Uždavinio juos geriau pažinti ir jiems padėti ėmėsi mokslininkai.
Apie Vilniaus universiteto psichologijos mokslininkų grupės 2017–2018 metais vykdytą projektą Lietuvos mokslo tarybos nacionalinės mokslo programos „Gerovės visuomenė“ rėmuose, skirtą suprasti šią socialinės atskirties grupę, ir atlikto mokslinio tyrimo rezultatus kalbamės su projekto vadove, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docente dr. Rasa Barkauskiene.
– Gal galite plačiau apibūdinti savo tyrimo dalyvius?
– Mūsų tyrime dalyvavo 88 paaugliai, kuriems skirtos minimalios priežiūros priemonės (MPP), iš jų 23 procentai buvo mergaitės. Šiems paaugliams MPP buvo skirtos dėl mokyklos nelankymo, agresyvaus ir konfliktiško elgesio su suaugusiais ir bendraamžiais, negrįžimo namo ar į globos namus sutartu laiku, vagysčių (kartais plėšimų), dėl kurių paaugliai atsiduria policijos akiratyje.
Galima manyti, kad pastarosios priežastys lengviau ir greičiau pastebimos aplinkinių kaip ir alkoholio, psichotropinių medžiagų vartojimas ar ir prekyba jomis, rūkymas, kuris būdingas didžiajai daliai šios grupės paauglių. Rečiau minimos priežastys – fizinis smurtas namuose ir mokykloje, turto gadinimas, chuliganiškas elgesys, o su merginų sunkumais siejamos problemos yra seksualizuotas elgesys – įtarimai parsidavinėjant, santykių su daug vyresniais vyrais palaikymas, seksualizuotos patyčios.
Apie trečdalį mūsų tirtų paauglių jau buvo nukreipti pas psichikos sveikatos specialistus, o dar dalis jų psichikos sveikatos specialistų paslaugų atsisako. Atliekant tyrimą atsiskleidė įvairi ir sudėtinga šios paauglių grupės traumų istorija - nepriežiūra, emocinis bei fizinis smurtas, seksualinė prievarta yra ypač dažnai įvardijamos šių paauglių vaikystės ir vėlesnės patirtys. Tai dažnai susiję su įvairiais veiksniais jų šeimose: motinos alkoholio vartojimu, kiek rečiau minimas tėvo alkoholio vartojimas galėjo būti susijęs su tuo, jog dažnai tėvo tokiose šeimose iš vis nėra, jis nedalyvauja vaiko auklėjime, yra miręs arba nežinomas, sėdi kalėjime.
Net 78,6 proc. mūsų tyrime dalyvavusių paauglių, kuriems skirtos MPP, turėjo vienokią ar kitokią trauminę patirtį, kuri dažnai tebesitęsia. Taigi galima manyti, kad ši paauglių grupė yra itin pažeista ilgai trunkančio, kompleksinio traumuojančio patyrimo ir šis yra pagrindinis jų gyvenimo istorijų štrichas.
– Kas yra tos minimalios priežiūros priemonės?
– Įstatymais ir kitais reglamentuojančiais dokumentais nustatyta, kad MPP gali būti skiriamos vaikams, kuriems dėl amžiaus ar padarytos veikos pobūdžio dar negali būti taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė bei vaikams, kurių elgesys daro žalą, kelia pavojų aplinkiniams ar sau, kurie nuolat nesimoko, nelanko mokyklos.
– Ar valstybės teikiamos minimalios priežiūros priemonės efektyvios?
– Pastaruoju metu atliktose kitų Lietuvos mokslininkų analizėse pastebėta, kad neretai šių priemonių skyrimas nepasiekia pageidaujamo efekto. Paaugliai ir jaunuoliai dažnai pakartotinai patenka į teisėsaugos ir Vaiko gerovės komisijų dėmesį. Galime kelti klausimą, kodėl? Viena galimų prielaidų, kuriomis iš dalies galime aiškinti MPP neefektyvumą – kad dažnai jų skyrimas yra suvokiamas kaip bausmė.
Probleminis, asocialus paauglių ir jaunuolių elgesys aplinkinių greitai pastebimas, į jį neįmanoma nereaguoti ir normalu, kad jis sunkiai toleruojamas, tačiau itin retai į šiuos sunkumus žvelgiama kaip į ilgalaikio ir kompleksinio traumavimo padarinius, o jų dabartinis elgesys retai suprantamas kaip jų nepalankios raidos simptominė raiška. Gilesnių mokslinių psichologinių tyrimų Lietuvoje su šiai grupe kol kas apskritai nebuvo daryta, todėl vienas svarbių projekto tikslų buvo šių paauglių psichologinės būsenos bei elgesio supratimas jų raidos perspektyvoje, per jų trauminės patirties bei gyvenimo situacijos analizes.
– Sakote, kad trauminės patirtys itin stipriai susijusios su asocialiu elgesiu. Kodėl? Kaip tai įvyksta?
– Daugybėje tyrimų, atliktų pasaulyje, fiksuojamas stiprus tiesioginis ryšys tarp traumos ir asocialaus, smurtinio elgesio. Šią sąsają patvirtino ir mūsų atliktas tyrimas: tiek MPP gaunančių paauglių grupėje, tiek palyginamojoje grupėje, kurią sudarė jų bendraamžiai besimokantys didmiesčių, miestų ir kaimų mokyklose didesnė trauminė patirtis siejosi su stipresne agresija ir dažnesniu taisykles laužančiu elgesiu.
Tačiau šis ryšys randasi per daugybę kelių. Tai reiškia, kad trauma galutinį punktą – asocialų elgesį, kurį nagrinėjome mūsų tyrime, – gali pasiekti įvairiais maršrutais. Santykių traumos, kurias mūsų tirti paaugliai yra patyrę iš artimiausių prieraišumo asmenų, dažnai prasideda anksti, tęsiasi ilgą laiką ir yra įvairiapusės: tai ir emocinis, ir fizinis, ir seksualinis smurtas, ir nepriežiūra.
Reikšminga ir skausminga tokios patirties pasekmė – sužaloto ar paniekinto savęs vaizdas. Tokiam patyrimui kartojantis vaikas (tiek mažas, tiek didesnis) negali suprasti, kas vyksta ir priimti savo emocinio patyrimo. Čia ir dabar jis nuolat jaučiasi bejėgis. Smurtaujantis prieraišumo asmuo (mama, tėvas) vaikui sukuria neišsprendžiamą dilemą: saugumą ir nusiraminimą turintis teikti žmogus kartu tampa ir grėsmės šaltiniu. Tai veda ne tik į elgesio dezorganizaciją, bet ir sutrikdo vaiko, paauglio gebėjimą atpažinti ir reguliuoti savo neigiamus jausmus.
Traumuotas paauglys jaučia daug nerimo, nekontroliuojamo liūdesio ir pykčio. Šie simptomai yra tarsi tarpininkai, kurie reiškiasi kartu su paauglio pastangomis atsikratyti šių neigiamų būsenų. Vienas iš dažnų kelių, būdų tai padaryti – agresyvus elgesys nukreiptas į aplinkinius. Tai vienas maršrutas. Šalia to, traumą patyrę vaikai negali kurti konstruktyvių santykių su aplinka, nes įgyja iškreiptą vaizdą, kad artimi santykiai yra nuolatinio pavojaus šaltinis, pažeidžiamas jų pasitikėjimas artimiausiais žmonėmis.
Vėliau, paauglystėje, tai išplečiama ir į kitus žmones. Kito žmogaus komunikacija iš anksto priimama kaip turinti kitokių intencijų nei viešai rodomos. Iš vienos pusės šie paaugliai priversti nuolat stebėti kitus, o netinkamai suprasdami kitų ketinimus (dažniausia kaip blogus, priešiškus) jų atžvilgiu elgiasi nepagarbiai.
Savo tyrime mes ir nustatėme ne tik tiesioginį traumos ryšį su elgesio problemomis, bet ir kitus kelius link jų – per sutrikdytą asmenybės raidą, emocinius sunkumus, potrauminį stresą. Visa tai reiškia, kad MPP sistemoje yra daugybė vaikų, kurie patys yra aukos ir kurie taip elgiasi dėl itin neigiamų asmeninių patirčių praeityje.
– Išleistoje projekto mokslo studijoje nagrinėjama mentalizacija. Kas tai yra ir kuo ji svarbi asocialaus elgesio formavimuisi?
– Traumą patiriantys vaikai auga nuolatinio trūkumo režimu. Kaip jau minėta, trauma pirmiausia yra kliūtis santykiams su kitais žmonėmis, kurie įprastoje raidoje vaikui sukuria saugų pagrindą tyrinėti, įgyti įgūdžių, suprasti savo ir kitų vidines būsenas, susieti jas elgesiu. Šie gebėjimai būtini įvardinti ir reflektuoti įvairias savo patirtis, taip pat ir traumines, nes jie užtikrina galimybes tas patirtis įveikti jas perdirbant.
Taigi mentalizacija kaip gebėjimas suprasti ir reflektuoti savo ir kitų vidines būsenas bei susieti jas su elgesiu tampa nuo neigiamos patirties apsaugančiu resursu. Šis gebėjimas gali būti sutrikdomas raidos metu dėl įvairių priežasčių, bet viena svarbiausių – nepalanki ir trauminė vaikystės patirtis.
Smurto akivaizdoje vaikas mažiausiai nori žinoti apie žiauriai su juo besielgiančio žmogaus intencijas, ypač jei tai artimas žmogus, kurį vaikas myli ir nuo kurio jis priklauso. Taip mentalizacija užslopinama ir nedalyvauja agresijos socializacijos procese. Normalioje raidoje vaikas išmoksta sutramdyti savo agresiją, nes per saugų prieraišumo santykį mokosi pažinti savo ir kitų vidines psichines būsenas, atpažinti agresyvius impulsus, reguliuoti negatyvius jausmus socialiai priimtinu keliu.
Dėl traumavimo prieraišumo ryšyje mentalizacijos gebėjimo raida atsilieka arba slopinama. Taip trauminės patirtys atima galimybę iš vaiko įgyti gebėjimą, kuris tarnauja agresyvių impulsų slopinimui. Normalią raidą žymi tai, kad fizinė agresija nuo 2 iki 4 metų pamažu tampa vaiko geriau suvokiama ir kontroliuojama, pamažu dingsta iš vaiko elgesio repertuaro, o mentalizacija stiprėja ir įsitvirtina. Tuo tarpu smurtinėje aplinkoje vaiko agresyvus elgesys plėtojasi toliau per sutrikdytą ir nepakankamai išvystytą gebėjimą suprasti savo ir kitų vidines psichines būsenas.
Mūsų tyrimas įtikinamai parodė, kad paauglystėje didesnė trauminė patirtis prognozuoja prastesnę mentalizaciją, o ši numato didesnius elgesio sunkumus. Tai leidžia teigti, kad mentalizacija yra tarpininkas tarp trauminės patirties ir elgesio sunkumų. Taigi, tai dar vienas maršrutas, kuriuo trauma nukeliauja link asocialaus elgesio. Daugiau apie tai galima rasti kartu su projektą vykdžiusiomis kolegėmis dr. Asta Adler, dr. Danguole Čekuoliene ir dr. Lina Gervinskaite-Paulaitiene parengtoje mokslo studijoje „Minimalias priežiūros priemones gaunantys paaugliai: mentalizacija, psichosocialinis funkcionavimas ir trauminė patirtis“.
– Kuo svarbus jūsų atliktas tyrimas siekiant mažinti nusikalstamą paauglių elgesį? Ir ar įmanoma užkirsti tam kelią?
– Pirmiausia siekiant efektyvesnės MPP sistemos jau dabar labai svarbu su šiais paaugliais dirbančiųjų žinios apie paauglių elgesio problemų kilmę kaip sąlygojamą daugybės persipynusių veiksnių raidoje, tarp kurių trauminiam patyrimui tenka itin svarbus vaidmuo. Jau minėta, kad traumos prevencija ir gydymas dar iki vaikas pasiekia MPP sistemą yra neabejotinos svarbos, nes šiems jaunuoliams sunku kurti prasmingus santykius tol, kol neatsižvelgiama į jų skausmingą patirtį.
Atliekant tyrimą pastebėjome, daugeliu atvejų specialistai (mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai), dirbantys su šiais vaikais, mato ir pripažįsta jų trauminę patirtį praeityje, tačiau sunkiau atpažįsta ir supranta, kaip ji atsiskleidžia dabartiniame paauglio elgesyje.
Kita vertus, didelių žmogiškų pastangų reikalauja gebėjimas priimti šių jaunų žmonių nepasitikėjimą kitais žmonėmis kaip reakciją ateinančią iš jų praeities santykių. Todėl esančių šalia šių paauglių mentalizacijos gebėjimas yra esminis suprantant, ką reiškia smurto patyrimas. Smurto prevencijos, tėvystės įgūdžių programos kartu su asmeninėmis pastangomis puoselėti reflektyvias, mentalizuojančias tėvystės ir bendražmogiškas patirtis yra žingsniai užkertant kelią daugeliui problemų, tame tarpe ir asocialiam paauglių elgesiui.