- Ar vaikai mokyklose, kur praleidžia pusę dienos, jaučiasi psichologiškai ir fiziškai saugūs?
- Vaikų saugumas prasideda ne mokykloje. Svarbu kalbėti apie patį vaiką ir jo vidinę būseną, ar jis jaučiasi saugus visur – šeimoje, kieme, tarp draugų ir mokykloje. Jei vaikai fizine ir psichologine prasmėmis jaučiasi saugūs namie, tikėtina, kad jie jausis saugūs ir kitur.
- Ar vaikai žino savo teises, ar turi užtektinai žinių, kaip elgtis, jei kyla konfliktų su bendraklasiais ir mokytojais?
- Pamažu vaikai pradeda suprasti savo teises. Visuomenė tebėra pereinamajame laikotarpyje. Tik atgavus nepriklausomybę ir šiek tiek anksčiau nebuvo kalbama, kaip reikėtų spręsti konfliktus. Fizinė ir žodinė agresijos buvo priimama kaip norma. Dabar kalbama, kad tai nėra tinkamas būdas konfliktams spręsti. Ir vaikai, ir suaugusieji mokosi socialinių įgūdžių.
Juk mūsų, ankstesnės kartos, to niekas nemokė. Nebuvome to mokomi mokykloje, dažnai – ir šeimoje. Jei jūs šeimoje išmokote spręsti konfliktus, tikėtina, kad ir visuomenėje žinosite, kaip elgtis. Jei šeimoje smurtaujama, agresyviai sprendžiami konfliktai, tikėtina, kad vaikai išmoks taip elgtis.
Jei šeimoje pavyksta pagarbiai ir tinkamai spręsti konfliktus, tikėtina, kad vaikas išmoktus socialinius įgūdžius pritaikys ir kitoje aplinkoje, žinos, kaip dera elgtis. Vaikai nėra apsaugoti nuo netinkamų konfliktų sprendimo būdų, tačiau šeimoje aptariant, koks elgesys yra priimtinas, galima padėti vaikams suprasti, kuo naudinga nesutarimus ar ginčus spręsti konstruktyviai.
- Ne vienas tėvas sako, kad nesusitvarko su vaikais ir tikisi, kad juos išauklės mokykla.
- Tėvų atsakomybė yra auklėti atsakingą ir savimi pasitikinčią asmenybę. Nesvarbu, kad vaikai didžiąją laiko dalį praleidžia mokykloje, ji yra tik pagalbininkas.
- Daugelyje mokyklų dirba psichologai. Ar vaikai išdrįsta užeiti į jų kabinetus?
- Dažnai ir suaugusieji nedrįsta eiti pas psichologą pasitarti arba prašyti pagalbos. Tai irgi yra socialinis įgūdis, kurio išmokstama. Vaikams nelengva kalbėti apie savo sunkumus, pripažinti, kad jų turi.
Teko metus dirbti mokykloje. Kai kurie vaikai ateina patys, galbūt jie turi patirties, žino, kad psichologas gali padėti. Kiti per pertraukas varsto psichologo kabineto duris, klausinėja, sveikinasi. Tarsi testuoja, kaip elgsis psichologas – ar atstums, ar pasiūlys užeiti į vidų ir pasikalbėti. Taip jie tikrina, ar galės gauti pagalbos, kai jos prireiks, kuria ryšį su psichologu.
Kartais paaugliai po pamokų užsuka pas psichologus, jei nenori, kad kiti apie tai sužinotų. Neretai susitariama su mokykla, kad vaikas lankytųsi pas psichologą, keistų savo elgesį.
- Pamenu, kartą mokytoja taip sugnybo ranką, kad mėlynė buvo matoma kelias savaites. Tada nei tėvams skundžiausi, nei jaučiau didelę nuoskaudą, nes žinojau, kad pasielgiau netinkamai. Dabar sakoma, kad vaikai mokykloje gali elgtis, kaip nori, o mokytojas bijo net balsą pakelti ar vaiką pirštu paliesti. Kodėl viskas taip pasikeitė?
- Ir labai gerai, kad pasikeitė. Anksčiau mūsų tolerancija smurtui buvo didelė. Jis buvo toleruojamas ir šeimose, ir mokyklose. Dabar suvokiama, kad tokie veiksmai nėra leistini, kad kiekvienas turi teisę į garbę ir orumą. Smagu, kad požiūris keičiasi, nors ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Esame jauna valstybė, viskam reikia laiko. Tačiau tėvai jau tapo žingeidūs, klausiantys, kaip elgtis. Jie supranta, kad nebegali mušti vaikų ir kitaip smurtauti. Mokytojai tai irgi suvokia. Vis dažniau atsakymų ieško diskutuodami, kreipdamiesi pagalbos į specialistus, skaitydami įvairią, su vaikų auklėjimu susijusią literatūrą.
Mūsų elgesio modelis labai įsišaknijęs, daugelis suaugusiųjų užaugo tais laikais, kai šeimose vaikams būdavo įkrečiama beržinės košės. Tada tai buvo įprasta.
Svarbu analizuoti savo elgesį, jausmus, mokytis valdyti pyktį, jį tinkamai išreikšti. Tai nereiškia, kad pykti negalima, tačiau nevalia žaloti, įžeisti ir žeminti kito. Apie tai kalbamės per seminarus su socialiniais pedagogais, mokytojais, tėvais ir vaikais.
- Kam tenka didžiausia atsakomybė, kai konfliktuoja vaikas ir suaugusysis?
- Atsakomybė tenka vyresniam. Suaugusieji geba kontroliuoti savo emocijas, o vaikai mokosi iš jų. Pavyzdžiui, jei ant vaiko nuolat šaukiama, tikėtina, kad jam tas elgesys taps norma, ir kitoje aplinkoje jis ims elgtis taip, kaip buvo elgiamasi su juo.
- Ar sutinkate, kad prie to, jog mokytojai vis mažiau gerbiami, ypač prisideda tėvų požiūris? Dažnai jie net leidžia vaikams neiti į mokyklą, pateisina netinkamą elgesį su mokytojais.
- Nereikėtų ieškoti kaltų. Kokia nauda, jei nustatysime, kas kaltas? Ką nors nuteisime? Jokios prasmės. Nėjimas į mokyklą yra pasekmė. Šioje situacijoje, ko gero, būtų svarbu tėvams kalbėtis su vaiku apie jo nenorą lankyti mokyklos, sužinoti, kas nutiko, kas jam kelia nerimą. Taip pat kalbėti, kad mokyklos nelankymas sunkumų neišsprendžia. Svarbu formuoti atsakingą asmenybę, suvokiančią ir teises, ir pareigas.
Anksčiau vaikai jokių teisių neturėjo arba jų turėjo mažai. Dažnai vaikai girdėdavo: „Tu esi tik vaikas, eik žaisti ir nesikišk į suaugusiųjų pokalbį, tavo nuomonė nesvarbi, nesiginčyk.“ Ką tai rodo? Požiūrį, kad vaikas nėra svarbus, jis negali pasakyti to, ką galvoja. Ateityje tokiems vaikams sunku pasitikėti savimi, drąsiai reikšti savo nuomonę, ją argumentuoti.
Kalbėti apie vaikų teises kai kuriems atrodo pernelyg išpūstas reikalas. Vaikai ilgai neturėjo teisės į garbę ir orumą, teisės į tai, kad niekas jų nemuštų, išklausytų ir gerbtų. „Kokios čia tavo problemos, juk tu dar mažas. Kokia čia meilė, juk tu dar paauglys“, − taip būdavo sakoma.
Tai nereiškia, kad vaikai neturi pareigų. Visi turi ir teises, ir pareigas. Tėvų užduotis – mokyti vaikus prisiimti atsakomybę už netinkamą elgesį.
- Patyčios mokykloje – amžina tema. Ar dažnai susiduriate su dėl patyčių kenčiančiais vaikais? Kaip galima jiems padėti?
- Vieno recepto nėra. Svarbiausia – paaiškinti vaikui, kad niekas iš jo negali tyčiotis ir jis neturi kentėti vienas. Svarbu apie tai papasakoti suaugusiesiems, kuriais pasitiki, ir prašyti pagalbos. Tai gali būti tėvai, mokytojai, kaimynai ar kt. Tėvams vedžiau ne vieną seminarą apie patyčias. Išgirdau įvairių nuomonių. Vieni yra nusivylę būdais, kaip sprendžiamos patyčios, kiti teigia, kad mokykla, bendradarbiaudama su tėvais, labai padeda.
- Kodėl prasideda patyčios, kas tampa jų objektais?
- Tyčiotis galima iš bet ko. Tai – liūdna mūsų kultūros dalis. Mūsų visuomenėje, politikoje, žiniasklaidoje daug patyčių. Suaugusieji dažnai nesusimąsto, kad jie tyčiojasi, naudoja žodinį smurtą prieš kitą žmogų.
Nereikia specialių sugebėjimų kitam pažeminti – tai gebame visi. Dažniausiai taip elgiasi vaikai ir suaugusieji, patys turintys sunkumų, taip tarsi apsisaugodami, kad kiti iš jų nesityčiotų.
Dažnai smurtautojų savivertė yra kur kas žemesnė, nei jie stengiasi parodyti. Liūdna pripažinti, bet jiems labiausiai reikia pagalbos. Patyčių dalyvių ratas platus: skriaudikai, aukos, aktyvūs stebėtojai (kurie juokiasi, platina filmukus apie patyčias socialiniame tinkle „Facebook“) ir pasyvūs stebėtojai (kurie stebi, nieko nedaro, neužtaria). Pasyvūs stebėtojai irgi yra patyčių dalyviai, stipriai prie to prisidedantys. Dar yra užtarėjai, kurie sudrausmina, pasako, kad taip elgtis negalima. Deja, tokių yra mažai.
- Vienos mokyklos direktorė pastebėjo, kad vaikams naudinga pakeisti mokyklą, nes dažnai mokytojai vaikus vertina, remdamiesi pirmu įspūdžiu (pirmūnas ir toliau rinks dešimtukus, net jei ims tinginiauti, o mokytoją nuvylęs, nesimokęs paauglys ir vėliau negaus geresnių pažymių). Kaip elgtis vaikui, patekusiam į tokias pinkles?
- Tai priklauso nuo požiūrio. Klausimas, ar tikrai ant vaiko užsisėdo, galbūt jis tikrai prasižengė? Žmonės yra linkę kitiems klijuoti etiketes: tas geras, anas – blogas. Jas nuimti sunku.
Vienareikšmio atsakymo nėra. Ne visada išspręsime problemą, pabėgę į kitą mokyklą. Tai gali būti bėgimas nuo problemos. Teko susidurti su atvejais, kai vaikai vieną po kitos keičia mokyklas, bet problema eina paskui juos. Yra ir tokių atvejų, kai mokyklą pakeisti naudinga. Perėjęs į kitą mokyklą vaikas dažnai tampa lygiaverčiu bendruomenės nariu, o ne nemokša ar moksliuku kaip ankstesnėje mokykloje.
- Šių dienų vaikams susikaupti tampa vis sunkiau. Jiems svarbiausia žaisti, bendrauti virtualiojoje erdvėje. Tėvams sunku motyvuoti vaikus labiau mokytis. Ar gali būti, kad šie vaikai ateityje ir darbą supras kaip žaidimą? Ar jie bus pasirengę darbo rinkai?
- Ir anksčiau vaikai mokėsi arba nesimokė (juokiasi). Vieniems darbą susirasti buvo lengviau, kitiems –sunkiau, nors nebuvo kompiuterių, telefonų ir interneto.
Kompiuteriai, mobilieji telefonai ir planšetės nukreipia dėmesį, jais naudojantis laikas ištirpsta. Tai – svarbi tėvų atsakomybė: privalu susitarti su vaikais, įvesti šeimos taisykles. Taisyklės turėtų būti taikomos ne tik vaikams, bet ir tėvams. Klaidinga taikyti dvigubus standartus: iš vaikų reikalauti vieno, o patiems elgtis priešingai. Paprastai tokie tėvų reikalavimai būna neišgirsti: ką vaikai mato, tą ir daro.
Susierzinę žmonės lenda į kompiuterį ar telefoną. Vaikams tai gali būti jausmų iškrova. Dažnai be saiko kompiuteriu ar telefonu naudojasi liūdni, vieniši, įskaudinti ir nepastebėti vaikai, neturintys žmogaus, kuriuo pasitiki, negalintys papasakoti, kas vyksta jų gyvenime.
Vienas tyrimas parodė, kad tėvai vaikams skiria 7 min. per dieną. Tai – graudi realybė. Pati klausiu tėvų, kiek laiko jie skiria vaikams. Standartinis atsakymas: „Vežu ryte į mokyklą, kartu žiūrime filmą, valgome.“ Tai – suaugusiųjų pozicija, kurią sunku pritaikyti vaikams, netiesioginis bendravimas.
Vaikams trūksta tiesioginio buvimo kartu. Tėvų teiraujuosi, ar dažnai jie žaidžia kartu su vaikais, ar žaidžia jų kompiuterinius žaidimus ar domisi, ką jie žaidžia. Tėvams dažniausiai tai neįdomu, nesuprantama.
- Dažnai diskutuojama apie vadinamuosius indigo vaikus, kurie esą yra išskirtinių gabumų, moka dirbti kelis darbus vienu metu, sparčiai vystosi. Ar tai nėra išsigalvojimas?
- Dabar vaikai kitokie, bet ir mūsų gyvenimo tempas kitoks. Keičiasi mūsų patirtis, suvokimas, kas yra šeima.
Jie yra kito laikmečio atstovai, užaugę su kitomis technologijomis. Jie – hiperaktyvūs vaikai, todėl vadinami probleminiais, nes su jais tėvams sunkiau nei su patogiu vaiku.
Vaikai dabar daugiau geba, kitaip jaučia aplinką. Anksčiau vaikai buvo įpratę ruošti pamokas visiškoje tyloje, išjungę muziką, televizorių. Dabar gyvename nuolatiniame socialiniame triukšme. Darbe sėdime ne po vieną, aplink nuolat girdėti kalbos, kiti garsai. Kai kurie vaikai labiau susikaupia klausydamiesi muzikos. Tai tampa socialiai priimtina norma.
- Jūs turite 2,5 metų dukrytę. Kaip pačiai sekasi auklėti savo vaiką?
- Su vaiku kalbuosi nuo pat gimimo, kalbėjausi dar besilaukdama. Tai labai svarbu. Jei reikia, metu visus darbus į šalį ir einu žaisti su dukryte, kad paskui galėčiau ramiai užsiimti namų ruoša, o ji ramiai pažaistų viena.
Žinote, ką tėvai dažnai pamiršta? Žaisti. Noriu palinkėti kuo dažniau žaisti su vaikais.