Iš pirmo žvilgsnio tikimybė išvysti branduolinį grybą artimiausiu metu – ypač mažai tikėtina. Kone įtempčiausiais Šaltojo karo laikais – 1963-siais Vašingtono ir Maskvos inicijuota sutartis dėl branduolinio ginklo bandymų atmosferoje, kosmose ir po vandeniu draudžia tokius testus.
Būtent kelių šimtų metrų aukštyje detonuojami branduoliniai užtaisai ir sukelia lengvai atpažįstamą vaizdinį – iš pradžių ryškų žybsnį, tada kylantį dūmų stulpą, pavirstantį į branduolinio grybą. 5-6 dešimtmečiais JAV, Sovietų Sąjunga, o vėliau ir Jungtinė Karalystė, Prancūzija bei Kinija atliko šimtus tokių bandymų – nuo nedidelės galios (kelių kilotonų) sprogimų iki milžiniškos galios (50 megatonų) „Caro bombos“ sprogimo – Sovietų sąjungos bandymo. Dauguma tokių testų surengti sausumoje – atokiose dykumose arba virš vandens. Pikas pasiektas 1961-1962 metais, kai vien atmosferoje detonuotų branduolinių ginklų galia viršijo 340 megatonų.
Ir nors tokie bandymai nevyksta nuo 1980-ųjų, kai Kinija buvo paskutinė šalis, atmosferoje (800 metrų aukštyje) detonavusi 1 megatonos galios užtaisą, patys branduoliniai bandymai nenutrūko – naujausias oficialiai patvirtintas ir sėkmingas branduolinis bandymas buvo atliktas Šiaurės Korėjoje 2017 metais.
Jis, kaip ir absoliuti dauguma kitų šalių atliktų bandymų surengtas gilioje šachtoje. Tokie bandymai yra vadinami saugesniais, mažiau teršiančiais aplinką ir nepažeidžiančiais minėtos sutarties.
Tačiau pasibaigus Šaltajam karui JAV ir Sovietų sąjunga bei jos teisių perėmėja – Rusija nusprendė susilaikyti nuo branduolinių bandymų – tokius moderniaisiais laikais kelis sykius surengė Prancūzija (1996 m.), Indija ir Pakistanas (1998 m.) bei Šiaurės Korėja (nuo 2004 m.).
Savanoriškas didžiųjų ir daugiausiai branduolinių bandymų bei apskritai branduolinių ginklų turinčių šalių – JAV ir Rusijos susilaikymas dar labiau apribotas nuo 1996 galiojančios Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties. Ją, kitaip nei 1963-ųjų sutartį, yra pasirašiusi ir ratifikavusi ir Lietuva. JAV šios 1996 metų sutarties niekada neratifikavo, nors ir pasirašė, tačiau įsipareigojo neatlikti branduolinių bandymų – paskutinįjį surengė 1992 metais.
Tačiau nuo pernai žlugusios dar vienos sutarties – vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) pasitikėjimas vieni kitais Rusijoje ir JAV ėmė ne šiaip trupėti – pernai JAV jau apkaltino tiek Rusiją, tiek Kiniją slapčia atlikus branduolinius bandymus, o šių metų gegužę JAV prezidentas Donaldas Trumpas jau oficialiai ėmė svarstyti galimybę, kad JAV taip pat turi atsakyti tuo pačiu. Didelė dalis ekspertų, ypač tų, kurie pasisako prieš branduolinius ginklus kaip mat sukluso ir ėmė priešintis naujų bandymų idėjai. Bet ir testų šalininkai turi savų argumentų.
Kam reikalingi bandymai?
Mintis, kad JAV turėtų atnaujinti branduolinius bandymus nuosekliai keliama jau kelerius metus. Nuo pirmųjų branduolinių 1945-siais iki paskutiniojo 1992 m. JAV iš viso atliko 1030 branduolinių testų (Kremliaus sąskaitoje – 715, Kinijos – 45 bandymai). Per pastaruosius kelerius dešimtmečius vietoje tikrų branduolinių bandymų būtinus apskaičiavimus, kaip veiktų branduoliniai ginklai, atlikdavo superkompiuteriai.
JAV Energetikos departamentas, kuris yra atsakingas už šalies branduolinį arsenalą (jį panaudoti gali įsakyti tik prezidentas) nuolat pateikia duomenis iš tokių kompiuterinių testų, kurie prieš kelis dešimtmečius, pasak Los Alamoso nacionalinės laboratorijos, buvo neįmanomi.
Tačiau nuo 2017-ųjų D. Trumpo administracija jau kelis sykius domėjosi galimybėmis atlikti realius branduolinius bandymus ir ieškojo priežasčių. Jos greitai buvo rastos.
Pernai JAV valstybės departamentas pateikė ataskaitą, kurioje teigiama, kad Rusija atliko branduolinius bandymus Naujojo Žemėje – čia esančiame poligone dar nuo sovietų laikų buvo testuojama dauguma branduolinių ginklų.
JAV taip pat išreiškė nuogąstavimus, kad ir Kinija nesilaiko savo įsipareigojimų pagal 1996 m. sutartį. Esą slapta išbandyti ypač nedidelės galios branduoliniai ginklai – įrodymų JAV nepateikė, mat arba jų iš viso nėra arba bandymų pėdsakai aptikti įslaptintomis žvalgybos priemonėmis. Tiek Rusija, tiek Kinija kaltinimus, suprantama, neigė. Tačiau JAV lyderiui to užteko, kad Pentagonui būtų pateikta užklausa dėl ypač greito branduolinių bandymų atnaujinimo.
Pasirodė ir argumentų. Pavyzdžiui, JAV atsargos viceadmirolas Robertas R. Monroe tikino, kad Amerikos branduoliniai ginklai yra labiau pažeidžiami ir nesuprasti šiuolaikinės nacionalinio saugumo vadovybės atstovų.
„Pirmiausiai, tai mes nežinome ar tie ginklai suveiks. Antra, mūsų požeminiai bandymų pajėgumai Nevadoje taip paseno, kad mes nebegalime atlikti greitų testų ir sertifikuoti šių ginklų. Beveik nebeturime mokslininkų, inžinierių, kurie kūrė branduolinius ginklus. Per pastaruosius dešimtmečius neatlikome nė vieno testo – vietoje to naudojame kompiuterinius kodus, kurie simuliuoja sprogimų bandymus“, – pažymėjo R. R. Monroe. Jis citavo legendinį Los Alamoso laboratorijos mokslininką Johną Richterį, kuris peikė branduolinius bandymus patikėti superkompiuteriams.
„Mintis, kad kompiuterinis kodas gali atskleisti visas bandymo paslaptis yra mėšlas“, – nevyniojo žodžių į vatą jis, pažymėdamas, kad branduolinį ginklą sudaro apie 6 tūkst dalių, kurios kasmet kinta. Menkiausias nuokrypis nuo numatytos normos ir branduolinis sprogimas gali arba neįvykti, arba, kaip parodė realūs bandymai – baigtis nenumatyta linkme, pavyzdžiui, vietoje 6 megatonų sprogimo, tikroji gali gali būti 15 megatonų, kaip buvo 1954 m. „Castle Bravo“ bandymų metu.
Būtent tam esą ir reikalingi realūs bandymai – tai yra tiek pat mokslas, kiek ir menas, kuriame svarbi ir intuicija bei kitos žmogiškos savybės, kurių superkompiuteriai negali imituoti. Kita problema, pasak R. R. Monroe yra ta, kad Šaltojo karo laikais tvyrojusi milžiniška įtampa bei spaudimas paradoksaliai prisidėjo prie branduolinių bandymų kūrimo: kai kurių ginklų pakeitimai atlikti paskutinę minutę, jie nėra dokumentuoti, o visi šiandien egzistuojantys branduoliniai ginklai sukurti būtent Šaltojo karo laikais.
„Todėl šiandieniniai kompiuteriniai kodai yra paremti senais duomenimis ir gali būti visiškai klaidingi“, – pažymėjo viceadmirolas.
Milžiniška žalos kaina
Atlikti naują branduolinį bandymą nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Labiausiai tikėtina jo vieta – Nevados dykuma, kuri po šimtų požeminių branduolinių bandymų atrodo kaip krateriais nusėtas Mėnulio paviršius.
Paskutinysis bandymas 1992-siais surengtas už pusantro šimto km nuo Las Vegaso. Nuo to laiko miestas gerokai išsiplėtė – kartu su apylinkėmis gyventojų priskaičiuojama apie 2 mln., kai 1992 m. tebuvo 800 tūkst. Per tą laiką iškilo ir dešimtys naujų stiklinių pastatų, neatsparių žemės drebėjimams, kuriuos sukelia branduoliniai bandymai. Pavyzdžiui, 1968-siais 1 megatonos galios požeminis bandymas sukėlė rimtą žemės drebėjimą Las Vegase.
Paradoksalu, kad JAV kaltinimai Rusijai dėl branduolinių bandymų jau buvo išsakyti ir 1997 metais, bet tada, išanalizavus visus duomenis, paaiškėjo, kad tai buvo ne rusų ginklo sprogimas, o tikras žemės drebėjimas Naujojoje Žemėje.
Bet net ir amerikiečiams nusprendus surengti branduolinį bandymą tektų gręžti naują šachtą, o visi darbai būtų patikėti šimtams žmonių – nuo inžinierių ir branduolinių ginklų specialistų iki aptarnaujančio personalo, juos reikėtų apgyvendinti, maitinti, išlaikyti. Tad vien toks bandymas gali kainuoti iki pusės mlrd. dolerių.
Net ir nesunkiai radus šiuos finansinius ir kitus išteklius niekas nebūtų garantuotas branduolinio bandymo sėkme – nuo 6-jo dešimtmečio, kai prasidėjo branduolinis testavimas po žeme, vien JAV pasitaikė dešimtys incidentų, kai pernelyg galingi sprogimai dėl klaidingų paskaičiavimų sukeldavo pasekmių paviršiuje.
Iš viso per branduolinius bandymus JAV radiacijos poveikį pajuto mažiausiai 500 tūkst. žmonių, o JAV priskaičiuojama apie 11 tūkst. mirusiųjų nuo skydliaukės vėžio, kurį sukėlė būtent branduoliniai bandymai.
Nuo 2009-ųjų JAV išmokėjo beveik 1,4 mlrd. dolerių kompensacijų branduolinių bandymų metu žalą sveikatai patyrusiems žmonėms. Tuo metu branduolinius testus atlikusioje Sovietų sąjungoje ir jos teises perėmusioje Rusijoje net nežinoma, kiek iš viso yra nukentėjusių nuo branduolinių bandymų, nekalbant jau apie žalos kompensavimą – to Rusija nepripažįsta. Pavyzdžiui, per 1954 metų bandymą, kai po branduolinio sprogimo per radiacija ir kenksmingomis medžiagomis užtreštą lauką pražygiavo 45 tūkst. karių, kurie vėliau nesulaukė jokių kompensacijų.
Atvertų kelia kitų šalių bandymams
Vis dėlto be žalos žmonių sveikatai ir gamtai, dėl ko, tikėtina, kiltų milžiniška pasipiktinimo banga, yra ir kitas tokių bandymų atnaujinimo poveikis. Kinija jau įspėjo JAV, kad amerikiečių bandymus įvertintų kaip provokaciją ir sutarties pažeidimą.
Paradoksalu, kad JAV prezidentui D. Trumpui toks branduolinis bandymas atrodo kaip tinkama spaudimo priemonė prasidedant deryboms dėl strateginės ginkluotės mažinimo sutarties atnaujinimo. 2010 metais pasirašyta START sutartis numato Rusijos ir JAV strateginės ginkluotės skaičius – nuo tarpžemyninių balistinių raketų su branduoliniais užtaisais iki bombonešių, povandeninių laivų. Šios sutarties abi šalys griežtai laikosi ir inspektuoja viena kitą pagal galiojančius susitarimus – per metus abiejų šalių ekspertai vyksta vieni pas kitus į pasirinktus objektus ir vertina, kaip kita pusė laikosi įsipareigojimų. Kitaip, nei INF ar kitų sutarčių, tiek JAV, tiek Rusija START laikėsi ir tebesilaiko.
Tačiau šiemet baigiasi šios sutarties galiojimas, o D. Trumpas jau nesyk išreiškė nepasitenkinimą tokiu susitarimų ir siekdamas jį atnaujinti viešai deklaravo siekį į naują START sutartį įtraukti Kiniją.
Pekinas kelis sykius labai aiškiai atšovė Vašingtonui, kad to daryti neketina – Kinijos branduolinis arsenalas, kaip spėjama, siekia kelis šimtus branduolinių galvučių, tačiau to patikrinti neįmanoma. JAV kol kas neturi jokių svertų įtraukti Kiniją į naujos sutarties pasirašymą, kuris numatytų ne tik ribojimus strateginei ginkluotei, bet ir leistų rusų bei amerikiečių ekspertams tikrinti slaptus Kinijos objektus.
Todėl branduolinis bandymas gali tapti ta priemone, kuri, susieta su derybomis dėl START sutarties gali išprovokuoti visiškai skirtingus veiksmus: JAV tikisi, kad branduoliniu bandymu Kinija bus priversta nusileisti ir vienokia ar kitokia forma reaguoti – prisijungti prie susitarimo, kita vertus, JAV bandymas, daugelio ekspertų nuomone, gali baigtis priešingai: kitos šalys tai įvertins kaip žalią šviesą branduoliniams bandymams.
Tokius nesunkiai gali surengti tiek Rusija, tiek Kinija, tačiau tada reaguoti gali būti priverstos ir Indija bei Pakistanas arba Prancūzija. Tai būtų smūgis ne tik Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarčiai, bet ir gali suskaldyti sąjungininkus – Saudo Arabiją, Pietų Korėją, Japoniją, kurios turi galimybę, bet aktyviai nesiekia branduolinių ginklų. Tuo pačiu Iranas, kuris, kaip įtariama, kuria branduolinius ginklus taip pat įgytų daugiau argumentų, kodėl šiai šaliai reikia tokios ginkluotės.
Galiausiai tokios varžybos gali sužlugdyti ir 1963-ųjų sutartį, o branduolinių bandymų požeminėse šachtose maratoną gali pakeisti ir nauji branduoliniai grybai – atmosferiniai bandymai gali pasirodyti efektyvi atgrasomoji ar bauginimo priemonė, o svarbiausia – itin matoma. Tačiau šalys, kurios nėra bandžiusios branduolinių ginklų atmosferoje gali sukelti ir neplanuotus incidentus, kurie keltų grėsmę tiek gamtai, tiek žmonių gyvybei.