Vaikinas neslepia – randus jo praeityje paliko ne tik bendraamžių patyčios, bet ir problemos šeimoje. Jis turėjo kęsti ne tik psichologinį, bet ir fizinį su kaliniais anksčiau dirbusio tėvo smurtą.
Nepaisant to, E. Šapovalovas sugebėjo atsitiesti ir šiuo metu tikina esantis labai laimingas.
Darželio laikus prisimena su džiaugsmu
„Mama pasakojo, kad buvo labai lauktas vaikas. Nuo gimimo iki 6 metų gyvenau įprastą tokio amžiaus žmogaus gyvenimą. Santykiai tarp tėvų, pamenu, taip pat buvo tikrai geri.
Tėvas mane buvo užrašęs į gimnastikos būrelį, į kurį ėjau nuo 4 iki 6 metų. Giminės neretai šnabždėdavosi, kad iš manęs išaugs geras gimnastas, nes labai greitai mokiausi. Be didelių pastangų darydavau „špagatus“ ir kitus gimnastikos pratimus. Idealu laikiau veiksmo filmų žvaigždę Žaną Klodą Van-Damą, todėl dažnai jį mėgdžiodavau. Pavyzdžiui, padarydavau garsųjį špagatą ant dviejų kėdžių ir tuo metu žiūrėdavau filmus, kuriuose jis vaidina.
Buvau gabus vaikas, todėl darželio auklėtojos nusprendė, kad į mokyklą turėčiau pradėti eiti šešerių“, – pasakoti savo gyvenimo istoriją pradėjo vaikinas.
Tačiau jo nerūpestingas gyvenimas visiškai pasikeitė vos pradėjus eiti į mokyklą.
Talžydavo ir žmoną, ir vaikus
„Tėvas pradėjo vis dažniau piktnaudžiauti alkoholiu. Ilgai netruko, kol išgėręs ėmė smurtauti prieš motiną, mane ir mano tris brolius – taip išsiliedavo ant mūsų už patirtą įtampą darbe. Jis dirbo psichologiškai sunku darbą su kaliniais.
Jei mokykloje gaudavome dvejetą, žinojome, kad teks patirti „diržo sukeliamą skausmą“. Jei verkdavome, gaudavome dar, nes jo logika buvo tokia: „Jei verki, reikia duoti dar, nes vis tiek verki“. Dar šešerių supratau, kad lieti ašaras – beprasmiška. Vyriausiam broliui tuo metu buvo tik 17 metų, todėl fiziškai stipriam karininkui jis negalėjo pasipriešinti. Negalėjo apginti mamos, ką jau kalbėti apie mus“, – jautriais išgyvenimais dalijosi vaikinas.
Apie skyrybas, pamena jis, motina net nedrįsdavo pagalvoti – buvo tokie laikai, kai tai buvo laikoma gėda šeimai.
Patyrė tai, ką kiti mato tik filmuose
„Situacija pasiekė kritinį tašką, kai vieną dieną tėvas užsibarikadavo bute. Tuomet apsirengė savo karininko aprangą, užsidėjo beretę, paleido dujas ir pagrasino, kad susprogdins visą daugiabutį. Aiškino, kad neva sistema nori su juo susidoroti.
Buvo iškviesti ir „Aras“ pareigūnai, ir dujų specialistai, kurie užsuko dujas ir apsaugojo daugiau nei 100 namo gyventojų nuo katastrofos. Po to butą šturmavo daugiau nei keturi „Aras“ pareigūnai. Visą tai mes su šeima stebėjome iš gretimos laiptinės, kurioje glaudėmės. Slėpėmės pas kaimynę.
Po šio įvykio jis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę dvejiems metams. Tačiau mūsų šeimos požiūris buvo toks, kad koks tėvas jis nebūtų, negalima jo atsisakyti. Veždavome jam maistą į ligoninę, tad būdamas tik 6-erių mačiau, kaip atrodo pamišę žmonės, psichiatrinė ligoninė“, – prisiminė E. Šapovalovas.
Nelengva situacija buvo ne tik jo šeimoje. Vis daugiau problemų kildavo ir mokykloje.
Kentė patyčias, nes buvo lieknas ir žemas
„Jau nuo pirmos klasės iš bendraklasių išsiskyriau ne tik dėl žemo ūgio, bet ir dėl labai liekno kūno sudėjimo. Dėl to jaučiausi nevisavertis ir kasmet šis jausmas tik stiprėjo. Dažnai sulaukdavau patyčių, kurios stipriai žeisdavo. Šalia merginų jausdavau diskomfortą, nes buvau tokio pat sudėjimo arba dar lieknesnis, žemesnis. Jos dažnai pašiepdavo mane sakydamos, kad nesu vyriškas.
Tačiau replikos iš vaikinų buvo dar kandesnės: „mažas smurfas“, „boba“, „tavo batų dydis kaip mergaitės“. Panašios kalbos skambėdavo klasėje, prie visų. Ir kieme turėjau vieną draugą, kuris nuolat kritikuodavo mane dėl mano ūgio. Sakydavo, kad niekada gyvenime nebūsiu aukštesnis nei 1,70 cm ir turiu su tuo susitaikyti. Šaipydavosi net kūno kultūros mokytojas: „koks esi vyras, jei nesugebi padaryti nė vieno prisitraukimo“, „kabi ant skersinio kaip sasyska“. Per kūno kultūros pamokas rikiuotėje visuomet stovėdavau paskutinis eilėje. 12-oje klasėje mano ūgis buvo 1,65 cm. Svėriau vos 56 kg“, – prasitarė E. Šapovalovas.
Jis sakė visuomet žavėjęsis draugais, kurie treniruodavosi su štangomis, tačiau pats to imtis atsisakydavo, nes bijojo dar vienos patyčių lavinos.
Pasikeisti nutarė įsiklausęs vidinio balso
Tiesa, sportui vaikinas nebuvo abejingas. Penkerius metus yra žaidęs rankinį, tačiau tai jam nelabai sekėsi, todėl ilgainiui šią veiklą apleido ir dienas leisdavo prie kompiuterio.
„Kai aplinkiniai nuolat tau kartoja, kad tu – per silpnas, per lėtas, per mažas, tau nepavyks, tu nieko nepasieksi ir panašiai, sunku prieš tai atsilaikyti ir nepalūžti. Tuo labiau, kad ir šeimoje buvo nelengva situacija. Tačiau giliai viduje tikrai buvo tas vidinis balsas, kuris nuolat sakydavo: „Tau viskas pavyks, tu sugebėsi“. Visada buvau „kieto“ charakterio ir žinojau, kad kai gyvenimas smūgiuoja, tu tiesiog turi eiti pirmyn, svarbiausia – nepasiduoti“, – savo moto dalijosi E. Šapovalovas.
Pasikeisti jis nusprendė baigęs vidurinę mokyklą. Kone kiekvieną vasaros dieną eidavo į stadioną, kur kabėdavo ant skersinio
„Pagalvojau, kad nieko neprarasiu – jei ūgis nepadidės, bent nugarai nauda bus. Vis geriau nei tas 10 minučių sėdėti prie kompiuterio. Kabėdavau ne tik stadione, bet ir kasnakt prieš eidamas miegoti. Būdavo, išsivalau dantis, pasitiesiu ant durų staktos marškinėlius, kad stakta „nepjautų rankų“, ir kabu dar bent 10 minučių su pertraukomis“, – apie pokyčių pradžią pasakojo vaikinas.
Įkvėpė atsitiktinai sutiktas vaikinas
Per tą vasarą jis skaičiavo paaugęs 7 centimetrais – nuo 1,65 iki 1,72 cm.
„Nusprendžiau kybojimo neapleisti ir toliau kartojau tai diena iš dienos. Rudenį įstojau į Vilniaus kolegiją, informacinių technologijų specialybę, nes tuo metu ji buvo laikoma kone auksine. Tačiau vos pradėjus mokytis supratau, kad man čia ne vieta. Nesu iš tų žmonių, kurie mokosi ten, kur jiems nepatinka, tik tam, kad tėvai nepyktų, arba dėl to, kad tiesiog gautų lapuką.
Kartą per pertrauką tarp paskaitų koridoriuje pastebėjau vaikiną, kuris buvo gana sportiškas. Žiūrėdamas į jį mintyse sau pasakiau: „Edvinai, nuo šiandien einu į sporto salę“. Tai buvo lemiamas lūžis. Nuėjęs į kabinetą aš susirinkau savo daiktus ir knygas ir daugiau į kolegiją nebegrįžau“, – prisiminęs šyptelėjo jis.
Tą gruodį jis pirmą kartą nusipirko sporto salės abonementą. Maža to, pradėjo domėtis mityba, psichologija. Ėmė skaityti šios tematikos knygas.
„Kitą vasarą supratau, kad tikrai paaugau. Kartą saulėtą dieną eidamas gatve sutikau tą patį seną draugą, kuris manė, kad nebūsiu aukštesnis nei 1,70 cm. Pirmi jo žodžiai buvo: „Edvinai čia tu? Kaip tu užaugai!“ Ironiška, kad šis draugas taip ir liko 1,70 cm. Nors kai kurie žmonės sakė, kad tiesiog pavėluotai išaugau, manau, kad prie to tikrai prisidėjo ir kabėjimas“, – įsitikinęs jis.
Lavina ir protą
E. Šapovalovas tikino visada žinojęs, kad turi mankštinti ne tik savo kūną, bet ir protą, todėl nusprendė tęsti mokslus ten, kur jautė susidomėjimą – marketingo ir vadybos srityje. Nors iškilo sunkumų, vaikinas nepasidavė – šią vasarą atsiėmė diplomą.
„Supratau, kad nors kiti sako, kad tau niekas nepavyks, jei tikėsi savimi, niekas tavęs nesustabdys“, – sakė vaikinas.
Gyvenimas puikiai susiklostė ir jo motinai, ir broliams. E. Šapovalovas taip pat džiaugėsi, kad palaikančių jį vis daugėja. Vaikino socialinius profilius seka tūkstančiai internautų.
Tie, kurie tyčiodavosi, dabar kreipiasi pagalbos
„Žmonės, kurie anksčiau sakydavo man bjaurius dalykus, pradėjo kreiptis prašydami įvairiausių sporto patarimų, klausti, kaip man pavyko pasiekti tokių rezultatų. Tos merginos, kurios užgauliojo mane bjauriomis replikomis, dabar rašo žinutes su komplimentais.
Mano tikslas – parodyti žmonėms, kad galima atrodyti sportiškai ir be draudžiamų preparatų. Tačiau dauguma lietuvių yra labai pikti ir dažnai išsilieja ant žmonių, kurie sportuoja, juos vadindami įvairiais negražiais žodžiais. Jų manymu, jei žmogus atrodo sportiškiau už juos, tai reiškia, kad jis naudoja draudžiamus preparatus, nes patys kažkada bandė sportuoti ir taip atrodyti jiems nepavyksta. Tačiau ne visada taip yra. Gal tiesiog tas žmogus sportui atiduoda visą save, tą, pavyzdžiui, darau aš“, – sakė vaikinas.
Šiuo metu jis studijuoja Lietuvos Edukologijos universitete, kur siekia įgyti trenerio licenciją.
Jaučiasi laimingas, nes keičia kitų gyvenimus
„Netekau daugybės draugų, nes man tapo nebeįdomūs vakarėliai, aš nenorėjau gerti ir linksmintis. Tik dėl tų praradimų nelabai liūdžiu, nes tikri draugai yra tie, kurie lieka ir palaiko tave, kad ir ką tu bedarytum. Nustojau bendrauti su daug žmonių, kurie man darė neigiamą įtaką. Nenorėjau būti panašus į kitus ir būtent treniruotės pakeitė visą mano gyvenimą ir mąstymą. Tai – ne tik sportas. Tai – gyvenimo būdas.
Dabar aš esu laimingas, nes turiu mėgstamą hobį, kuris kardinaliai pakeitė mano gyvenimą ir asmenybę. Šiuo metu aš keičiu gyvenimus tų, kurie yra nusivylę, nesuprasti ir pasimetę. Motyvuoju juos pasakodamas savo gyvenimo istoriją, rodau, kad nėra nieko neįmanomo. Maloniausia man – matyti jų pokyčius, stebėti vis dažniau atsirandančias šypsenas veiduose. Tokiais momentais suprantu, kad darau kažką gero ir prasmingo, nes geriausias laimėjimas – laimėjimas prieš save patį“, – įsitikinęs jis.