialiniais darbuotojais, kurie ruošė ataskaitą apie mus. Teismas 2018-ųjų spalį nusprendė, kad esame tinkami. Nuo tada kelis kartus vykome į Lietuvą, – pasakojo vyras. – Nuo pačios žinios praėjo daugiau nei metai. Mes laukėme ir net nežinojome, kaip vaikas auga, kas vyksta, nes tiesiog reikėjo laukti.“
Jų teigimu, jie ne kartą kreipėsi į asociaciją ir klausė, kaip gyvena mergaitė, bet kol jiems nebuvo suteikta teisė įsivaikinti, asociacija negalėjo suteikti jokios informacijos.
Italų pora teigia, kad sunkiausias buvo pirmasis susitikimas, nes po kelių pasimatymų jie vėl turėjo išvykti. „Nežinojome, ką vaikas galvoja: grįšime ar negrįšime. Kas vyksta viduje“, – kalbėjo pora.
Sutikdami įsivaikinti nežinojo, ko tikėtis
Italijai pirmą kartą patvirtinus, kad jie gali įsivaikinti vaikus iš Lietuvos, buvo perduoti dokumentai ir vėl reikėjo laukti. Kol vieną dieną jie sulaukė skambučio su žinia, kad yra du vaikai, brolis ir sesuo, kurie gali būti įvaikinti.
Italams sutikus, buvo atsiųsta daugiau informacijos apie jų šeimą ir juos pačius.
„Kai jau priėmėme sprendimą įsivaikinti, tik tada gavome daugiau informacijos apie vaikus. Jie turėjo ir sveikatos problemų, bet dabar jų sveikata kur kas geresnė. Gal dėl klimato“, – svarstė vyras.
Vis dėlto, jų teigimu, sunkiausia – laukti. O laukti teko ilgai. Pirmuosius dokumentus įvaikinimui jie pradėjo tvarkytis 2009 metais, o vaikiškas džiaugsmas šeimą papildė tik 2015-aisiais.
„Mes bendraujame ir su kitomis šeimomis, kurios yra įsivaikinę vaikų. Ir visos jos pasakoja apie tą sunkų laukimą, nes nuo apsisprendimo iki įsivaikinimo praeina labai daug laiko“, – pasakojo italai.
Gyvena nedideliame Italijos mieste
Netoli Neapolio gyvenanti šeima įsikūrusi nuosavame name. Pirmame aukšte gyvena jų moters mama, o antrame – jau penkių asmenų šeima. Kartu gyvenanti mama dažnai padeda prižiūrėti vaikus, žada padėti prižiūrėti ir mažąją, kol ji pradės lankyti darželį.
„Mūsų miestelis nėra labai didelis, bet nėra mažas, – pasakojo šeima. – Turime viską: mokyklų, žaidimų parką, sporto aikštynus.“
Paauglys dažnai lankosi sporto aikštynuose – žaidžia krepšinį, mergaitė anksčiau žaidė rankinį. Tačiau labiausiai abiems patinka vanduo – plaukioti baseine arba vykti prie jūros.
O kokia šeimos pramoga pati smagiausia? „Jūra“, – nusijuokė vyras, vis ragindamas vaikus pataisyti jį, jei jis klysta.
Dabar daug ramiau nei prieš ketverius metus
Ar antrą kartą įsivaikinti ramiau nei pirmą? „Ramiau, nes jau žinau, kas bus, jau esu tėvas“, – nusišypsojo vyras ir žvilgtelėjo į tris vaikus, sėdinčius šalia ant sofos.
Mažiausiajai šeimos narei pokalbis jau buvo kiek pabodęs ir ji ramiai snaudė atsirėmusi į brolio ranką.
„Bet vis tiek viskas nauja, – įspūdžiais dalijosi vyras. – Ji labai maža. Turėsime išmokti daug naujų dalykų. Daug išmokome ir per šiuos metus. Dažnai skambinu seseriai ir klausiu: vaikai peršalo, ką daryti? Skambinu ir draugams, kurie jau užaugino savo vaikus.“
Vyro teigimu, laukia nauji iššūkiai, nes pirmieji vaikai į šeimą atėjo jau paaugę, todėl patys pasakydavo, kaip jaučiasi ar ką skauda. „Bet jie turėjo savo charakterį, kuris dažnai tapdavo kliūtimi. Jie tikri kietagalviai“, – nusijuokė tėvas.
Lietuvoje – ne dažni svečiai, bet būtinai dar grįš
Dabar dvi seserys ir brolis gyvena kartu – vienuose namuose Italijoje. Tačiau tai ne visa šeima – jie turi ir dar vieną seserį, bet ir ji buvo paimta iš biologinių tėvų. Mergaitė auga lietuvių globėjų šeimoje.
Italų pora neriboja vaikų bendravimo su seserimi, nors Lietuvoje jie – reti svečiai. Per ketverius metus į tėvynę grįžo tik šįmet. Ir visada Lietuvą aplanko tik žiemą.
Ar italams žiemą Lietuvoje ne per šalta? „Mes galime sakyti, kad esame įsimylėję Lietuvą, – tvirtino pora. – Bet norime čia grįžti kai šilta ir aplankyti jūrą, Klaipėda ir Palangą.“ Italams 2-3 laipsniai šilumos - jau šalta, o ir sniegas aplanko retai.
O ar vaikams patinka gyventi Italijoje?
„Taip, – užtikrintai atsakė paauglys. – Gyvenu šeimoje.“