Visos šios nuomonės – socialinio projekto „Už ir prieš emigraciją“, kurį įgyvendina leidykla „Aukso žuvys“ ir DELFI, dalis. „Aukso žuvys“ neseniai išleido Uptono Sinclairio romaną „Džiunglės“ apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Nomeda Marčėnaitė, dailininkė keramikė, televizijos laidų vedėja:
„Visų pirma, man patinka beveik viskas Lietuvoje: žmonės, gamta. Nemėgstu tik ekonominių ir politinių peripetijų, tačiau niekada net nekilo mintis palikti Lietuvą. Čia mano namai, kur saugo net sienos. Čia viskas pažįstama: vietos, žmonės, bendravimo kultūra, kartais man atrodo, kad visą Lietuvą pažįstu. Ir nors matau daug dalykų, nuo kurių norisi sprukti (mažumų ignoravimas, pyktis ir pavydas), vis dėlto man gera ir jauku čia gyventi.
Trečia, nesu kategoriška ir dabar jau vis dažniau nesakau niekada. Labai mėgstu keliauti, atrasti, todėl negalėčiau užsibūti Lietuvoje. Idealu būtų, jeigu galėčiau vasaras leisti Lietuvoje, o žiemoti kažkur kitur, ten, kur gera, šilta, nėra rūpesčių.“
Giedrius Drukteinis, žurnalistas, komunikacijos ir verslo konsultantas, vyrų įvaizdžio svetainės elegancija.eu įkūrėjas:
2. Lietuvoje yra pati palankiausia terpė veikliam žmogui. Čia daug ko nėra, čia žmonės įsivaizduoja, kad turi daug problemų, o tai yra pagrindinė sąlyga bet kuriam verslui ar visuomeninei veiklai.
3. Lietuvoje iš principo yra ĮDOMU gyventi. Tokių kasdienių naujienų antraščių kaip „Medkirtys užmušė kirviu du savo brolius, kėsinosi išžaginti dukrą, o po to užkapojo ir ją“ nedaug kur rasi, ir kur joms prilygs angliškos ar islandiškos naujienos apie tai, ką pasakė koks beraštis futbolistas ar visiems nusibodusi roko žvaigždė.“
Ingrida Martinkėnaitė, grupės „69 danguje“ dainininkė:
2. Aš myliu Lietuvą! Myliu jos didingą istoriją, tokį artimą, šiltą ir mielą Vilniaus senamiestį ir baltas Neringos kopas.
3. Man gražu, kai dukrytė su pasididžiavimu segi karoliukus iš pačios surinktų gintarėlių.
Argi to maža? Tikiuosi, kad badas ir šaltis manęs neišgins..., bet niekada negali žinoti...“
Ieva Ševiakovaitė, drabužių dizainerė:
Anksčiau, maždaug prieš 15 metų, labai norėjosi išvažiuoti į Prancūziją ar Ameriką, bet tada buvo kiti laikai: buvo sunku gauti vizas, sulaikė finansiniai sunkumai. Galėjau likti Prancūzijoje ir dirbti aukštosios mados namuose, bet... už dyką. Ten siūlė nemokamai padirbėti net 2-3 metus ir be jokios garantijos, kad vėliau paliks man tą darbo vietą. Gal todėl ir nevažiavau, nes tam reikėjo daug pinigų, kurių nebuvo. Nuo pat pradžių siekiau įsitvirtinti Lietuvoje.
2. Kita priežastis – mano tėvai. Nenoriu jų palikti.
3. Kartais, ypač kai pagalvoju apie energetikos problemas, tikrai kyla noras išvažiuoti. Bet tada pamąstau apie savo kūrybinius projektus, artimuosius ir vėl man gera čia.“
Liepa Rimkevičienė, žurnalistė:
„Visų pirma, labai myliu Lietuvą. Esu lietuvė ir tai man yra lyg Dievo dovana. Man lietuviška pasaulėjauta įskiepyta su mamos pienu, pasakojimais ir atsiminimais. Mūsų šeimoje visada būdavo kalbama, kad Lietuva yra pati gražiausia šalis pasaulyje, kad tokios niekur kitur nėra ir nebus. Nuo mažumės iš senelių girdėdavau, kad lietuviai didi tauta, kilę iš didžiavyrių, kad mūsų istorija iškili ir turtinga. Esu tiesiog užprogramuota būti Lietuvoje. Išvažiuoti – tai man tarsi būti išplėštai iš savos žemės, tarsi šaknų nukirtimas, atsisakymas to, kas tave saugo ir maitina.
Taip, pasaulyje yra labai daug gražių vietų, pavyzdžiui, kad ir Maldyvų salos. Buvome ir kurį laiką grožėjomės: ošiančiu vandenynu, gražiais paplūdimiais, be galo vešlia gamta, mažomis spalvingomis žuvytėmis ir ryškiais koralais, mėgavomės saule, kvepiančiu oru, bet greitai tas svetimas grožis pabosta, norisi grįžti namo. Tolimasis rojaus kampelis nesuteikia to palaimos jausmo, kurį patiri būdamas paprastame lietuviškame miške, vaikštinėdamas vienas tarp medžių.
Trečias dalykas – Lietuvos istorija. Šeimoje daug kalbėdavome apie didingą Lietuvos istoriją, asmenybes, sukaktis, su pasididžiavimu buvo minimi Vytautas Didysis, Vincas Kudirka, partizanai. Labai vertinu tą dalyką, kad mūsų istorinės asmenybės tiek daug aukojosi, kentėjo, kad tik išliktume lietuviais, ir čia, šioje žemėje, dėl kurios buvo kovota. Atsimenu, kaip su seneliu kalbėdavomės apie tremtinius. Būdama maža, matyt, ne iki galo suvokdavau nežmoniškas jų gyvenimo sąlygas: šaltį, badą, visko trūkumą, tačiau iki šiol atsimenu tą siaubą, patirtą dėl tremtinių prievartinio atskyrimo nuo namų. Man būdavo baisiausia, kad tremtiniams neleisdavo grįžti į Lietuvą.
Kažkada įstrigo etnologo Liberto Klimkos mintis, kad lietuviai, kovęsi Žalgirio mūšio lauke ir laimėję, iš tiesų kovojo ne už LDK, o už savo miškus, gamtą, savo esmę.“
Šios nuomonės yra socialinio projekto „Už ir prieš emigraciją“ dalis. Projektą įgyvendina leidykla „Aukso žuvys“, neseniai išleidusi Uptono Sinclairio romaną „Džiunglės“ apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Projekto partneris – DELFI.