Šalis sukrėsta. Sausio 8-ąją Šiauliuose kilus gaisrui gyvenamajame name žuvo trys mergaitės. Ugnis plėtėsi žaibiškai ir dūmus pajutusi jų mama į liepsnojantį kambarį jau nebegalėjo patekti. Sausio 23 d. Anykščių miškų urėdijos Svėdasų girininkijos pastate sudegė trys ten nakvoję medkirčiai.
Dėl išskirtinai tragiškų abiejų gaisrų pasekmių šis sausis ugniagesių kalendoriuje liks pažymėtas juodai. Bet nagrinėjant nelaimių priežastis ir ieškant būdų apsisaugoti nuo jų dėliojasi kitokie, su šiuo sausiu nesusiję dėsningumai. Ugniagesiai yra sudarę tipinį gaisrų aukos portretą.
Tai 55–65 metų kaimo gyventojas, neatsargiai besielgiantis su ugnimi, dažniausiai rūkantis lovoje. Nelaimė paprastai įvyksta naktį, šaltuoju metų laiku, 13-tą mėnesio dieną (10–15 dienomis yra mokamos socialinės pašalpos), antradienį bei penktadienį. Tokį portretą atitinka net 70 proc. sudegusių lietuvių.
Kadaise degė namai, dabar – dar ir žmonės
Paklaustas, ar padegėlio dalia lydi ir aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovus, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas vidaus tarnybos pulkininkas Vygandas Kurkulis susimąsto. Ilgametę gaisrų gesinimo patirtį turintis vyras prisimena Turniškėse prieš dešimtmetį sudegusius prezidento Algirdo Brazausko pirmosios žmonos Julijos namus. O daugiau? Galbūt ugniagesių automobiliams yra tekę skubėti į Laurų kvartalą, kur gyvena šalies verslo grietinėlė? Ne, V. Kurkulis apie tokį kvartalą net negirdėjęs.
Vadinasi, ugnies stichija – sutramdoma. Tai ne XVIII amžiaus Vilnius, kai liepsnos naikindavo viską, neatsižvelgdamos nei į turtus, nei į luomą. Tarkim, dar nespėjęs atsigauti po milžiniško 1748-ųjų gaisro, lygiai po metų miestas vėl degė. 1749 m. birželio 8 d. Subačiaus gatvėje plykstelėjusios liepsnos išplito po visą senąjį Vilnių – sudegė 292 namai, įskaitant Rotušę, Šv. Kazimiero bažnyčią. Bet žuvo tik – atsižvelgiant į gaisro mastą – du žmonės.
Dabartinė gaisrų statistika nė kiek neprimena anos, istorinės. Grįžkime prie šių metų sausio: 29 žuvusieji, tiek pat sužalotų, net devyni žmonės žuvo dėl neatsargaus rūkymo, iš viso gesinta 900 gaisrų.
Baigiantis šiam tragiškam mėnesiui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente apsilankęs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis paragino vertinti kiekvieną žmogų. „Apie 1,5 tūkst. žmonių prarandame dėl savižudybių, autoavarijų, gaisrų, o kur dar emigracija...“ – priminė jis.
Pernai Lietuvoje kilo 12 018 gaisrų, žuvo 128 žmonės. Priežastys ir jų proporcijos metų metais išlieka panašios. Pernai 41 žmogaus žūties priežastis buvo neatsargus rūkymas, 27-ių – neatsargus elgesys su ugnimi, 16 žuvo dėl elektros įrenginių, prietaisų, elektros instaliacijos gedimų, 12 – dėl pašalinio ugnies šaltinio, 10 – dėl krosnių, židinių bei dūmtraukių netinkamo įrengimo ir eksploatavimo, 8 neatsargiai elgėsi su dujų, benzininiais įrenginiais.
Prarastas savisaugos instinktas
Net visko matę ugniagesiai stebisi žmonių, atitinkančių tipinės gaisrų aukos portretą, elgesiu – šie tarsi mano, kad gyvens ne vieną, o daug gyvenimų, todėl nevertina nei savo, nei artimųjų gyvybės.
Ta kategorija neturi kiekvienai gyvai būtybei įgimto savisaugos instinkto – jis prarastas. Kad ir sausio 28-osios gaisro pavyzdys: naktį užsidegus gyvenamajam namui dūmus pajutęs ketverių metų vaikas atsibudo, o jo motina būtų ir toliau miegojusi nieko nejausdama – tik verkti pratrūkęs vaikas išgelbėjo ją nuo mirties.
Ne išimtis ir istorijos, kai tą patį žmogų iš ugnies gniaužtų tenka gelbėti ne kartą, nes jis nepadaro iš savo nelaimės jokių išvadų. Praėjusių metų šalies gaisro aukų sąrašą užbaigė savo namuose sudegęs vyras, vos prieš du mėnesius jau buvęs per plauką nuo žūties, bet tąkart ugniagesių išgelbėtas. Ir vienas, ir kitas gaisras jo namuose buvo kilęs socialinių išmokų mokėjimo dienomis.
„Tiems žmonėms rūpi tik viena – kur gauti išgerti. Prieš kelerius metus kartu su Aludarių asociacija net buvome sugalvoję klijuoti ant bambalių socialinę reklamą, raginančią atsargiai elgtis su ugnimi“, – apie pastangas išsaugoti bent gyvybę tiems, kurie jau praradę viską, pasakoja V. Kurkulis.
Pastarųjų metų duomenys rodo, kad gaisrų rizikos grupėje esančių asocialių asmenų dalis (70 proc.) nekinta, tik tipinis portretas įgauna naujų bruožų – jis jaunėja. Nieko keisto, juk vidutinis socialinių išmokų gavėjas taip pat eina vis jaunyn.
Atmetus šios kategorijos gaisrų aukas, lieka dar 30 procentų. O tarp jų per pastaruosius trejus ketverius metus sparčiai daugėja senyvo amžiaus vienišų žmonių.
Šios grupės portretas: kaime gyvenantis senukas ar senutė, neskurstantis – vaikai kas mėnesį siunčia pinigų, turi už ką nusipirkti maisto, prižiūrimas, lankomas, aprūpintas malkomis. Ir staiga – gaisras, sunaikintas turtas ar net žūtis. Kasdienes senukų reikmes tenkinantys artimieji apie jų saugumą net nesusimąsto. Štai pernai Raseinių rajone sudegė senutė – dar tvirta, guvi. Ištyrus gaisro priežastis paaiškėjo, kad krosnis penkerius metus buvo nevalyta. Nuo to laiko, kai vaikai išvažiavo, niekam tokia mintis net į galvą nešovė.
Vis dėlto ir skurdas, kurio provincijoje netrūksta, prisideda prie apverktinos priešgaisrinės saugos. Vos galą su galu suduriančiam žmogui sunku išaiškinti, kad būtina kasmet valyti kaminą – kaminkrėčio paslaugos kainuoja 60 eurų. Sunku išaiškinti, kad didelę grėsmę kelia ir netvarkinga elektros instaliacija.
„Daug kur tenka matyti labai senus laidus, izoliuotus medžiaga aptraukta guma. Tokių seniai niekur nėra pirkti, bet jie eksploatuojami! Kaip įvesta dar, ko gero, prieš karą, taip ir liko“, – pasakoja Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos operacijų vadovas Vytautas Nenartavičius.
Atsakingai, negailint pinigų statybos kokybei ir saugai įrengtuose būstuose gaisro židiniu dažniausiai tampa pirties patalpa. Kad ir kokiomis brangiomis medžiagomis ji būtų iškalta, kas treji ketveri metai seną medieną būtina pakeisti nauja.
„Visų tipų pirtelės, kuriose yra kaitinimo šaltinis, pavojingos. Karščio veikiama mediena per gana trumpą laiką praranda tam tikras savybes, ir tik laiko klausimas, kada ji užsidegs. Aš, kaip specialistas, vos užėjęs į pirtelę tą pamatau. Jei draugo pirtelėje lentos yra įgavusios tamsiai rudą spalvą, pasakau, kad nevažiuosiu pas jį, kol jis jų nepersikals“, – pasakoja V. Kurkulis.
Vagys baisiau nei ugnis
Ugniagesių gelbėtojų statistika rodo, kad žūvančiųjų gaisruose po truputį mažėja, tik praėję metai įsiterpė kaip išimtis – sudegė dviem žmonėmis daugiau nei 2014-aisiais. Bendras gaisrų skaičius pastarąjį penkmetį beveik nekinta, kasmet jų įsiplieskia po 12–13 tūkst.
„Bet džiaugtis tikrai nėra kuo, juk ir žmonių Lietuvoje kasmet sumažėja po 30-40 tūkst. Tad, skaičiuojant šimtui tūkstančių gyventojų, gaisrų ir žūvančiųjų juose skaičius net didėja“, – pripažįsta V. Kurkulis.
Tiems, kurių savisaugos instinktas nenuslopintas, ši statistika kelia nerimą. Ypač jei gyveni ne individualiame name, kuriame pats atsakai už savo saugumą. Visuomenės atmintyje ilgam įsirėžia kraupios tragedijos, kai degant namui nėra jokios galimybės išsigelbėti. 2007 m. pasaulio pabaigą primenantis gaisras Vilniaus Žirmūnuose pasiglemžė net šešias gyvybes, kai kurios aukos, neištvėrusios karščio, šoko žemyn iš šešto aukšto. Prieš ketverius metus degant Šilainių gyvenamajam namui Kaune vienas žmogus žuvo, 11 sužeista. Gaisras kilo dėl tyčinio padegimo septintame aukšte, ugnies įkalintiems žmonėms taip pat buvo likęs tik vienas būdas išsigelbėti – šokti žemyn.
Daugiabučiuose gyvena apie du milijonus šalies gyventojų. Ką reikėtų daryti, kad jų miegas būtų ramesnis? Ugniagesiai primena, kad visuose aukštesniuose nei penkių aukštų pastatuose privalo būti du išėjimai. Teoriškai taip ir yra, bet gelbėtojai gali nesustodami pasakoti apie daugiabučių gyventojų išradingumą ir atkaklumą naikinant avarinius išėjimus.
Daugiabučiai į gaisrą skubantiems ugniagesiams tampa džiunglėmis ir dėl prigrūstų kiemų. Nepaisoma ir specialių Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos iniciatyva atsiradusių ženklų, kurie draudžia kiemuose statyti automobilius vietose, paliktose specialiajam transportui privažiuoti. Situaciją sunkina ir nesąmoningi gyventojai, trukdantys ugniagesiams vykdyti gelbėjimo darbus.
„Naktį gavę pranešimą apie uždūmintą laiptinę pradedame tikrinti kiekvieną daugiaaukščio butą, ieškoti gaisro šaltinio. Pirmame aukšte duris atidaro vyras, sako, kad pas jį niekas nedega. Patikriname visus namo butus, vienas duris tenka išlaužti, nes nevaikštanti senolė negali jų atidaryti. Ir galiausiai paaiškėja, kad tai to pirmojo vyro bute prisvilo maistas, bet jis nieko nesakė, nes nenorėjo. Kaip pavadinti tokį žmogų? Man trūksta žodžių“, – piktinasi šimtus gaisrų gesinęs V.Nenartavičius.
Žmogus turi saugotis pats
„Neturime tiek išteklių, kad galėtume aplankyti visus namų ūkius, net ir tuos, kurie yra rizikos grupėje. Šalyje yra 9800 iš socialinių išmokų gyvenančių šeimų, kuriose auga mažamečių vaikų. Dar 118 tūkst. gyventojų gauna socialines išmokas. O valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspektorių turime tik 230“, – V. Kurkulis paaiškina, kodėl įmanoma kontroliuoti tik verslo įmones, bet ne privačias valdas.
Ironiška, bet jei kalbama apie gaisro profilaktiką, pasimokome tik iš svetimos nelaimės, Po sausio 8-osios gaisro Šiauliuose, per kurį žuvo trys mergaitės, kilo susidomėjimo apsaugos priemonėmis banga. Iš parduotuvių buvo iššluoti dūmų detektoriai. Tas vos kelis eurus kainuojantis prietaisas, šaižiu garsu pakeliantis ant kojų vos pradėjus sklisti dūmams, galėtų gerokai sumažinti gaisrų padarinius, bet paprastai jis – visiškai nepopuliari prekė.
Kur kas aukštesnis apsaugos lygis – evakavimosi kaukės. Turtingesnėse šalyse jos privalomos visuose viešbučiuose. Nuo smalkių apsauganti vienkartinė kaukė gaisre atsidūrusiam žmogui suteikia papildomų 20 minučių, bet kainuoja nepigiai, apie 70 eurų. Mūsų ugniagesiai jų neįperka.
Vis dėlto, nors Lietuvos gaisrų statistika kraupi, iš aplinkinių šalių konteksto beveik neiškrintame. Estai, kaip ir daugelyje sričių, džiaugiasi vos geresniais rezultatais. O lenkų situacija kur kas geresnė, bet tą lemia skirtingos skaičiavimo metodikos. Lietuvoje žmogus laikomas gaisro auka ir tada, jei jo gyvybė užgęsta praėjus ir kelioms dienoms nuo išgelbėjimo. Lenkai tokius atvejus „perleidžia“ medikams, tad kaimynų ugniagesių statistika net keturis kartus geresnė už mūsiškę.
„Turime pripažinti, kad Europoje esame tarp „lyderių“. Žemiau nei mes – tik Baltarusija, Rusija, Kazachstanas, tas posovietinis blokas, kuriame savisaugos instinktai buvo numarinti, savisaugos kultūra neišugdyta. Stebėjausi ir iki šiol stebiuosi skandinavais. Kokia jų savisaugos kultūra! Lietuvoje dirbančios skandinavų įmonės vidury darbo dienos organizuoja savo darbuotojams priešgaisrines pratybas, keletą valandų trikdomas darbas. Jiems savaime suprantama pasirūpinti darbuotojų saugumu, nes jie – pagrindinis įmonės turtas“, – žavisi V. Kurkulis.
„Valstybė negali prie kiekvieno pastatyti po ugniagesį, policininką, mediką. Ir anais laikais negalėjo, tik melavo, kad gali. Priešgaisrinėje tarnyboje dirbu jau 23 metus. Anksčiau maniau, kad situaciją galima pakeisti baudomis. Dabar žinau, kad tai beprasmiška. Žmones veikia tik nelaimės, ir tai tik labai skaudžios“, – neslepia nerimo pareigūnas.
Senasis Vilnius bijojo ugnies
Kada lietuviai pradėjo pavojingus žaidimus su ugnimi? Ankstesniais laikais priešgaisrinė sauga, nors taip įmantriai nebuvo vadinama, užėmė svarbią, gal net svarbiausią vietą namų ūkiuose.
Garsi Vilniaus gydytoja Hanna Stružanovska-Balsienė tebegyvena name, kuris dar prieš karą priklausė jos šeimai. Mediniame dviaukštyje Valakampių pušynuose prieš dešimtmetį įvestas dujinis šildymas, o iki tol jame buvo kūrenamos krosnys.
Prieš karą visi namų savininkai privalėjo kartą per metus išsivalyti kaminus. Nors kaminkrėčio vizitas pridarydavo rūpesčių šeimininkėms, niekam į galvą neateidavo gudrauti ir pasitikti žiemą nepasiruošus. Ponia Hanna prisimena, kad Vilniaus centre gyvenusi jos teta kaminų valymo dienai kruopščiai ruošdavosi, nes paskui reikėdavo visame bute valyti suodžius. Karo metais priešgaisriniai reikalai taip pat nebuvo apleisti. Vokiečių pareigūnai eidavo per namus ir tikrindavo, ar palėpė, laiptai neužversti daiktais, ar paliktas priėjimas prie kaminų.
„Kurį laiką gyvenau pas močiutę kaime šalia Vilniaus. Žmonės ten dažniausiai patys valydavosi kaminus, bet buvo ir žmogus, kuris tuo užsiėmė. Močiutė kasmet prašydavo jo paslaugų. Atsimenu, daug buvo kalbama apie tuos reikalus, nuogąstauta, kad suodžiai gali užsidegti kamine. Ir Valakampių name abu su broliu gaudavome barti, jei ką palikdavome ant laiptų. Motina mus gąsdino, kad kils gaisras, kad sulauksime baudos“, – pasakoja sena vilnietė.
Griežta tvarka buvusi ir Šv. Jokūbo ligoninėje, kuri taip pat buvo šildoma krosnimis. Moteris daug metų dirbo jos akušerijos ir ginekologijos skyriaus gydytoja. Prieš kiekvieną šildymo sezoną buvo tikrinama, ar krosnys švarios, parengtos kūrenimui, ar kaminuose yra trauka, ar palėpėse paruošta smėlio. Patikrinimų laukta su baime ir atsakingai jiems rengtasi.
Pastaraisiais dešimtmečiais Valakampių name, kol jis dar šildytas krosnimis, jokie tikrintojai nesilankydavo. Bet, H.Stružanovskos-Balsienės manymu, jie ir nebuvo reikalingi. Jos šeimai buvo savaime suprantama rūpintis, kad namas neužsidegtų.