Trys „The Daily Beast“ redaktoriaus dienos Vilniuje: vyksta aršūs mūšiai, atakos taikiniu gali tapti bet kas

Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip paprasčiausias skirtingas nuomones turinčiųjų dantų griežimas vieni ant kitų socialinėje žiniasklaidoje, iš tikrųjų gali būti ir tam tikras realios karinės invazijos, karo ir pasipriešinimo jiems Baltijos valstybėse ženklas, - savo naujausiame straipsnyje „The Daily Beast“ teigia Michaellas Weissas, neseniai kelias dienas viešėjęs Vilniuje ir noriai besidalijantis įspūdžiais.

Mano elfas nevėlavo ir nustebino šiems sutvėrimams nebūdingu ūgiu. Mindaugas (taip vadintis panoro lietuvis) pasirodė esąs gana kuklus trisdešimties metų ribą perkopęs vyras, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, dienomis vadovauja vietinei reklamos agentūrai, o naktimis virsta nuožmiu kibernetinio karo riteriu. Jis – fenomeno, kaip pasipriešinti Kremliaus propagandai ir dezinformacijai internete, pradininkas Lietuvoje. „Mūsų grupei reikėjo pavadinimo. Koks tiktų labiausiai? Na, mes juk kovojame prieš trolius. Taigi pasiūliau pasivadinti elfais“, – apie pačią pradžią pasakoja Mindaugas.

Vadinamiesiems troliams aktyviai ėmusis tikslingos pasibjaurėtinų komentarų apie Lietuvos valdžią ir žmones kampanijos, kurios pagrindą sudarė neapykantos NATO, Europos Sąjungai ir, savaime suprantama, Jungtinėms Valstijoms, liejimas, jiems priešintis pradėjo vos 20 ar 30 elfų. Per tą laiką elfų armija išaugo iki kelių šimtų. Dabar jie veikia ir Latvijoje, Estijoje ir net Suomijoje. Elfai didžiuojasi paslaptinga savo veiklos prigimtimi ir panašumu į savotiškus atsiskyrėlius, tad man kaip reikiant pasisekė, kad vieną vakarą Vilniuje susipažinau su vienu iš jų – lietuviškuoju Legolu.

„Dauguma iš mūsų jau ir prieš tai dalyvavo vienos ar kitos grupės internete veikloje. Kovodavome su troliais socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „vKontakte“, demaskuodavome Rusijos skleidžiamų melų pavyzdžius. Taip ir susipažinome“, – sako jaunas vyras.

Socialinis tinklas „Facebook“ – vieta, kur vyksta tik gana nekalti pasikandžiojimai. Aršiausios kovos verda Lietuvos naujienų portalų komentarų skiltyse, kur po straipsniais troliai nuolat pila purvą – skundžiasi pramanytomis skriaudomis ir meluoja išsijuosę. Kiekvienas toks komentaras prisideda kuriant alternatyvią šios Baltijos valstybės, kur gyvena 3 mln. žmonių, realybę. Lietuva gali visam pasauliui išdidžiai pasakoti savo garbingą ir patriotinę posovietinės sėkmės istoriją, tačiau troliams tokia tiesa nepriimtina; jie kuria įvaizdį, kad Lietuvoje gyvena demoralizuota ir dabartine situacija siaubingai pasipiktinusi visuomenė, kurios žmonės pasirengę valdančiojo režimo pokyčiams – visai nesvarbu, kaip jie įvyktų: ar suveiktų vidaus demokratinis mechanizmas, ar būtų sulaukta draugiškos kaimyninės armijos „pagalbos“.

Niekas negali tiksliai suskaičiuoti, kiek tikrų trolių, o kiek užprogramuotų robotų teršia Lietuvos žiniasklaidą ir viešojoje erdvėje spjaudo nuodus. Neįmanoma nustatyti, kiek konkrečių asmenų komentarus rašo kitų žmonių vardu. Neįminta mįslė, kiek žmonių tokius komentarus vadinamuosiuose trolių fabrikuose, pavyzdžiui, garsiojoje Interneto tyrimų agentūroje Sankt Peterburge rašo už pinigus, o kiek iš jų sudaro idėjiniai provokatoriai. Žinoma tik viena – tokie komentarai liejasi nepertraukiamu srautu. Kitaip tariant, troliai niekada nemiega. Mindaugas su neslepiama ironija pateikia trolių mėgstamiausių temų sąrašėlį: „Mes esame fašistai. Mūsų prezidentė – JAV prezidento Baracko Obamos statytinė. Mūsų šalis – marionetė Jungtinių Valstijų rankose“.

Per pastaruosius pusantrų metų pilietiškai nusiteikusių asmenų, drąsiai stojančių į kovą su dezinformacija, skaičius stabiliai auga. Jų pasipriešinimas atkaklus ir ryžtingas, tačiau jokiais būdais ne dogmatiškas, - tvirtina Mindaugas. „Mes nenorime būti atsvara propagandos kūrėjams – kitaip tariant, nenorime kurti kitokios propagandos. Kaip ir bet kuri kita šalis, Lietuva turi problemų. Mes tiesiog norime demaskuoti nesąmones ir pramanus“, – sako Mindaugas.

Trolių armiją internete, anot Mindaugo, gali atremti tik kita ryžtingai nusiteikusi virtuali kariuomenė. Mindaugas tinkle su troliais kovoja prisidengdamas slapyvardžiu Baltas. Jo bendražygių tinklas dabar toks didelis, kad jo elfai netgi vadovaujasi savotiška virtualia valdymo ir kontrolės sistema, kuri naudinga atremiant itin nuožmias trolių atakas. Savo štabą internete jie įkūrė vienoje „Google“ grupėje. Čia visi nariai gali dalintis informacija, svarbiais duomenimis apie potencialius taikinius, patarimais, konsultuotis ir derinti veiksmus. „Mes įklijuojame nuorodą ir visi nariai gali ją atidaryti, apsilankyti ir palikti savo komentarus, išreikšti nuomonę ir t.t.“.

Neseniai Martyno Starkaus ir Jono Banio sukurtame dokumentiniame filme pateikiama labai įdomių įžvalgų apie kibernetinę trolių armiją, su kuria ir kovoja Mindaugas bei jo bendražygiai. Juostos kūrėjai kalbino viešųjų ryšių specialistą iš Lietuvos Karolį Žukauską, sumaniusį eksperimentą, kuris atskleidęs, kaip paprasta pinigais suvilioti prokremliškus trolius. K. Žukauskas socialiniame tinkle „Facebook“ paviešino savotišką darbo skelbimą, kuriame panaudojo Rusijos nacionalistų ikonografiją. Per dieną atsiliepė šeši šiuo darbo pasiūlymu susidomėjusieji. Trys iš jų, norėdami padidinti galimybę įsidarbinti, netgi pristatė savo turimų komentarų arsenalą. Be to, visi norėjo, kad jiems būtų mokama eurais, o ne rubliais.

Ne mažiau stebina ir tai, kad Kremliaus informacinis karas tikrai neapsiriboja linijine ar chronologine seka: atakos taikiniu gali tapti tiek archyvinė medžiaga, tiek visai neseniai paskelbtas turinys. Pavyzdžiui, pagrindiniame Lietuvos naujienų portale DELFI 2011 metais pasirodęs straipsnis apie Lietuvos specialiųjų pajėgų dislokavimą Afganistane 2015 metais nė iš šio, nė iš to tapo savotiška prokremliškos veiklos kelrode žvaigžde.

Po straipsniu buvo palikta 613 komentarų, daugiau nei 60 proc. iš jų – neigiami. Buvo tokių, kurie pranoksta bet kokias geopolitinės fantazijos ribas. Pavyzdžiui, „Pagarba afganams, kurie išvijo okupantus ir samdytus karius, atvykusius tik žudyti ir kurstyti neapykantos“. Arba: „Jie turėtų vadintis Amerikos batlaižių A komanda. Lauk iš Afganistano“. IP adresų analizė atskleidė, kad daugiau nei trečdalis iš minėtųjų 60 proc. neigiamų komentarų parašyti vos iš keturių kompiuterių. Ir tai buvo padaryta praėjus ketveriems metams po straipsnio pasirodymo.

Kartais gerieji elfai sužino vieni kitų tikruosius vardus ir susitinka pabendrauti gyvai, tačiau dažniausiai realybėje ryšių nepalaiko. Esą taip lengviau išvengti infiltruotųjų likimo. „Kaip tikri šnipai mes užsiimame ir kontržvalgyba“, – sako Mindaugas ir priduria, kad elfų profesijų įvairovė – neabejotinas pliusas.

Yra IT specialistų, sumaniusių unikalią pokalbiams skirtą programą, kuri laikoma saugesne nei „Google“. Yra psichologų, kurie puikiai išmano žmonių elgsenos modelius, padedančius atpažinti, klasifikuoti ir galiausiai demaskuoti priešus. Pagrindinis tikslas, kaip tvirtina Mindaugas, ištraukti juos į dienos šviesą. „Mes norime nustatyti ir paviešinti trolių tapatybes – bent jau įvardyti šalį ar miestą, kur jie veikia“, – sako elfų idėjinis vadas. Kol kas, panašu, sekasi ne itin gerai.

Galiausiai elfų egzistavimas neliko nepastebėtas ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų. Per neseniai Rygoje vykusį NATO viršūnių susitikimą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovai savo kolegoms iš Latvijos elfų fenomeną pristatė kaip naujos kartos pasipriešinimo formą – gyrė juos kaip XXI amžiaus partizanus.

Šios diskusijos detalės netikėtai atsidūrė Baltijos valstybių žiniasklaidoje.

Neliko ji nepastebėta ir pačių trolių bei elfų. Kaip sako Mindaugas, „ištiko nemenkas šokas“ sužinojus, kad didžiausias pasaulyje karinis aljansas buvo informuotas apie nepriklausomų aktyvistų veiksmus ir netgi nusprendė, kad apie juos verta kalbėti ir netgi diskutuoti. Nepaisant to, tam tikra prasme tai nebuvo itin malonus siurprizas, nes elfai baiminasi viešumo, galinčio niekais paversti jų didžiausią turtą ir slaptąjį ginklą – anonimiškumą.

Pagrindiniame Lietuvos naujienų portale DELFI 2011 metais pasirodęs straipsnis apie Lietuvos specialiųjų pajėgų dislokavimą Afganistane 2015 metais nė iš šio, nė iš to tapo savotiška prokremliškos veiklos kelrode žvaigžde. Po straipsniu buvo palikta 613 komentarų, daugiau nei 60 proc. iš jų – neigiami. Buvo tokių, kurie pranoksta bet kokias geopolitinės fantazijos ribas. <...> IP adresų analizė atskleidė, kad daugiau nei trečdalis iš minėtųjų 60 proc. neigiamų komentarų parašyti vos iš keturių kompiuterių. Ir tai buvo padaryta praėjus ketveriems metams po straipsnio pasirodymo.

Michaellas Weissas

Nepaisant to, viešumas vis dėlto davė šiokios naudos – kasdieninis krūvis tapo žymiai lengvesnis. „Šiuo metu mums itin palankus metas, nes per tuos pusantrų metų mūsų visuomenė kaip reikiant pasikeitė. Mums nebereikia tiek vargti su komentarais, nes ir jų šalinimu ir demaskavimu rūpinasi ir paprasti žmonės“, – džiaugiasi Mindaugas.

***
Lietuva propagandą ir dezinformaciją įvardija kaip aktyvius seno ir netikėtai naujai atgimusio šaltojo karo ginklus – ginklus, keliančius realią ir rimtą grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Kovingoji šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dar vadinama Baltijos valstybių Geležine ledi, yra sakiusi, kad „Rusija jau atakuoja Lietuvą“.

„Pats pavojingiausias informacinio karo tikslas – palaužti žmonių valią priešintis ir ginti savo šalį, kitaip tariant, sudaryti palankias sąlygas galimai karinei intervencijai. Ukrainos pavyzdys – puikiausias įrodymas, kad konvencinio karo grėsmė Europai nebėra vien teoriniai išvedžiojimai“, – elektroniniame laiške pareiškė Lietuvos Prezidentė.

Be to, tai taip pat reiškia, kad Lietuva daugiau nebeketina rizikuoti. Šalies biudžetas gynybai po Krymo aneksijos išaugo 35 proc. 2015 metų kovą Lietuvos Seimas vienbalsiai nusprendė grąžinti šauktinius – tokios praktikos buvo atsisakyta 2008 metais. Dar prieš tris mėnesius Lietuvos gynybos ministras Juozas Olekas pristatė naują moksleiviams, kariuomenei ir visuomenei skirtą leidinį „Kaip elgtis nelaimių ir karo atveju“. Tam tikra prasme tai ne kas kita, o trumpas vadovėlis, kaip atremti galimą Rusijos invaziją.

Dauguma lietuvių mano, kad Rusijos invazijos grėsmė tarsi ir neišvengiama. Išvažiuodamas iš Vilniaus, kuriame lankiausi, tokia neišvengiamybe jau beveik buvau įtikėjęs ir pats. Per susitikimą Lietuvos gynybos ministerijos strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamente – departamente, kuris be kitų savo užduočių, užsiima ir itin detalia Kremliaus žinučių analize, kitaip tariant, ieško bet kokių ženklų, galinčių liudyti apie artėjančią konfrontaciją – man buvo įvardytos trys Kremliaus vykdomo informacinio karo tikslinės auditorijos:

1) Pirmiausia tai užsienio valstybių, išsiskiriančių komplikuota istorija ir pasiligojusia politine sistema, kurios veiksmingumu nuolat abejojama, gyventojai. Pagrindinis tikslas – pastūmėti tokius žmones į Maskvos glėbį.

2) Antroji tikslinė auditorija – NATO ir Europos Sąjunga. Dvi Maskvą sapnuoti košmarus verčiančios institucijos, kurias Rusija nori vaizduoti velnio siųstomis sąmokslininkėmis, kurias norėtų matyti žlugusias. Kremliui labiausiai patiktų, jeigu procesas prasidėtų nuo arčiausiai Rusijos esančių jų valstybių narių.

3) Trečiasis Kremliaus propagandos taikinys – patys rusai. Juos reikia įtikinti, kad būtina stoti į kovą su „fašistais“, gyvenančiais kaimynystėje – esą toks karas būtų teisingas ir išskirtinai gynybinis.

2015 metų balandį Sisteminės analizės ir prognozių centras – specialistų grupė, glaudžiai bendradarbiaujanti su Rusijos valdžia – paskelbė ataskaitą, kurią parengė centro vadovas Rostislavas Isčenka. Ataskaitoje, pavadinimu „Apie būtinybę imtis prevencinės Baltijos regiono okupacijos“, įvardijamos aplinkybės, kurioms susiklosčius, Rusija ir Baltarusija gali būti priverstos užkariauti tris buvusias sovietines valstybes. Šiuo atveju karo pretekstu tapti neišvengiamas ar galimas NATO agresijos proveržis – invazija į Rusiją, surengta iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Praeitais metais Rusijos valstybinė žiniasklaida apie tokią NATO invaziją kalbėjo kaip neišvengiamą. Netgi buvo tokių, kurie drįso teigti, kad ji įvyks 2020 metais (dokumentinis filmas apie Rusijos propagandą, kurį sukūrė Martynas Starkus ir Jonas Banys, neatsitikinai pavadintas „Karas 2020“).

Kaip rašo R. Isčenka, prevencinio smūgio „būtinybė“ prieš minėtąsias valstybes „kyla ne tik dėl invazijos grėsmės. Tai būtų ir priemonė, esant reikalui, sutrumpinti galimą fronto liniją... Stiprus smūgis Baltijos regionui yra būtinas, siekiant eliminuoti pavojų šiauriniam Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų sparnui“.

Toks prevencinis karas taip pat visiems laikams padėtų tašką NATO neva vykdomai Kaliningrado srities, kurią su Lietuva jungia bendra siena, blokadai. Neseniai Kremlius pagrasino savo teritorijoje pačioje Rytų Europos širdyje ir okupuotame Kryme dislokuoti branduolinių raketų „Iskander“, iš kur, esant reikalui, galėtų sunaikinti Varšuvą ar kitas NATO sostines. „Tokiu atveju, jeigu mums pavyktų sėkmingai išsaugoti savo dabartines pozicijas, prorusiškos politinės pajėgos visose Baltijos valstybėse stotų prie valdžios vairo, o NATO žlugimo atveju būtų galima siekti ir ypatingo statuso, suteiksiančio Rusijai minėtųjų valstybių globėjos teisių“, – ataskaitoje teigia R. Isčenka.

Galimos Rusijos atakos, nukreiptos prieš Baltijos valstybes, galimybę realiai vertina ir Janis Kažocinšas, buvęs Latvijos konstitucijos apsaugos biuro – vienos iš šalies žvalgybos tarnybos – vadovas. Jis pabrėžia, kad visas tris Baltijos valstybes su Rusija ir Baltarusija (kur taip pat dislokuoti rusų kariai) sieja beveik 1500 kilometrų siena. Su artimiausia NATO partnere – Lenkija – sieja vos 103 kilometrų siena.

Drąsi R. Isčenkos karinė prognozė, tikrai galinti palydėti į Trečiąjį pasaulinį karą, atkartoja ekspansyvią Rusijos vykdomą „tėvynainių“ suvienijimo politiką. Šiuo metu teiginiai, esą rusų tautybes ir rusų kalba kalbančius žmones, gyvenančius tiek Rusijos Federacijoje, tiek už jos ribų, bei jų interesus galima ginti jėga – nesvarbu, kad ir kitoje nepriklausomoje valstybėje – įvardijami kaip svarbi strateginės doktrinos dalis. Tokia politikos strategija – savotiškas atsakas gentinei „Teisės ginti“ normai – prieš dvejus metus ir tapo Krymo aneksijos pagrindu.

Čia istorija visiems puikiai žinoma: fašistų chunta, padedama amerikiečių, Kijeve užėmė valdžią ir, įvykdžiusi perversmą, iš posto išvertė teisėtą prezidentą Viktorą Janukovyčių, ėmėsi rengti etninių rusų, žydų ir kitų mažumų pogromus. Mirtino pavojaus akivaizdoje šie nelaimėliai meldė, kad įvyktų humanitarinė intervencija, ir, laimei, ji įvyko – esą pačiu laiku. Pirmiausia į pagalbą engiamiems atvykusiuosius Maskva įvardijo kaip paprasčiausius savanorius – ginkluotus ir uniformas be skiriamųjų ženklų vilkinčius „mažus žalius žmogeliukus“, kurie buvo mobilizuoti vos per 24 valandas perimti pusiasalio kontrolę.

Vėliau Rusijos prezidentas V. Putinas pripažino, kad Rusijos konvencinės pajėgos, daugiausia tos, kurios, remiantis seniau su Ukraina pasirašyta sutartimi, jau buvo dislokuotos Krymo pusiasalyje, padedamos atvykusių specialiųjų pajėgų ir žvalgybos pareigūnų, iš tikrųjų suorganizavo ant kraujo praliejimo ribos balansavusį Europos žemės perėmimą. Skirtingai nei anšliuso atveju, V. Putinas savo veiksmus pateikė išskirtinai gynybinėje šviesoje (Adolfas Hitleris panašiai pasielgė su Čekoslovakija 1938 metais). Prieš fizinę apsiaustį ir jos metu naudotas ir psichologinis spaudimas.

„Per vadinamąjį referendumą Kryme mes pasiuntėme savo ambasadorių“, – per 45 minučių trukmės interviu jo kabinete man pasakojo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. „Jam nebuvo lengva ten patekti. Nepaisant to, kurį laiką pasiliko, susitiko su vietiniais... Bendravo su totoriais, etniniais rusais, pagyvenusiais žmonėmis. Jie buvo įbauginti, kad iš Kijevo jų išžudyti atvyksta fašistai ir nusikaltėliai. Buvo tokie laimingi, matydami tariamai jų išlaisvinti atvykusius Rusijos karius“, – kalbėjo Lietuvos diplomatijos vadovas.

Anot L. Linkevičiaus, panaši informacinė kampanija dabar prasidėjo ir Baltijos valstybėse. Per pastaruosius 18 mėnesių Rusijos valstybinė žiniasklaida melagingai skelbė, esą Lietuvos specialiosios pajėgos pagrobė šešis rusų šeimų vaikus, norėdamos priversti jų tėvus bendradarbiauti prieš Rusiją, o Latvijoje neva statomos koncentracijos stovyklos etniniams rusams.

Kaip teigia Lietuvos kariuomenės pareigūnai, analizuojantys prokremlišką propagandą, V. Putino taikoma vadinamoji tėvynainių politika yra pakankamai mišri, tad jos taikymo spektras itin platus – galioja visiems, gimusiems buvusių Sovietų Sąjungos valstybių ribose (gal net buvusios caristinės imperijos teritorijoje). „Kalbame net apie Aliaską“, – tiesiai šviesiai man pareiškia vienas gynybos pareigūnas.

Nėra abejonių, kad šis V. Putino politinės strategijos mastas tiesiogiai priklausomas nuo etninių rusų procento Maskvos įsivaizduojamoje jos įtakos sferoje. Rusų skaičius Lietuvoje sudaro vos 6 proc. visų gyventojų, o tai žymiai mažiau nei Estijoje ir Latvijoje. Nepaisant to, net 8 proc. viešosios nuomonės tyrime dalyvavusių lietuvių teigiamai vertina Krymo aneksijos faktą. Be to, dauguma lietuvių kalba rusiškai. Pats pastebėjau, kad, atvykęs į Lietuvos sostinę, pirmiausia išgirdau būtent rusiškai, o ne lietuviškai kalbančius žmones.

Kiekvieną dieną televizorių Lietuvoje, remiantis apklausomis, žiūri net 97 proc. šalies gyventojų. Net 14 proc. tokių žmonių žiūri būtent rusiškus televizijos kanalus, dauguma iš kurių yra registruoti Europos valstybėse, todėl privalo paklusti Europos Sąjungos keliamiems reikalavimams. Rusiški televizijos kanalai tradiciškai mėgstami vyresnio amžiaus Lietuvos žmonių, kurie daug metų gyveno su sovietine žiniasklaida ir jaučiasi žymiai geriau siurbdami dezinformaciją ir lėkštas pramogas rusų kalba. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos spaudos atašė Tomas Kvedaras pripažįsta, kad jo 85 metų močiutė ir šiandien mieliau žiūri NTV ar „Pervyj kanal“, o ne lietuviškas televizijas.

Ar tai būtų ikisovietinės praeities veidrodžių karalystė, ar emocijomis manipuliuojanti nostalgija tokiam komunizmui, koks jis iš tikrųjų niekada nebuvo, ar sunkiai atpažįstamos šiuolaikinės politikos karikatūros – visa tai yra aktyviai Kremliaus taikomos smegenų pudrinimo strategijos.

Kaip sako Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, „melas nėra alternatyvus požiūris“, o Lietuvos institucijos jau ėmėsi veiksmų prieš per toli nuėjusias ir ribas peržengusias žiniasklaidos priemones.

Savaime suprantama, kontraversijų neišvengta. 2015 metų balandį Lietuvos radijo ir televizijos komisija nusprendė trims mėnesiams įšaldyti Rusijos televizijos kanalo „RTR Planeta“, registruoto Švedijoje, licenciją – toks sprendimas priimtas dėl „agresijos propagavimo ir karo kurstymo“, - argumentavo komisijos narys Mantas Martišius. „Tai buvo daroma remiantis Europos Sąjungos teisės aktais, tačiau kilo nemenkas triukšmas, patikėkite manimi. Apkaltino mus cenzūra. Jie paprasčiausiai pažeidė transliacijų taisykles. Kurstė terorizmą, karą, neapykantą, ksenofobiją ir aukštino Rusijos separatistų veiksmus. Vladimiras Žirinovskis pasisakė už tai, kad į Ukrainą būtų pasiųsta tankų. Net į Briuselį. O jis juk Dūmos vicepirmininkas. Į tokius grasinimus jokiais būdais nevalia numoti ranka“, – sakė kalbintas Lietuvos diplomatijos vadovas.

***
Per tas tris Vilniuje praleistas dienas nemažai bendravau su vietos žurnalistais, aktyvistais ir valstybės pareigūnais. Praktiškai visi iki vieno (dažniausiai ne spaudai) pripažino: jeigu maži žali žmogeliukai kirstų sieną iš Kaliningrado ar Baltarusijos, jie nėra tikri, ar NATO – o konkrečiai Jungtinės Valstijos – tikrai gintų Lietuvą ir rizikuotų įsivelti į karą su Rusiją. Ir kaip tai iš viso atrodytų, jeigu tikrasis karo kurstytojas greičiausiai tiesiog neigs su visu tuo turintis ką nors bendro?

Maskva primygtinai neigia savo vaidmenį nesibaigiančioje agresijoje Donbase, o pats V. Putinas save Minske pristato kaip tarpininką „derybose dėl paliaubų“ ir ilgalaikio politinio sprendimo garantą. Toks atviras tyčiojimasis iš geopolitikos labiausiai ir neramina Baltijos valstybes. Netrukdomi valstybių sienas kerta tankai, o jų šeimininkas akiplėšiškai apsimeta net nenutuokiantis, kaip jie ten atsidūrė.

Dauguma analitikų dabar noriai cituoja leidiniui „Vojeno-Promyšlennyj Kurjer“ Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo parašytą straipsnį, kurio tada, kai jis pasirodė 2013 metų vasarį, praktiškai niekas net neskaitė. Dabar šis straipsnis padeda iššifruoti ir geriau suprasti, kaip Rusija įsivaizduoja šiuolaikinį karą ir paaiškina tokias sąvokas kaip „hibridinis“, „nelinijinis“ ar (Dieve, padėk) „postmodernus“ karas.

V. Gerasimovo straipsnio įžanga neabejotinai prisidėjo prie to, kad jo rašliava Vakarų kariniuose sluoksniuose įgijo kone kultinį statusą.

„XXI amžiuje pastebima įdomi tendencija – kuo toliau, tuo sunkiau tiksliai įvardyti karo ir taikos sąvokas, jas skirianti riba nyksta. Karų šiais laikais jau niekas nebeskelbia – jie prasideda ir vyksta pagal kažkokį kol kas nepažįstamą šabloną“, – pompastiškai savo straipsnį pradeda V. Gerasimovas.

„Šį šabloną sudaro specialiųjų operacijų pajėgos, opozicijos šalies viduje formavimas, padedantis aktyviu frontu paversti visą priešo valstybės teritoriją, taip pat informaciniai veiksmai, įranga ir priemonės, kurių tobulinimo procesas aktyviai vyksta“, – deklaruoja Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas.

Tai, ką taip dramatiškai šiame straipsnyje bando įsiūlyti V. Gerasimovas, nėra nauja. Pasinaudodamas gana panašia strategija, dar prieš oficialiai pasibaigiant Antrajam pasauliniam karui Josifas Stalinas Europoje pasirūpino jam paklūstančių režimų įtvirtinimu.

Ironiška tai, kad V. Gerasimovo aprašytas šablonas iš tikrųjų visai ne rusiškas; savo straipsnyje jis aprašė tai, ką įsivaizduoja kaip XXI amžiaus amerikietišką kariavimo būdą. Jis turi galvoje ne tik JAV vadovautas intervencijas Kosove, Irake ir Libijoje, bet ir iš pirmo žvilgsnio spontaniškas „spalvotąsias revoliucijas“ Europoje bei pastarąjį arabų pasaulio pavasarį, kurie, anot V. Gerasimovo, yra ne kas kita, o JAV sumanytos konspiracijos.

Kremlius ir toliau linkęs manyti, kad visame pasaulyje ir po šiai dienai pasitaiko demokratinių ir antiautoritarinių konvulsijų, o elektros srovę jiems paduoda ne kas kitas, o amerikiečių šnipai, JAV valstybės departamento projektai, „Delta“ pajėgos ir ilgai puoselėtos vadinamosios penktosios kolonos.

„Užuot pradedant atvirą karinę invaziją, pirmieji JAV atakos veiksmai apsiriboja politinės opozicijos įtvirtinimu, o tam pasitelkiama valstybinė propaganda (pavyzdžiui, CNN, BBC), internetas, socialinė žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos“, – paaiškina „Fort Leavenworth“ užsienio karinių tyrimų biuro analitikas Charlesas K. Bartlesas, kuris šiai dienai pateikia bene geriausią V. Gerasimovo teiginių egzegezę.

„Sėkmingai pasėjus politinio nepasitenkinimo, separatizmo ar socialinės nesantaikos sėklą, teisėta valdžia, norėdama išlaikyti tvarką ir kontrolę, susiduria su dideliais sunkumais. Prastėjant saugumo situacijai, separatistiniai judėjimai gali virsti itin galinga jėga, o kovai su teisėta valdžia ir siekiant sukelti dar didesnę suirutę, imamasi specialiųjų operacijų scenarijaus, pasitelkiamos tiek konvencinės, tiek samdomos karinės pajėgos“, – teigia Ch. K. Bartlesas.

Kitaip tariant, aneksuodamas Krymą ir įsiverždamas į Donbasą, V. Putinas tiesiog mėgdžiojo tai, ką, kaip mano pats, pastaruosius 20 metų darė Hillary Clinton, George‘as W. Bushas ir Barackas Obama. Arba tai yra tai, kuo V. Putinas ir jo ginkluotosios pajėgos norėtų įtikinti Vakarus – norėtų juos įtikinti, kad tai jų veiklos paradigma ir pateisinama purvinų karų užsienyje motyvacija.

Mindaugas man apibūdino scenarijų, kuris skamba panašiai kaip Baltijos valstybėms pritaikyta „Raudonosios aušros“ versija – tik be laimingos pabaigos.

„Medžiotojai iš Rusijos ar sportininkai iš Latvijos į Lietuvą patenka per Šengeno sieną. Užima nedidelį miestelį, gyventojus paima įkaitais. Tarkime, kad tai koks Visaginas – miestas, esantis šiek tiek į šiaurę nuo Vilniaus. Čia stovi sovietinių laikų atominė elektrinė. Praktiškai visi miesto gyventojai – rusai. Taigi jie teritoriją pasiskelbia „Nepriklausoma Visagino respublika“. Norint šiame mieste suorganizuoti revoliuciją, daugumos tikrai nereikia. Tuo gali pasirūpinti 50 ar 100 gerai organizuotų aktyvistų. Taigi kas nutinka? Atgauti miesto pasiunčiamos Lietuvos policijos ir karinės pajėgos. Rusijos žiniasklaida eina iš proto, nušviesdama fašistų suorganizuoto valdžios perversmo siaubus – galbūt netgi pasakoja apie šaudomus rusus. Per vieną akimirką 50 ar 100 žmonių virsta 1000 ar 1500 karių, kurie atsiranda tarsi iš niekur, bet ginkluoti BUK sistemomis ir kitais moderniais ginklais. Visa kitą jau galite įsivaizduoti, nes visa tai jau matėte Ukrainoje“, – pasakoja Mindaugas.

Paskutiniu metu, kaip pripažįsta jaunas vilnietis, jo ir kitų gerųjų elfų kova iš kibernetinės erdvės persikelia ir į gatves, kur jie taip pat medžioja provokatorius, kurie ketina vykdyti šiame straipsnyje jau aprašytą bandymą okupuoti Lietuvos teritoriją.

Prorusiškos protesto akcijos Vilniuje nėra nieko neįprasta, o jas organizuoja keistos grupės, neaišku iš kur tam tikslui gaunančios pinigų. Visos internete populiarios temos garsiai rėkiančių aktyvistų atkartojamos ir gatvėse priešais JAV ambasadą ar prezidentūrą, kur garsiai šmeižiama pabaisa su daug galvų – Amerika, NATO ir Europos Sąjunga.

Rezultatas visada toks pat: vieši neramumai, kuriuos noriai nušviečia Rusijos žiniasklaida. Ne tik nušviečia, bet ir pačioje Rusijoje pateikia kaip Lietuvos visuomenės nuomonę. „Naujausia mada – pabėgėliai“, – sako Mindaugas, primindamas, ką neseniai teko patirti kitoms Europos šalims, ypatingai Vokietijai. „Prorusiškai nusiteikę aktyvistai ir Lietuvos nacionalistai vienija pajėgas kovoje su arabais“, – paaiškina Mindaugas.

Šią akimirką negaliu susilaikyti nenusijuokęs, nes Lietuva priėmė tik šešis pabėgėlius iš Sirijos, nors šalies valdžia mane ir patikino, kad mielai priimtų ir daugiau. „Šiandien tik šeši, o rytoj – tūkstančiai. Jie netgi bando suorganizuoti referendumą pabėgėlių klausimų – kad tik nuo jų apsisaugotų“, – dėsto Mindaugas.

Taigi, priešindamiesi trolių gatvėse rengiamiems spektakliams, su jais kovojantys elfai rengia savo pasirodymus, priešininkus nokautuojančius Amerikos ir Europos Sąjungos vėliavomis ir plačiomis šypsenomis. Tai reiškia, kad trolių operatoriams Vilniuje ir montažo režisieriams Maskvoje tenka kaip reikiant pavargti, ieškant tinkamų ir palankių kadrų.

Įsibrovimas į trolių organizuojamus vakarėlius neatsiejamas nuo rimtos rizikos, kad elfus priešai akylai stebės ir galiausiai atskleis jų tapatybę, o galbūt netgi dar blogiau. „Apsimetėliai žurnalistai mus filmuoja ir fotografuoja, o vėliau nuotraukas skelbia internete ir prašo žmonių padėti atpažinti juose esančius žmones. Jie jau kreipėsi pagalbos į Rusijos ambasadą“, – pasakoja Mindaugas.

Štai kodėl Mindaugas straipsnyje norėjo vadintis Mindaugu, nors tai ir nėra tikrasis jo vardas. Kitas protestų etapas, baiminasi jaunas lietuvis, gali ir nebūti toks taikus. „Manau, kad jie bandys provokuoti agresiją, pasinaudodami tokiais pačiais metodais, kokius jau išbandė Ukrainoje. Įsigijau ginklą. Mokausi juo naudotis. Jeigu tik prireiks, mes, visi mes, galėsime apginti savo namus ne tik žodžiais, bet ir ginklu“, – ryžtingai kalba Mindaugas. Jaunas vyras ketina tapti savanoriu – ką jau padarė nemažai jo bičiulių (ir ne vien elfų).

„NATO? Europos Sąjunga? Na ir kas? Mes turime ruoštis ir patys stoti į kovą, mokytis apsiginti. Privalome per trumpą laiką tapti Baltijos valstybių Izraeliu. Nedidele valstybe, galinčia kovoti su didesniais ir agresyviais kaimynais“, – tvirtina Mindaugas.