„Gyvenimas Panevėžyje“ – „Delfi“ pokalbių ir straipsnių ciklas apie įdomesnes Panevėžio miesto vietas ir žmones. Šiuo ciklu norime labiau atskleisti, kuo gyvena miestas, ką jame galima aplankyti ir kodėl nebereikėtų vadovautis tik stereotipais.
Pirmojoje šio ciklo dalyje supažindinome, ką jame galima įsigyti ir kaip keičiasi prekių, kurių nori žmonės, mados.
Geriausi laikai praeityje
Šįkart viename paviljone muzikine aparatūra ir ne tik prekiaujantis vyras atviriau papasakojo, kokios tendencijos žlugdo verslą. Jo teigimu, dabar jau atėjo tokie laikai, kai turi ne tik stovėti ir prekiauti, bet ir daryti cirkus internete.
Taip pat vyras skundėsi, kad mieste pristačius „Senukų“, „Depo“ ir kitų prekybos centrų, rinka buvo persotinta. Žmonės geriau nuvažiuoja ten apsipirkti, nei ieškoti reikalingų daiktų turguje.
„Dabar įsivaizduokite, kaip galima įeiti į tokią rinką, jeigu nori, pavyzdžiui, maisto produktais prekiauti. Gerai, turguje gali prekiauti. Bulvių užsiauginai ir vežk. Bet ir tai visi juokiasi, kad labai brangiai bulves pardavinėji, o kaip žmogui išgyventi?
„Maxima“ pasako, kad daugiau nemokėsime, tada žmonės yra priversti už tokią kainą parduoti, nes neturi, kur jų dėti. Bet čia taip yra su viskuo. Panevėžys yra labai mažas miestas. Pavyzdžiui, atidarė „Depo“, kur galima nusipirkti ką nori. Turbūt ir kreditą galima pasiimti toje parduotuvėje. Ir sviesto, ir pieno, ir plytų. Tai kurioje vietoje paprastam žmogui dar įsiterpti?“, – retoriškai klausė jis.
„Sakau, tada tik kažkokius cirkus belieka daryti. Daugiau nieko. Mes jau čia 25-eri metai, tai buvo laikas, kad kažkada galima buvo iš to uždirbti. Uždirbdavom, paskui jis praėjo, keitėsi laikai, o dabar liko hobis“, – apgailestavo jis.
Pasak jo, šiais laikais neužtenka atsivežti įdomesnių prekių. Atsiradus internetui, tenka ieškoti būdų, kaip jame reklamuotis. Vis dėlto vyras pripažįsta, kad tokie dalykai ne jo natūrai.
„Kai nebuvo tiek tų parduotuvių, būdavo, kad atveži kažkokių įdomių dalykų, ir perka. Sovietų Sąjungoje gerą garso aparatūrą ne kiekvienas turėdavo. Vis tiek žmonėms reikėjo, jie norėjo, o dabar atsirado internetas ir viską galima pasiekti lengvai.
Aš pats nelabai noriu užsiimti internetine prekyba. Kadangi labai skirtingos prekės, tai nėra paprasta. Turi daryti kažkokius live’us, pritraukti žmones, bet reikia perlipti per save. Ne kiekvienam tai daryti.
Aišku, galėčiau kažką čia siūlyt per tuos live’us, bet kažkaip nesinori. Kita vertus, tiems, kas tai daro, tai pasiteisina. Tiesą sakant, kiti iš to gyvena, reklamuoja visokius produktus“, – aiškino prekeivis.
Paklaustas, ar iš sendaikčių prekybos uždirbtų pinigų užtenka pragyvenimui, jis sakė, kad kai dar turguje buvo geri laikai, uždirbtus pinigus laiku investavo.
„Ne iš to gyvename. Kažkada buvo tinkamai investuota, tai gyveni žmogus ir tiek kažką susikūręs. Aišku, yra namas, yra šeima, viskas gerai. Svarbiausia, kad dar yra sveikatos.
Bet kaip minėjau, jeigu nori kažką rimčiau padaryti, tada yra sudėtinga. Klientų mažėja, gal ir mada po truputį praeina, gal mūsų miestas mažėja. Manau, jei tokia vieta būtų Vilniuje, tai neatsiginčiau klientų. Vilniečių atvažiuoja, bet irgi ta mada truputį praėjo, seniau buvo daug dėvėtų drabužių, tai juos labai pirkdavo.
Aišku, keitėsi pinigai, pasidarė eurai ir po to labai pasikeitė tos kainos, išėjo didelis jų padidinimas. Nebeapsimokėjo tų drabužių pirkti, todėl daug kas ir nustojo važiuoti.“
Vyro nuomone, didelius plotus užimantiems prekybos centrams turėtų būti taikomi ir daug didesni mokesčiai.
„Kiek kvadratų, tai pagal juos turėtų ir didėti tie mokesčiai, jei taip nori viskuo prekiauti. Nuo pieno iki plytos.“
Visi siunčiasi iš „Temu“
„Delfi“ žurnalistai aplankę didžiąją dalį paviljonų, kur prekiaujama naudota technika, antikvariniais baldais ir kitomis interjero detalėmis, galiausiai apsilankė ir drabužių zonoje. Vis dėlto dėl prastų tos dienos orų jų nebuvo labai.
Viena iš prekeivių sakė, kad pas ją galima rasti naujų drabužių iš Vokietijos.
„Aš prekiauju naujais drabužiais, bet tik vokiškais, o ne lenkiškais. Vis dėlto pastebėjau, kad žmonės kaimuose lenkiškus labai perka.“
Kita moteris prisipažino, kad šį verslą jau po truputį baigia, mat žmonės mieliau perka nekokybiškas prekes iš „Temu“. Nors ir sutaupo tik kelius eurus, bet tikina, kad jiems ir tokie drabužiai tinka.
„Žinokite, tų drabužių biznį visai baigiu. Kažkada buvo tikrai geri laikai, patys ir didmeninę turėjome prekybą. Dabar visi siunčiasi iš to „Temu“. Tada klientai pradeda lyginti tuos drabužius po 1 Eur ar 2 Eur, kur nėra jokios kokybės. Man būtų baisu net juos dėvėti, bet žmogus renkasi pagal save. Jeigu jam tinka, tada jis perka.
Sako, kodėl pas jus už 6 Eur ar 7 Eur, kai ten už 1 Eur ar 2 Eur. Jeigu vyksta tokia prekyba, tai kaip gali klestėti? Nėra šansų“, – pripažino ji.
Taip pat pripažino, kad daryti gyvas transliacijas internetu tapo labai populiaru, tad tikrai dalis prekeivių ne tik laukia prekeivių, bet ir internetu juos bando prisivilioti.
„Live’us tikrai daug kas daro, taip pat ir stovi čia, ir važinėja po kaimus, ir įvairiais būdais bando parduoti. Visaip sukasi žmonės.
Anykščių drabužių turgus labai yra pagarsėjęs, galite nuvažiuoti, labai geras. Ten vien vilniečiai varo, kažkokia ten ypatinga aura“, – pažėrė patarimų ji.
Kita vertus, jau pačioje pabaige sutiktas vyras sakė, kad į prekybos turguje verslą įsisuko visai neseniai. Pasak jo, dauguma prekeivių mėgsta tiesiog visada skųstis.
„Metai jau kaip prekiauju. Kai lūžo koja, tai ir nusprendžiau užsiimti šia veikla. Čia visi turguje dejuoja. Viskas čia gerai ir mažiau dejuoti reikia. Iš visur prekes superku, kur tik galiu. Pasistatėme ir paviljoną, kad lietus nepakenktų technikai“, – aiškino jis.
Taip pat mielai sutiko nusifotografuoti su net iš Jurbarko atvykstančiu prekiauti „konkurentu“.
