„Geriausia, kad žmonės kartu gyventų – ten arba čia. Atstumas yra objektyvus aspektas, kuris atitolina gyvenimo partnerius. Emigruoja paprastai jauni žmonės, kurie pradėję gyventi atskirai neilgai trukus ima kurti atskirus gyvenimus. Tuomet ir turime stebėti, kaip santykiai byra. Suprantu, kad Lietuvoje išgyventi yra sunku, tačiau pastebiu, kad geriau, kai du žmonės lieka kartu“, – remdamasis savo darbine patirtimi aiškino jis.
Nors negalėjo pateikti konkrečių skaičių, O. Rimanas neslėpė, kad atvejų, kai įtarimai dėl neištikimybės tarp partnerių, kurių vienas emigravęs, pasitvirtina yra daugiau nei tų, kurie nepasitvirtina.
„Emigrantai – dažni mūsų klientai. Daugiausiai – gyvenantys Norvegijoje, Airijoje, Anglijoje. Paprastai jie kreipiasi dėl šeimyninių reikalų. Dažnas atvejis, kai svetur dirbantis vyras galvoja, kad jo mylimoji jį apgaudinėja. Kartais kreipiasi ir moterys, kurios turi įtarimų dėl užsienyje esančio vyro elgesio“, – pasakojo O. Rimanas.
Jo teigimu, tirti tokius atvejus nėra lengva, kadangi tai susiję ir su asmens privatumo apsauga, kyla ir sunkumų dėl atstumo. Paprastai tenka kreiptis į užsienyje dirbančius partnerius, kurie ne visuomet papildomiems darbams randa laiko.
Nori ne patvirtinti įtarimus, o renka įrodymus
Tiesa, problemų dėl neištikimybės turi ne tik emigrantai, bet ir Lietuvoje gyvenantys lietuviai. Tačiau, anot O. Rimano, dažniausiai jie į detektyvus kreipiasi ne dėl to, kad turi įtarimų, o todėl, kad apie partnerių neištikimybę žino, tačiau negali to įrodyti.
„Kai sutuoktiniai skiriasi, keliami klausimai dėl turto, vaikų. Jei vienas sutuoktinis smurtauja, turi psichologinių problemų, tu turi tai įrodyti. Pagal civilinę teisę, pats žmogus turi surinkti įrodymus civiliniam ginčui, policija šiuo atveju nepadės (aišku, išskyrus, jei aplinkoje jau buvo smurtaujama, rašyti pareiškimai), todėl žmonės ir kreipiasi į privačius detektyvus“, – aiškino pašnekovas.
Paklaustas, ką galėtų patarti tiems, kurių šeimoje bręsta panašus konfliktas, O. Rimanas patarė nebijoti pagalbos paprašyti ir kaimynų, kurie galėtų dėl nederamo sutuoktinio elgesio paliudyti teisme, įsirašyti pykčius diktofonu.
„Aišku, būna ir labai tylių smurtautojų, kurie psichologiškai kitus žmones paveikia taip, kad ir fiziškai nereikia. Tačiau atėjus pašaliniam asmeniui jis tikrojo veido neparodo“, – apie sudėtingesnius atvejus pasakojo detektyvas.
Dažni klientai – tėvai ir vaikai
Tiesa, pavydūs įsimylėjėliai – toli gražu ne vieninteliai privačių detektyvų klientai. O. Rimanas vardijo, kad neretai į juos kreipiasi ir tėvai, kurių vaikai dingo ar su jais nutraukė ryšius, artimųjų ieškantys vaikų namuose užaugę asmenys. Kartais ir tie, kurie tiesiog nepasitiki teisėsauga.
„Kai dingimas nėra kriminalinio pobūdžio, ieškome žmonių, tačiau kai jis priskiriamas kriminaliniams, turime daug mažesnes galimybes nei teisėsauga. Pavyzdžiui, negalime nustatyti, kur paskutinį kartą veikė dingusiojo telefonas, patikrinti jo techninių priemonių. Tad paprastai esame kviečiami tuomet, kai tėvai praranda ryšį su vaiku. Tarkime, supyko ir dingo iš akiračio: persikraustė, pakeitė telefono numerį. Kriminalo čia nėra, tačiau vaiko taip pat“, – aiškino O. Rimanas.
Jis pasakojo kartais sulaukiantis kvietimų dirbti ir tuomet, kai reikalo jau ėmėsi teisėsauga, tačiau tokius pasiūlymus sakė vertinantis itin atsargiai – nenori kenkti kolegoms.
Tikrina ir vaikus, ir potencialius darbuotojus
Pasak detektyvo, neretai į jį kreipiasi ir žmonės, kurie nori patikrinti savo artimuosius. Pavyzdžiui, vaikus ar būsimus darbuotojus.
„Tėvams ar globėjams užsakius galime daryti ir vaikų aplinkos tyrimus. Tikriname, ar vaikas nesusidėjo su bloga kompanija, ar neturi ryšio su narkotinėmis medžiagomis. Dažniausiai šiuo klausimu į mus kreipiasi tėvai, kuriems sunkiai sekasi susikalbėtu su atžalomis, jie nesupranta, iš kur pas juos pradėjo atsirasti nauji daiktai ar pinigai. Darome ir narkotikų testus. Tam mums nereikia paties vaiko – duomenis tyrimui, mikrodaleles, galime paimti ir nuo jam priklausančio daikto. Jei jų randame, tai neįrodo, kad vaikas narkotikus vartoja. Tai tiesiog parodo, kad narkotinių medžiagų yra jo aplinkoje“, – aiškino detektyvas.
Savo ruožtu ir auklės ar namų tvarkytojos, pasak O. Rimano, tikrinamos ne taip jau retai.
Kreipiasi ir įmonių atstovai
Dirbti detektyvui tenka ir su verslininkais, įmonių atstovais. Kartais jie taip pat siūlo patikrinti darbuotojus, kuriems bus siūlomos svarbios pareigos, tačiau paprastai kreipiasi dėl konkurentų veiklos.
„Dažnai į mus kreipiasi ir norintieji užtikrinti verslo saugumą. Nesąžininga konkurencija tarp įmonių, siekis sužinoti komercinę informaciją skatina įmones saugotis ir, pavyzdžiui, tikrinti, ar tam tikrose patalpose nėra neteisėtai įrengtų pasiklausymo priemonių. Būna ir atvirkščiai – kartais nori konferencijų patalpas, vadovų kabinetus apsaugoti nuo informacijos nutekėjimo. Tai padedame įgyvendinti techninėmis priemonėmis“, – pasakojo O. Rimanas.
Lankosi ir turintys problemų su psichika, ir įtakingų profesijų atstovai
Paklaustas, su kokiais žmonėmis dažniausiai jam reikia dirbti, privatus detektyvas pasakojo, kad apibendrinti jų nebūtų galima.
„Klausti mūsų, su kuo dirbame, tai tas pats, kas gydytojo paklausti, ką jis dažniausiai gydo. Visi žmonės, visiems skauda, visi gydosi“, – aiškino jis.
Tiesa, vis dėlto išdavė, kad verslininkai paprastai užsuka dažniau nei politikai.
„Gal politikai bijo patys išlįsti į paviršių. Tačiau dirbame ir su teisėsaugos pareigūnais, buvo ir teisėjų, ir prokurorų, ir antstolių, ir advokatų“, – pasakojo O. Rimanas.
Neneigė jis, kad kartais tenka susidurti ir su psichinėmis ligomis sergančiais klientais.
„Turėjome patirties, kai moteris iš provincijos sakė įsimylėjusi buvusį darbdavį, kuris išvyko iš Lietuvos. Prašė mūsų išsiaiškinti, ar jis neturi šeimos. Kai suradome jį, aiškino nė už ką nenorintis su ja bendrauti. Tik vėliau supratome, kodėl. Ji buvo ligonė, kuri grasino nusižudyti, rašė mums esą paskutinius savo laiškus. Per metus pasitaiko 1-2 tokie asmenys“, – atskleidė detektyvas.
Papasakojo apie įdomiausius darbus
Paklaustas, kokie darbai jam asmeniškai įdomiausi, O. Rimanas pasakojo, kad iš pažiūros – visiškai skirtingi.
„Pavyzdžiui, iš sodybos kažkas dingo. Žmogus nesikreipė į teisėsaugą, nes manė, kad nėra prasmės. Tą kartą teko bendrauti ir su teisėsauga, ir su kaimynais. Kol suradome tą jo turtą, užtruko kelis mėnesius, bet galiausiai buvo malonu ir jam, ir mums“, – prisiminė O. Rimanas.
Malonu, pasakojo jis, dirbti ir su draudimo bendrovėmis, kai aiškinamasi dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais.
„Kai tikrai įrodai, kad žmogus sukčiavo, labai įdomu. Pamenu, dirbome ir su Ričardo Simaškos istorija, kai draustą automobilį jis nuskandino kartu žmona. Tuomet prisidėjome prie šio nusikaltimo atskleidimo“, – prisiminė jis.
Nors darbą padaro, emocijos nedžiugina
Įsiminti detektyvui ir atvejai, kai tenka dirbti su vaikais, ieškančiais savo tėvų. Deja, paprastai jie nesibaigia itin sėkmingai.
„Matome, kad maždaug 25-30-ies metų jaunuoliams prabunda, pavadinkime, kraujo šauksmas, kai jie pradeda ieškoti savo tikrųjų tėvų. Neseniai gavome užsakymą iš Amerikos. Anksčiau stebėjomės – kam to reikia? Juk jie gyvena gerai, pakankamai visko turi, tačiau noras sužinoti, kas tikrieji giminaičiai, – labai stiprus.
Gaila, bet tos paieškos neretai baigiasi tuo, nuo ko kadaise prasidėjo. Nuo to, dėl ko atsisakė vaiko: gėrė, narkomanė, valkata, buvusi kalinė. Paprastai tų tėvų jau gyvų nebūna, o jei randame, pasikeitę būna tik tai, kad praėjo, tarkime, 25-eri metai, tačiau ne jų gyvenimo būdas“, – liūdnąją savo darbo pusę atskleidė detektyvas.
Tačiau, jo teigimu, net ir tai sužinojus įvaikinti vaikai paprastai nenusimena – pamato, kaip atrodo juos pagimdžiusieji, padėkoja detektyvams ir nusistumia širdį slėgusį nežinios akmenį.
Esate atsidūrę situacijoje, kai norėjosi kreiptis į privatų detektyvą? Gyvenate užsienyje ir teko patirti antros pusės neištikimybę? O gal galite papasakoti, kaip pats išsiaiškinote Jums rūpimus dalykis ir be detektyvo paslaugų, nors situacija buvo jo verta? Papasakokite!
Jūsų laiškų laukiame el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Detektyvas“.