Klimato kaita daro didžiulį poveikį
Parnidžio kopa yra į pietus nuo Nidos. Ir čia pasakiški vaizdai atsiveria ne tik vasarą, bet ypač gražu ir žiemą, kai smėlį padengia sniegas.
Vis dėlto šiai unikaliai gamtos vietai šiuo metu iškilo ir nemažai iššūkių.
„Kalbant apie Parnidžio kopą, kaip ir apie visą Didžiojo kopagūbrio kompleksą, reikia nusikelti bent porą šimtmečių atgal. Reikia prisiminti maždaug 16 amžiuje prasidėjusį masinį Kuršių nerijos miškų nykimą. Iš tikrųjų šie miškai nebuvo iškirsti vienu ypu. Kaip rodo senieji dirvožemio tyrimai, miškai spėjo atsikurti keletą kartų, bet vis dėlto ta intensyvėjanti žmonių veikla lėmė tai, kad Kuršių nerijos miškingumas vis mažėjo. Ir tas minimumas siekė bene dešimtį procentų, kai dabar yra apie 70 proc. Kai kuriuose vokiškuose šaltiniuose kai kur galima pamatyti, kad Kuršių nerija buvo įvardijama kaip kuršių Sachara. Čia buvo vien smėlio dykumos.
Jeigu prieš tai kopos buvo mažos ir parabolės formos, tai kai smėlis buvo išjudintas, jis buvo supustytas į Didįjį kopagūbrį. Parnidžio kopa yra viena tokių“, – kopos susiformavimo istoriją papasakojo Ž. Valiuška.
Anot jo, slenkančios kopos kėlė didžiulę grėsmę. „Kilo grėsmė tai pačiai Nidai, kuri yra prie pat mūsų. Ji keitė savo vietą bene tris kartus. Na, ir žmonės ėmėsi smėlynų suvaldymo darbų. Buvo suformuotas apsauginis pajūrio kopagūbris, kadangi smėlį reikėjo kažkur sustabdyti, kad jis nebeslinktų toliau. Kai smėlio stichija buvo suvaldyta, toliau buvo sodinamas miškas. Daugelis to Didžiojo kopagūbrio vietų buvo apželdinta, apsodinta mišku – kalnapušėmis, paprastosiomis pušimis. Ne išimtis buvo ir Parnidžio kopa. Kopų apželdinimo darbai tęsėsi net ir po okupacijos, sovietmečiu. Maždaug 1950-1960 m. buvo suvokta, kad pajūrio kopos ir yra Kuršių nerijos unikalumas. Todėl tas intensyvus kopų apželdinimas buvo sustabdytas“, – aiškino biologas.
Jo teigimu, smėlynų kompleksai Kuršių nerijoje yra Naglių gamtiniame rezervate, Parnidžio kopos dalis ir Sklandytojų kopa.
Galiausiai jis aiškino, kad klimato kaita turi didžiulės įtakos Kuršių nerijai.
„Iš tikrųjų klimato kaita daro didžiulį poveikį ne tik apsauginiam pajūrio kopagūbriui, bet ir Didžiajam kopagūbriui, konkrečiai ir Parnidžio kopai. Bendra tendencija yra, kad mūsų kopos vis žemėja. Klimato kaita prisideda tuo, kad audringiausiais metų mėnesiais (sausis-vasaris), kai vyrauja patys stipriausi vakarinių krypčių vėjai, mūsų kopos nepadengtos ledo ir sniego danga. Anksčiau, kai būdavo ilgalaikės žiemos su pastovia sniego danga, tas vėjas nedarydavo tokios didelės žalos, nes smėlis būdavo užklotas sniego danga. Tuo tarpu dabar tais audringiausiais metų mėnesiais smėlis yra nupustomas. Taigi, kopos slenka marių kryptimi ir jos mažėja. Yra tokia tendencija“, – teigė Ž. Valiuška.
Kitas svarbus dalykas, į ką reikia atkreipti dėmesį, kopos sparčiai apželia.
„Ką galime stebėti būdami ant Parnidžio kopos aikštelės, kad kopos vis sparčiau apželia žoline augalija. Žmonės, kurie retai lankosi Kuršių nerijoje ir po daug metų čia sugrįžta, iš savo atsiminimų gali palyginti, kad ankstesniais laikais to balto, atviro smėlio buvo žymiai daugiau nei jo yra dabar. Kopos vis sparčiau apželia, plinta invazinės rūšys. Tačiau mes stengiamės kiek įmanoma tą procesą prilėtinti, sukontroliuoti. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija talkų metu rauna pušeles, kad kuo ilgiau išlaikytume tą atvirą kopų kraštovaizdį. Taip pat kontroliuojame invazinių rūšių paplitimą. Be mano paminėtų gamtotvarkos darbų, labai svarbi priemonė yra smėlio gaudyklių statymas. Tai daroma ir Naglių gamtiniame rezervate. Jos padeda smėlį ilgiau išlaikyti kopose, neleidžia jo iš karto išpustyti į marias“, – kalbėjo biologas.
Anot jo, lankytojų prašoma nelaipioti kopų šlaitais, kad smėlis nenugarmėtų į marias.
„Kuo skiriasi Naglių gamtinio rezervato smėlynai nuo Parnidžio kopos, tai ant šios kopos žmonės gali laisvai lankytis. Tiesa, mes skatiname žmones nelaipioti kopų šlaitais, kad smėlis nebūtų išpustomas. Šiuo metu Parnidžio atveju baltosios kopos išlaikomos vien tik dėl rekreacinės digresijos, kai žmonės vaikšto ir tą smėlį sujudina. Žvelgdami į Parnidžio kopą iš viršaus mes matome, kad ji yra išvaikščiota takeliais. Viena vertus, rekreacinė digresija skatina kopos nykimą, bet tuo pačiu ji padeda išlaikyti atvirą smėlį, kad tos atvirų smėlynų rūšys galėtų bent kurį laiką dar išsilaikyti smėlio kopose“, – teigė Ž. Valiuška.
Kas laukia Parnidžio kopos?
O ar gali taip būti, kad Parnidžio kopa kažkada visiškai nuslinks?
„Kad ji visiškai nuslinktų, aš manyčiau, kad vargu, ar taip nutiks. Greičiau ji apaugs žoline augalija, samanomis, kerpėmis ir ji tiesiog bus apaugusi. O ateityje galbūt čia reikės imtis kraštovaizdžio atkūrimo ir palaikymo priemonių. Tačiau faktas, kad mūsų kopos yra nykstančios ir mažėjančios, kadangi pats kraštovaizdis yra paveiktas žmogaus. Buvo suformuotas apsauginis pajūrio kopagūbris, eoliniai procesai yra eliminuoti iš mūsų aplinkos ir Didžiojo kopagūbrio kopos negali pasipildyti smėlio iš jūros. Mes to smėlio turime tiek, kiek turime, ir kopa iš išorės negali pasipildyti“, – kalbėjo biologas.
Be to, jis pasakė, kokios retosios rūšys toje vietoje sutinkamos.
„Čia auga tos rūšys kaip ir ant apsauginio pajūrio kopagūbrio. Tiesa, tik zundos nerasime ant Didžiojo kopagūbrio. Ji auga tik jūros pusėje. Sutinkama ta pati baltijinė linažolė, baltijinis pūtelis. Rytų Baltijos endeminės rūšys, kurios aptinkamos tik rytų Baltijos regione. Na ir kitos pajūrio smėlynų buveinių rūšys, kurių kitur Lietuvoje dažniausiai nepatiksime“, – aiškino Ž. Valiuška.
Galiausiai jis teigė, kad aplink kopą galima apeiti pažintiniu taku.
„Šioje kopoje galima lankytis. Yra pažymėtos trasos, kur lankytojai gali apeiti Parnidžio kopą. O toliau už Parnidžio kopos yra Grobšto gamtinis rezervatas. Būtent iki jo galima nueiti. Tačiau į rezervatą patekti negalima, ten viskas palikta savieigai, natūraliems procesams. Žmonių prašome ten nesilankyti“, – teigė biologas.
Anot jo, šias kopas galima apžiūrėti ir plaukiant laivu.
„Kiek man žinoma, tokios paslaugos yra. Tik reikia akcentuoti, kad jei, pavyzdžiui, plaukiama apžiūrėti negyvųjų kopų ties Naglių gamtiniu rezervatu, tai rezervate negalima išsilaipinti. Reikėtų grožėtis iš tolo, o ne laipioti šlaitais“, – teigė Ž. Valiuška.
