Politikos apžvalgininkai po šio akibrokšto net kalbėjo, kad į Baltuosius rūmus D. Grybauskaitė pateks tik kaip turistė.
Apie šiuos įvykius ir skaudžius ekspertų kirčius rašoma ir prezidentės vyriausiosios patarėjos Daivos Ulbinaitės knygoje apie prezidentę „Nustokim krūpčioti“.
„Reikėjo nutilti ir būti dėkinga“
2010 m. balandžio 9 dieną Prahoje buvo surengti JAV prezidento Baracko Obamos pietūs su Vidurio ir Rytų Europos šalių valdovais.
„Užsidegęs „perkrauti“ santykius su Rusija, B. Obama per tuos pietus turėjo informuoti apie priešraketinės oro gynybos pokyčius. Mat išvakarėse, balandžio 8 dieną, JAV ir Rusijos prezidentai B. Obama ir D. Medvedevas sutarė sumažinti branduolinių valstybių arsenalus. Tądien Prahoje buvo pasirašyta ir tai patvirtinanti sutartis. Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė tuo metu Vilniuje pietavo su Lenkijos prezidentu L. Kaczynskiu, kuris į B. Obamos pietus pakviestas nebuvo, o pati prezidentė vardinio JAV prezidento kvietimo atsisakė ir vietoje savęs atstovauti Lietuvai į Prahą išsiuntė premjerą Andrių Kubilių“, – įvykius prisimena D. Ulbinaitė.
Tą kartą viešoji erdvė greitai įkaito nuo neigiamų komentarų ir kritikos. Apžvalgininkai prognozavo, kad dvišaliai Lietuvos ir JAV santykiai aukščiausiu lygiu jau nebebus įmanomi, kad prarastas esminis sąjungininkas.
„Dabar į Baltuosius rūmus ji pateks tik kaip turistė – pranašavo „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas ir 2011 metų sausio 14 dieną interviu ELTAI rėžė į akis: „Atsižvelgiant į tai, ką JAV padarė dėl šio regiono, jūs turėtumėte nutilti ir būti dėkinga. Aš negaliu patikėti, kad Lietuvos politikai to neįsisąmonina, ir tai yra daugiau nei nedėkinga. Lietuva buvo matoma kaip geriausia JAV draugė. Valdas Adamkus prie to labai prisidėjo. Dabar tai atrodo problema. Gerai padirbėjote, ponia Grybauskaite!“ – knygoje cituojamas apžvalgininkas.
Tą kartą sutriko ir patarėjai bei užsienio reikalų ministras. Visi pripažino, kad būtų darę kitaip, – važiavę į pietus ir nepraleidę progos patylėti.
„Tačiau jų argumentai, kad Lenkija ir JAV yra strateginiai partneriai, kad tai – nekintantys interesai ir kad dėl to reikia nusileisti, prezidentės neįtikino“, – knygoje prisimena D. Ulbinaitė
L. Linkevičius atsimena, kad tada itin skeptiškai vertino prezidentės elgesį.
„Laikas parodė, kas teisus. Kaip paaiškėjo, daugeliu atvejų teisi buvo ji. Tai ir čia negalėjome skųstis“, – po daug metų skandalingus 2010 m. pavasario įvykius prisiminė ministras.
Tikroji priežastis
Tačiau kiek vėliau paaiškėjo, kad JAV, stengdamosi atgaivinti santykius su Rusija, mėgino pasiūlyti jai „saldainį“ – didelį ir pavojingą šalies nacionaliniam saugumui ir ilgalaikei padėčiai.
„B. Obamos administracijos pradžioje vyko vadinamasis „resetas“, kalbant apie santykius su Rusija, ir Prezidentė, pasak jos pačios, turėjo tam tikros konfidencialios informacijos, kad JAV naujos administracijos ir Rusijos diskusijoje vienas iš pasiūlymų yra palikti Baltijos šalių oro gynybą pilkokoje zonoje. Praktiškai tai reiškė, kad mes buvome atiduodami Rusijos priešraketinei gynybai. Ir tai po šešerių metų narystės NATO“, – tikrąją situaciją aiškino knygos „Nustokim krūpčioti“ autorė.
Ji prisimena, kad nevažiuoti į Prahą tapo tam tikra protesto išraiška. Tą patį darė ir Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis.
„Per tą susitikimą Prahoje jis atvažiavo į Vilnių – keturios dienos prieš žūtį. Vienodai įvertinome vadinamojo „reseto“ situaciją. Jis galėjo būt vykdomas mūsų, Baltijos regiono šalių, ir Lenkijos dalies apginamumo kaina, kurią ketino sumokėti naujoji JAV administracija. Ir, be jokios abejonės, aš prisiėmiau ugnį sau“, – situaciją atsimena kadenciją baigusi D. Grybauskaitė.
Tačiau viešai to pasakyti nebuvo galima. Bet tikroji priežastis neviešai buvo įvardyta tiek žurnalistams, tiek apžvalgininkams.
„Žinojau tai, ko negalėjau pasakyti viešai, tai, ko negalėjo žinoti kiti. Visiškai suprantu, kodėl žmonės pasmerkė, bet negalėjau paaiškinti“, – prisimena D. Grybauskaitė.
„Ir patarėjai, ir visi buvo išsigandę, nes tai buvo pirmas kartas, kai pasipriešinome partneriams ir neleidome šluostytis į mus kojas. Ir taip turi būti – negalima leisti savęs negerbti, nes mes gerbiame savo partnerius. Tai svarbiausias mano prezidentavimo kredo“, – savo sprendimo motyvus aiškino prezidentė.
Aiškus signalas
D. Ulbinaitė knygoje atsimena, kad, nors Lietuvoje ši istorija buvo labai išpūsta, tačiau, žvelgiant iš kitų šalių perspektyvos, viskas buvo gerai: į minėtą susitikimą daugiausia atvyko šalių premjerai.
„Kita vertus, mūsų galingajai partnerei buvo pasiųstas aiškus signalas – jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“, – rašė D. Ulbinaitė.
Buvęs prezidentės patarėjas Darius Semaška prisimena, kad pats stengėsi įtikinti prezidentę vykti į Prahą. Tačiau Lisabonoje vykusio NATO valstybių vadovų susitikimo metu B. Obama sureagavo į Lietuvos protestą ir tuometiniam Rusijos prezidentui D. Medvedevui kelti klausimo nebeleido.
„Dmitrijau, čia turi būti aiškiai atribota: mes esame aljansas, čia mūsų vidiniai reikalai. Su jumis bendradarbiausime, jus informuosime“, – B. Obamos žodžius prisimena jis.
Po poros metų, 2013 rugpjūčio 30 dieną, prezidentė Baltuosiuose rūmuose susitiko su B. Obama. Ne kaip turistė, o kaip lygiavertė partnerė. Prezidentės santykiai su JAV prezidentu buvo puikūs: „Jis labai išsilavinęs, intelektualus žmogus, kultūringas, ir bendrauti su juo buvo tikrai malonu“, – prisimena ji.
„Atvirumas ir nuoširdumas bei aiški ir tvirta pozicija pelnė dar daugiau konkrečių ir realių saugumo garantijų Lietuvai ir visam regionui“, – akibrokšto galutinę išdavą prisimena D. Ulbinaitė.