VU mokslininkų komanda kas dvi savaites analizavo tyrime dalyvavusių 18–69 metų amžiaus savanorių psichologinę savijautą karantino dėl COVID–19 metu.
Pirmasis tyrimo etapas vyko karantino laikotarpio pradžioje (kovo 20–23 d.), trečiasis tyrimo etapas – balandžio 17–20 d. Visuose trijuose tyrimo etapuose dalyvavo tie patys 567 savanoriai. Vidutinis tyrimo dalyvių amžius – 33 metai, 88 proc. dalyvavusiųjų tyrime – moterys.
Analizuojant duomenis, išryškėjo kelios tendencijos.
Pirmiausia, žvelgiant į vidutinius visų tyrime dalyvavusių žmonių duomenis nematyti didelio psichologinės savijautos pokyčio: emocinė būsena iš esmės nepakito, vienišumo pokyčiai taip pat nedideli.
Analizuojant respondentų jaučiamo streso lygį, paaiškėjo, kad beveik 30 proc. respondentų pirmajame etape nurodė jaučią stresą gana stipriai arba labai stipriai, per mėnesį šis procentas sumažėjo ir balandžio pabaigoje gana stipriai arba labai stipriai stresą jaučiantys nurodė apie 24 proc. tyrimo dalyvių.
Kaip teigia tyrimą atlikusios psichologų komandos nariai dr. Vita Mikuličiūtė ir dr. Vytautas Jurkuvėnas, žmonės geba prisitaikyti prie stresinių ar nerimą keliančių situacijų.
„Žmonių prisitaikymo prie nerimą keliančių situacijų būdai yra labai individualūs, mes jų išmokstame dar anksti vaikystėje ir visą gyvenimą juos tobuliname. Taigi nenuostabu, kad bendra suaugusių žmonių emocinė savijauta pakinta nedaug, o su labai aukštais streso lygiais susitvarko didžioji dauguma, išskyrus asmenis, kurie pakliuvo į labai nepalankias aplinkybes ar jų asmenybė linkusi į aukštą streso lygį“, – teigia dr. V. Jurkuvėnas.
Tačiau detaliau analizuojant duomenis atsiskleidė papildomos tendencijos. Skirtingų tyrimo dalyvių psichologinės savijautos pokyčiai karantino metu buvo skirtingi – vieni patyrė gana stiprų savijautos pablogėjimą, kiti – net pagerėjimą. Tai gali priklausyti tiek nuo individualių su karantinu nesusijusių įvykių, tiek nuo asmens situacijos karantino metu.
Nustatyta, kad emocinės būsenos blogėjimas buvo labiau būdingas studentams, mokiniams ir tiems žmonėms, kurie prasčiau vertino savo finansinę padėtį.
Analizuojant tyrimo dalyvių asmenybės bruožus, nustatyta, kad žmonės, kurie pasižymi žemu emociniu stabilumu, tai yra dažniau patiria neigiamas emocijas, tokias kaip liūdesys, pyktis, gėda ar kaltė, ir jos dažniau kinta, visuose tyrimo etapuose jautėsi pastebimai blogiau nei tie žmonės, kurie buvo emociškai stabilesni.
Analizuojant vienišumo pokyčius nustatyta, kad jaunesni respondentai vienišumą išgyveno stipriau nei vyresni, bet svarbiausias atradimas buvo tai, kad net keli asmenybės bruožai siejosi su vienišumo jausmo pokyčiais.
Ryškiausia sąsaja nustatyta su ekstravertiškumu. Ekstravertiški žmonės yra tie, kurie mėgsta bendravimą, kitus žmones, jiems reikia aktyvios veiklos, stimuliacijos, jaudinančių potyrių. Tuo tarpu introvertiški žmonės gerai jaučiasi bendraudami su mažiau žmonių, nėra tokie aktyvūs.
Tyrimo rezultatai parodė, kad karantino metu ekstravertiškesnių žmonių vienišumas didėjo, tuo tarpu introvertiškesių žmonių vienišumo pokyčiai buvo nedideli.
Vienas tyrimo sumanytojų, Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys teigia, kad šie rezultatai svarbūs siekiant suprasti, kaip žmonės jaučiasi karantino metu.
„Nors atrodo, kad labai dramatiškų pokyčių nevyksta, vidutinis psichologinės savijautos lygis nesikeičia, tačiau vieni žmonės patiria didesnius savijautos pokyčius nei kiti.
Galime kalbėti apie tam tikras socialines grupes, pavyzdžiui, labiau finansiškai pažeidžiamus žmones, kurie stipriau jaučia psichologinės būsenos blogėjimą, bet dar svarbiau yra tai, kad savijautos pokyčiai yra susiję ir su mūsų asmenybės bruožais, o tai reiškia, kad didesnį poveikį gali patirti bet kurio socialinio sluoksnio, amžiaus, lyties žmogus.
Dėl to mes neturėtume nuvertinti draugų ar artimųjų užuominų apie blogą savijautą, net jei jie, objektyviai žiūrint, didelių karantino padarinių nepatyrė“, - sakė jis.
„Tačiau šio tyrimo rezultatus turėtume vertinti su tam tikru atsargumu, – sako dr. A. Kairys. – Mūsų tyrime dalyvavo socialiniuose tinkluose surinkti savanoriai, daugiau moterų, jaunesni žmonės, tad labiausiai paveiktų socialinių grupių atstovų buvo nedaug. Negalime atmesti prielaidos, kad kai kurių socialinių grupių atstovų savijauta gali būti visiškai kitokia. Be to, kitų epidemijų metu atlikti tyrimai rodo, kad poveikis gali būti uždelstas, tai yra pasireikšti praėjus kuriam laikui po įvykio. Todėl tyrimą tęsiame ir stebime, kaip keičiasi jame dalyvaujančių žmonių psichologinė savijauta.“